na, dabar toks geras ir patogus gyvenimas, kažkaip bijau antro Nors žinau, kad būtinai turėsim, bet vis atidedam
Pirmąją mergaitę labai lengvai ir paprastai susiplanavom ir visiškia nesunku buvo pasiryžt, bet dabar sunkiausia kaip susitaikyt su tuo, kad reikia antro na, dabar toks geras ir patogus gyvenimas, kažkaip bijau antro Nors žinau, kad būtinai turėsim, bet vis atidedam
na, dabar toks geras ir patogus gyvenimas, kažkaip bijau antro Nors žinau, kad būtinai turėsim, bet vis atidedam
QUOTE(vanillasky_ @ 2011 05 01, 09:07)
As tai labai noriu, bet bijau ne pacio proceso nestumo, gimdymo ir pan, o del karjeros.. nes tikrai noreciau dirbti ten kur dirbu ir po dekretiniu bet matau kad mazai kas tegrista, kaip sakant nera nepakeiciamu.. del to vis negaliu pasiryžti.. nebuna jums taip?
Na vyras tai irgi labai nori leliuko
norim megaites .Dabar statybu ikarstis manau po metuku pradesim
)CIa greiciausiai taip sakau del to kad vakar krisktynose buvom
kai pabunu su vaikais atrodo pasiryzciau iskart, bet nueinu i darba galvoju neistverciau namie QUOTE(vanillasky_ @ 2011 07 23, 21:20)
Na vyras tai irgi labai nori leliuko norim megaites .
Dabar statybu ikarstis manau po metuku pradesim)
CIa greiciausiai taip sakau del to kad vakar krisktynose buvom kai pabunu su vaikais atrodo pasiryzciau iskart, bet nueinu i darba galvoju neistverciau namie
norim megaites .Dabar statybu ikarstis manau po metuku pradesim
)CIa greiciausiai taip sakau del to kad vakar krisktynose buvom
kai pabunu su vaikais atrodo pasiryzciau iskart, bet nueinu i darba galvoju neistverciau namie Psakymas norim mergaites,ir uzrasas profilyje tikiuosi dukryte jau rodo jusu nesubrendima vaikui,turite laukti sveiko,o ne to ar ano. Net is sono negraziai skamba,toks vaizdas kad jai gims berniukas bus didziulis nusivylimas.
QUOTE(Gausteja @ 2011 07 24, 00:14)
Psakymas norim mergaites,ir uzrasas profilyje tikiuosi dukryte jau rodo jusu nesubrendima vaikui,turite laukti sveiko,o ne to ar ano. Net is sono negraziai skamba,toks vaizdas kad jai gims berniukas bus didziulis nusivylimas.
svarbiausia sveikas ir isvis reikia dziaugtis, kad turi. 
o del planavimo, gerai paplanuoti, bet kai per daug i tai isijauti, ziuri, kad laiko tam vis nelieka, nes vis dar kazkoks planas chuliganas yra.
kaip kazkuri rase, pirma vaikuti gal nebuvo sunku suplanuot, bet vat kada antram ateis laikas, dar nzn, tiesiog laukiu, kada savaime ateis laikas 
kada suprasiu, kad jau reik nors jei butu, butu dar vienas dziaugsmas
Dziaugiuosi ,kad pirmas gavosi netyciukas ,nes kazi kada buciau prisiruosus. Stabdziai buvo kaip ir daugumai ,tai ir nesikartosiu.O dabar matyt mastymas pasikeite ,tai i viska ziuriu kazkaip paprasciau ,ramiau gal sakyciau brandziau 
Matyt antram pasiryzti tai jau jokiu problemu.
Matyt antram pasiryzti tai jau jokiu problemu.
O pas mane kiek baimiu del nestumo ir vaiko auginimo yra Nebezinau , akip jas vyti salin... 
Bijau , kad galiu but nevaisinga, kad vaikelis gali gimti nesveikas, kad nemokesiu pasirupinti gimusiu vaiku, kad per mano nemokejima rupintis jis gali susirgt ivairkiomis ligomis, ar netgi numirt jei kanors netinkamai darysiu 
Papildyta:
Nebezinau , akip jas vyti salin... Bijau , kad galiu but nevaisinga, kad vaikelis gali gimti nesveikas, kad nemokesiu pasirupinti gimusiu vaiku, kad per mano nemokejima rupintis jis gali susirgt ivairkiomis ligomis, ar netgi numirt jei kanors netinkamai darysiu Papildyta:
Ryztis buvo nesunku. Tiesiog abu supratome, kad norime buti kartu ilgai ir laimingai ir norime sveiko vaiko. Nepastojimo stazas 5 metai su kapeikom, daktarai, vaistai, stimuliacijos, operacijos, tukstanciai litu, desimtys tukastanciu litu... Tai kad, tokioms seimoms kaip musu - ryztas yra toks dalykas, kuris kazkada ivyko, labai seniai ir kurio deka mes supratome, kad lauksime savo atzalu dar ilgai-ilgai... Ir tikimybe sulaukti 50 x 50...
QUOTE(irisas @ 2011 07 12, 01:15)
Pirmąją mergaitę labai lengvai ir paprastai susiplanavom ir visiškia nesunku buvo pasiryžt, bet dabar sunkiausia kaip susitaikyt su tuo, kad reikia antro na, dabar toks geras ir patogus gyvenimas, kažkaip bijau antro Nors žinau, kad būtinai turėsim, bet vis atidedam
na, dabar toks geras ir patogus gyvenimas, kažkaip bijau antro Nors žinau, kad būtinai turėsim, bet vis atidedam Žinai, ir man baisu buvo tas antras - kaip jau ir rašei patogus gyvenimas, viskas nusistovėję ir čia bac, viskas nuo pradžių.. Na bet susikaupiau ir pasakiau reikia, na ir va... Žinoma, bemiegės naktys, bet už tai džiaugsmas begalinis
oi kokia artima tema 
ypatingai šiuo metu prabilom apie vedybas ir vaikelį. vedybos man kažkoks savaime suprantamas veiksmas, nėra nei džiaugsmo protrūkio, nei liūdesio, tiesiog kaip buvo, taip ir tebėra. kitas svarbus klausimas - atžala. buvau pas gydytoją, galiu bet kada pradėti "daryti" vaikelį, kadangi bet kokiu atveju netrukus reiks daryti pertrauką nuo KT, nes vartoju nemažai metelių. Ir va šioj vietoj atsiranda tokia baimė, kad nežinau kur dėtis. Jauni mes dar, po 23 kol kas (po gimdymo abiem jau būtų po 24, jeigu pastočiau artimiausiu metu). Darbą turiu, stažas užtarnautas, tiesa nestebuklingas atlyginimas, bet manau svarbiausia, kad jis yra. savo srity jokios karjeros nepadarysiu, o darbas jau šiek tiek įsikyrėjo, nes metai iš metų dirbu monotoniškai, be paskatinimų, be jokių kilimų aukštyn. bandau realistiškai nusiteikti, kad dekretas būtų puiki nauja pradžia, galbūt ir mokytis galėčiau kažko naujo. bet va užeina bangom tokiom, kad baisu dėl finansų (šiandien yra, o rytoj?), galų gale kas nutiks po 5-15 metų, ar galėsiu jam suteikti visko ko reiks? bijau depresijos po gimdymo, bijau kad draugas gali pasikeisti į blogą pusę (visko juk būna) ir tų baimių tiek daug pas mane...bet būna tokių šviesių dienų, atrodo svaigstu nuo minties apie vaiką ir va kaip rytoj turėčiau pradėti naują pakuotę, o jos dar neturiu net nusipirkusi ir kažkaip lyg ir nebesinori jų gerti, bet tos baimės tokios stiprios, kad atrodo nerealu tiek metų besisaugojus nuo to paimti vieną dieną ir nebesisaugoti 
na gal supras kas nors ką noriu pasakyti 
ypatingai šiuo metu prabilom apie vedybas ir vaikelį. vedybos man kažkoks savaime suprantamas veiksmas, nėra nei džiaugsmo protrūkio, nei liūdesio, tiesiog kaip buvo, taip ir tebėra. kitas svarbus klausimas - atžala. buvau pas gydytoją, galiu bet kada pradėti "daryti" vaikelį, kadangi bet kokiu atveju netrukus reiks daryti pertrauką nuo KT, nes vartoju nemažai metelių. Ir va šioj vietoj atsiranda tokia baimė, kad nežinau kur dėtis. Jauni mes dar, po 23 kol kas (po gimdymo abiem jau būtų po 24, jeigu pastočiau artimiausiu metu). Darbą turiu, stažas užtarnautas, tiesa nestebuklingas atlyginimas, bet manau svarbiausia, kad jis yra. savo srity jokios karjeros nepadarysiu, o darbas jau šiek tiek įsikyrėjo, nes metai iš metų dirbu monotoniškai, be paskatinimų, be jokių kilimų aukštyn. bandau realistiškai nusiteikti, kad dekretas būtų puiki nauja pradžia, galbūt ir mokytis galėčiau kažko naujo. bet va užeina bangom tokiom, kad baisu dėl finansų (šiandien yra, o rytoj?), galų gale kas nutiks po 5-15 metų, ar galėsiu jam suteikti visko ko reiks? bijau depresijos po gimdymo, bijau kad draugas gali pasikeisti į blogą pusę (visko juk būna) ir tų baimių tiek daug pas mane...bet būna tokių šviesių dienų, atrodo svaigstu nuo minties apie vaiką ir va kaip rytoj turėčiau pradėti naują pakuotę, o jos dar neturiu net nusipirkusi ir kažkaip lyg ir nebesinori jų gerti, bet tos baimės tokios stiprios, kad atrodo nerealu tiek metų besisaugojus nuo to paimti vieną dieną ir nebesisaugoti na gal supras kas nors ką noriu pasakyti
Aš vaikiuko noriu jau senokai, maždaug metai, bet buvo priežasčių atidėlioti, ir nuo gegužės jau planavom, gaminom. Ir pagaminę džiaugėmės, nors aš nelabai tikėjau, kažko nesijauyčiau nėščia nors tu ką. Ir taip iki 8tos savaitės, kada pradėjo teplioti, ir gydytojai visas viltis paskandino - nesivystantis nėštumas. Persileidimas įvyko iškarto, viskas baigėsi gerai, ir galiu bet kada vėl pastoti, ko labai laukiu, ir kalbant į temą noras ir baimės dėl pačio leliuko dingo, baimės liko tik, kad nepasikartotų daugiau tai, kas nutiko.. tai yra žiauru, skausminga tiek fiziškai, tiek emociškai, tai yra tikrai baisu, kai prisimeni. Taigi dėl pasiryžimo, aš tam subrendau per porą metų, vis galvodavau apie leliuką, vis pasvajodavau, bet norėjosi savo stogo virš galvos, normaliai finansiškai pajėgti išlaikyti tiek save tiek būsimą leliųką, ir pasiryžimo man nebereikia, ryžto pilna esu, noriu 
ir labai laukiu
tai yra žiauru, skausminga tiek fiziškai, tiek emociškai, tai yra tikrai baisu, kai prisimeni. Taigi dėl pasiryžimo, aš tam subrendau per porą metų, vis galvodavau apie leliuką, vis pasvajodavau, bet norėjosi savo stogo virš galvos, normaliai finansiškai pajėgti išlaikyti tiek save tiek būsimą leliųką, ir pasiryžimo man nebereikia, ryžto pilna esu, noriu ir labai laukiu
Kaip viskas šioje temoje artima ir pažįstama... ir visos baimės ir visi svarstymai. Bet jau kuris laikas nepalieka mintys apie mažą žmogiuką šalia mūsų. Tik vis tie klausimai - ar viskas bus gerai, ar mažiukas gims sveikas, gal reikia pabaigti mokslus ir tada laukti vaikelio, ar pajėgsim išsilaikyti trise? Nors aš jo jau laukiu. Labai laukiu ir vis galvoju, ar tas VĖLIAU nebus PER VĖLU...
Visada galvojau - pirma karjera, paskui namai. Pirma reikia baigt mokslus, pasidaryt bent jau nedidelę karjerą, susikaupt pinigų, įsigyt būstą... Matau, kad ir kaip norint iki 30ties to nepadarysiu. Mokslus baigiau, bet noris mokytis ir toliau, darbą turiu, bet milijonų neuždirbu, butą nuomoju, nes savam įsigyti šansų nedaug, o ir baisu dėl ateities. Gyvename šiandien. Esu laiminga turėdama tiek, kiek turiu. Laikas nestovi vietoj. Dievulis jei davė burnytę, duos ir pavalgyt - taip nuolat kalba MB, ir tai paskatino mane dvejoti mažiau. Nesakysiu, kad nebijau. Bijau labai labai. Bet ir labai noriu. Noriu ne aš viena, norim abu. Net sakyčiau norim visi trys, tik trečias dar kažkur svajonėse.
