QUOTE(liepsnele @ 2008 05 19, 22:41)
Daznai buna, kad emus planuot dar taip nepavyksta is karto pasigaut vaikelio, vat tada ir dingsta visos abejones, ar tikrai norisi...
Mes su vyru dar po vestuviu apie puse metu saugojomes. Dar tikrai nesijautem tiek stiprus, kad jau galetume auginti vaikiuka. Po to pusmecio nusprendeme nebesisaugoti, bet per daug ir nesistengeme susilaukti atzaleles, kaip sakoma palikome viska dievo valiai. Net ir kalbos tokios nebudavo, kas jeigu pastociau
Taip praejo jau 3 meteliai. Tik paskutini pusmeti as rimtai susirupinau kodel nepastoju. Zodziu issityriau ir vyra istyriau. dabar tikrai daug dazniau abu pakalbam apie vaikus... Deja, vyras labai nuliusta, kai ateina man menstruacijos. Jis taip nusivilia, kad galvoja, jog mum net nelemta tureti vaiku O as, kadangi ji be galo myliu irgi jauciuosi vis nepilnavertiskesne. Jauciu kaip kazkas mane varo i nevilti. Nelinkeciau niekam tokio jausmelio
Todel dabar galiu pavydeti tom, kurios pastojo netycia, apie tai negalvodamos (na nors pasvadomos). Pavydziu tom seimom kurios be baimiu, ir be ilgiausio laukimo susilauke atzaleliu Gailiuosi to laiko, kai saugojomes, gailiuosi tu ismestu pinigu KP...
Taigi teisi liepsnele.
Jeigu tik suradot vyra, kuris jus myli ir jus ji mylit, galit nebijoti del vaikeliu, ir negaisti laiko visokiom baimem ir bajonem, nes turbut baisiau yra tokios kancios, negu ,,nelaiku" atsirades vaikelis...