Kaip ryžtis pirmajam vaikeliui

Su vyry santuokoje pragyvenau beveik keturis metus, kol "pribrendom" prie noro turėti kūdikį. Kaip sakoma, pirma susitvirtinom pagrindą po kojom, o paskui ir vaikelį susiplanavom

o mes su vyru 3 metus jau skaiciuojam santuokoj Ir galvojam jau, kad labai ilgai tikrai nebetempsim.. Taciau drasiai planuoti dar neesame apsisprende. Pa kol kas apie tai kalbames, taciau jauciu bandymu metas labai neuzilgo gali prasideti Atrodytu tikrai noriu, taciau kartu ir bijau ...

Aga..tik idomu ar ta baime kada isnyksta ar ne?

Nu mes drasiai kad au tipo va siandien planuojam nenusprendem. tiesiog kai subrendota mintis apie maziuka,nebesisaugojom, ir taip ziurejom kas bus buvo labai greit, bet dabar ne kiek nesigailim, be galo laimingi
Man atrodo taip labai tiksliai pasiryzti tai sunku, bet kai ateina laikas, pabandai ir niekur po to jau nedingsi.

Man irgi buvo baisoka pasirįžti, bet kai pradėjom planuoti ir niekaip nepavyksta, tai visos abejonės dingo Dabar atrodo padaryčiau bet ką kad tik ateitų jis

pupa baime manu kankinas visas moterytes kurios nera gimdziusios ar del kitu priezasciu neturi vaikiuko ir labai nori
o baime ne tik metai o dar ir nezinai kaip kas bus ,kaip tu sakai ar sveikas ,ar virsktele neapsivijusi ar vystosi gerai .ir t.t.t bet kol nepabandysi tol neszinosi nes nenupasakoti zodziais kas tai per jausmas kai mazius auga pilvelyje,juda ,cakcioja,ir ,t,t , ir tas jausmas kai pagimdai ta baime tokia mazmena pasidaro viskas nublanksta tada .Tad linkiu nugaleti ta baime ir susilaukti atzaleles

As manau, kad cia neturi buti jokio ryzimosi ar pan. PAprasciausiai turi ateiti toks laikas kai labai uzsinorei vaikelio. kaip kad mes norejome susitvarkyti buiti, o tada jau lauktis vaikelio. bet va kai buvau 24 m uzplauke kad labao noriu vaikelio... tai visi planai apie buiti, nama, karjera taip ir liko planais ....

man irgi lygiai taip pat

Mergytes, as ikisiu savo trigrasi ir pasisakysiu Man 30, planuojam pirma vaikeli. Aisku, kaip tikriausiai daugeliui, kilo visokiu negeru minciu ir baimiu... Prisiskaiciau daug ir tiesiog pasidalinsiu:

1) Dideliu apsigimimu rizika yra labai labai maza. Jei embrionas gauna ne toki chromosomu rinkini ar sutrinka jo vystymasis del kitu priezasciu, dazniausiai tai baigiasi labai ankstyvu persileidimu ir moteris daznai net nesuzino, kad ji buvo nescia - tiesiog mano, kad prasidejo menstrucijos.

2) Jei vistik embrioniukas isgyvena su dideliais apsigimimais, tai jie siais laikais labai lengvai ir labai anksti nustatomi echoskopu. Tokiais atvejais galima pasirinkti aborta. Skausminga, bet pasakykit - ar ne geriau nei labai fiziskai ar protiskai apsigimes vaikelis, kuris niekada savimi negales pasirupinti?

3) Dauno sindromas, nors dazniausiai nematomas echoskopuojant, siais laikais lengvai diagnozuojamas ankstyvoje nestumo stadijoje. Tam yra daug testu - kraujo (diagnozuojama 60% visu atveju), kaklelio sviesos pralaidumo, chorioniniu gaureliu ir amniotinio skyscio testai. Pastarieji du praktiskai 100% uztikrintai nustato Dauno sindroma ir kitas chromosomines ligas ir yra atliekami Zmogaus Genetikos Centre. Tad jei labai nerimaujate, galite tuo is anksto pasidometi ir pasirupinti - gali buti verta del jusu pacios ramybes.

4) Buna kitu smulkiu vystymosi defektu (kiskio lupa, sirdies yda), kurie siais laikais lengvai patvarkomi chirurgiskai ir del to nevertetu jaudintis.

5) O del gimdymo komplikaciju - virksteles pasivijimo ir tt, tai velgi - siu laiku medicina tai lengvai aptinka ir jei kas nors gimdymo metu einasi ne pagal plana, visada padaromas Cezaris.

Tad merginos, nebijokit - aisku, galimybe visada yra, bet ji labai labai maza.
Sekmes pastojant ir susilaukiant sveiko ir grazaus vaikelio!



PS - atsiprasau, jei ne i tema parasiau; as perskaiciau tik pirmuosius postus - gal dabar diskusija kita linkme pakrypo

Aš bijau pastoti taip pat, nors ir bandom daryt. Pirmiausia bijau todėl, kad reikės būti namuose ir negalėsiu eiti į darbą. Juokingai skamba, ar ne. Tiesiog bijau, kad "iškrisiu" iš "žaidžiančiųjų komandos", o paskui nesugebėsiu vėl gryžti į tokias pat vėžes arba išvis patapsiu nebereikalinga. Dar ir iš šefų pusės jaučiu spaudimą, kad nėra kur skubėt, žada kilimą pareigose (aišku, konkrečiai neaišku nei kas nei kada). Bet tik žada...Antra, bijau, kad bus sunku su pinigėliais, nes dabar didesnę dalį uždirbu aš. Trečia, bijau, kad vyras mažai rūpinsis, kad aš nemokėsiu prižiūrėti, kad bus labai sunku. O galiausia bijau, kad nebūčiau sena mama

o as tyrimu visu bijau ir daktaru brrr,bet noras uz baime stipresnis

As tai jau pradedu manyt, kad neverta iki vaikeliu kopt karjeros laipteliais. Trukdosi po to viskas... Va, va, sena mama ir pan., dingsta kvailos jaunystes svajones, sumaterialejama...