Kaip ryžtis pirmajam vaikeliui

manau visos moterys bijo priesh tai... bet buna gyvenime ir baisiau...

as pamenu kai , tai irgi pergyvenau... isstoresiu, siaubas, kaip atrodysiu, kas bus, o dar berti pradejo veida siaubingai...
bet po ....... tas skausmas visas baimes panaikino...
zinau, kad jei ishstoresiu, tai turesiu tiek valios, kad maziuliukui buciau nuostabi mamyte ir pasportuosiu, ir pasimaitinsiu sveikiau, pakentesiu priesh sokoladus...
juk ir vyrui reikia buti graziai...
o kai mamyte grazi su mazuliu ant ranku - tai vyras susileis... myles, myles ir myles!

[quote=Linalexite,2006 11 13, 13:57]
Mes jau darom bet mane kankina nerimas del mano darbo kolektyvo, kaip jie sureguos ar sefai nesupyks kad paliksiu darbo vieta... as zinau kad ne ju reikalas kada man bet vis del to...


As irgi su tokiom baimem gyvenu vat nesenai darbe buvo vertinimo pokalbis, tiek daug visko priplanavom su direktorium, nauju funkciju darbe dave, atsakomybe didesnis ir atlyginimas... o as vis galvoju, kad as noriu mazylio, kad tie planai tai tik zodziai, as ju neigyvendinsiu, nes galiu ir i dekretines iki to laiko iseit, taoi ka pagalvos direktorius?? o be to, savo angeliuka pirma praradau geguzes men., tad turbut vadovas net nesitiki , kad vel taipgreit noriu kito... na nezinau kaip cia toliau viska daryt

Kazkada vaikelis atrode, kaip plano dalis. Vis darbas darbas darbas ir vel darbas... Ne darboholike as, tik kazkaip nepastebimai darbas tampa gyvenimu. Kas keisciausia, tai dirbame galvodami apie savo vaiku, kuriu dar nera, ateiti... Dirbi, nes nori vaiku. Vaiku negali tureti, nes vis ,,dar ne laikas,,. Kaip iseiti is to uzburto rato?

Gytute, tai kaip sekasi ? Ar abu pagalvojot ?

[quote=Mambolino,2006 11 17, 16:41]
[quote=Linalexite,2006 11 13, 13:57]
Mes jau darom bet mane kankina nerimas del mano darbo kolektyvo, kaip jie sureguos ar sefai nesupyks kad paliksiu darbo vieta... as zinau kad ne ju reikalas kada man bet vis del to...
As irgi su tokiom baimem gyvenu vat nesenai darbe buvo vertinimo pokalbis, tiek daug visko priplanavom su direktorium, nauju funkciju darbe dave, atsakomybe didesnis ir atlyginimas... o as vis galvoju, kad as noriu mazylio, kad tie planai tai tik zodziai, as ju neigyvendinsiu, nes galiu ir i dekretines iki to laiko iseit, taoi ka pagalvos direktorius?? o be to, savo angeliuka pirma praradau geguzes men., tad turbut vadovas net nesitiki , kad vel taipgreit noriu kito... na nezinau kaip cia toliau viska daryt
[/quote]

[quote=Makmint,2006 11 19, 18:51]
Kazkada vaikelis atrode, kaip plano dalis. Vis darbas darbas darbas ir vel darbas... Ne darboholike as, tik kazkaip nepastebimai darbas tampa gyvenimu. Kas keisciausia, tai dirbame galvodami apie savo vaiku, kuriu dar nera, ateiti... Dirbi, nes nori vaiku. Vaiku negali tureti, nes vis ,,dar ne laikas,,. Kaip iseiti is to uzburto rato?
[/quote]
Mar ir taip buvo. Vis dar ne laikas, dar ne laikas, o paskui pasirodo, kad laikas kaip ir jau baigiasi, pagalvoji, kad draugų vaikai jau paaugę, o man po vieno nesivystančio, dabar jau ir pastoti kiek laiko nepavyksta. Metai po metų bėga, organizmas ne jaunyn eina. Ir va tada pagalvoji, kad reikėjo anksčiau pradėti planuoti, o ne darbais ir mokslais tipo būt užsiėmus. Viskas įmanoma ir vaikelis tampa gyvenimo dalimi į kurią telpa ir darbas ir mokslas (jei reikia). Bet gaila, kad tas supratimas man atėjo vėlai, na bet tikiuosi,kad ne per vėlai. Dabar man visai vienodai, ką pagalovos darbe valdžia jei kokią svarbią įstaigai akimirką išeisiu į dekretą. Niekas medalio už tai, kad visą save sudėsiu į darbą tikrai neduos, o vaikelis jau pats savaime didžiausia gyvenime dovana. Tubūt, kai noras buti nustelbia visus kitus, tada ir laikas planuoti

o gal reikia neplanuoti...?
visi planuoja...
o tos kurios neplanuoja - uj uj uj kokius vaikiukus gimdo! pavydas net ima!

sakiau kazkada, pries metus kokius - be 30 jokiu vaiku...
gavosi netycia - bet labai butu faina jei butu buves...

dabar tai taip
siaubas, kai pagalvoju- vaiksciociau jau 5-am menesy......... buciau stora stora!
ir tokia laiminga!!!!!!!!!!!!!!!!!

Zvirbliuke, tau viskas dar ateity!
Kaip ir mums visoms!

Nu nusprendem tya pati vakara - kad laikas- jau ir bandom --- tai dar men...nesulaukiau - bet testa dariau - ir nieko - tai zinai net verkiau -
Siaip del pozymiu - tai krutine skaudi - bet taip buna ir pries men.... - tai ziuresiu po savaites - ar ateis ar ne.. Jau svajoju kaip busiu
Kai vyrui pasakiau kad nieko - neparode testas - tai jis ziauriai nusimine,....
Kaip ir as.

Sveikutes.Kiek cia daug prirasyta baimiu As savo brangiajam jau 2 metai (2,5 metu gyvenam kartu),kaip zyziu kad noriu Visko buvo.Ir sapnu,po kuriu tekdavo brangiajam isgirsti kokie tie maziukai GRAZUS,ir asaru.Galvojau, stogas nuvaziuos! Jau taip nebenorejau gerti kontraceptiniu
Gal mano busimasis vyras labai atsakingai i tai ziuri,nes tik pries metus nusipirkom buta?Sunku,mano manymu,prakalbinti vyra.Ka jis galvoja,svajoja.Pasako viena karta ir viskas.O jei as nenugirdau ta viena karta tai As kartais neisgirstu,uzsisvajoju
Manasis sake, kad vaikai tik po vestuviu. Na tai ir ikliuvo savo "spastus" .Labai laukiu,kada baigsis antibaby`niai vaistukai.O jie baigsis jau sausi.Jau isivaizduoju kaip sokinesiu is laimes kai mazytis bus pilvelyje.
Tik va nesu tikra kokius vitaminus reikia gerti ir ruostis TO ISSAPNUOTOJO LELIUKO atejimui.Zinau tik apie folio rugsti.Girdejau,kad gerai butu pradeti ja gerti dar pries pastojant.Gal kas naudingu patarimu galetu parasyti.
Papildyta:
Nieko nebijau,nors per praktika (buvo 2men) kiekviena diena matydavau gimdymus,gimdymo istoriju prisiskaiciau supermamoje.Bet tas noras tik dideja.Dar draugystes pradzioje busimoji anyta sake:"Esi moteris,zinai kaip vyra apgaut."Tai taip ji apie savo sunu kalbejo ,nes pati troksta anuku.

as tai esu nusistacus pries toki pastojimo buda

As taip pat ,todel ir laukiu vestuviu

manau kiekviena moteris tiek bijo kiek ir dziaugiasi...tai turbut naturalu.as visa nestuma bijojau persileisti,ar ko nors panasaus,nes labai norejau vaikelio.bet aciu Dievui viskas baigesi gerai,turiu dabar nuostabiausia dukryte...