Kaip ryžtis pirmajam vaikeliui

nu cia tai jau suskelei, nepyk, bet nesamone. pasikeicia, gal kam daugiau, kam maziau, bet jei tenka rupintis vaikuciu, negali klaisvai lekti kur papuole ir bet kada. Manau tai yra pasikeitimas. Nu nebent nelabai rupinasi kas vaikais, uzkrauna juos auklem ar pan, gal tada ir nelabai kas keiciasi

man irgi taip pat-bijau ir viskas...viena pusė sako reikia,noriu, kita pusė-palauk dar biški...

Oj, kaip man tos mintys pazistamos... Bet as buvau nusprendus, po vestuviu jokiu tablieciu, tvirtai, kaip bus taip lemta. Ir ka gi, liepa istekejau, spali jau laukiausi. Bet sunku buvo psichologiskai, atrodo pasiryzau, bet vistiek tuos menesius vaisingas nevaisingas dienas skaiciuodavau lyg bandydama atidet nestuma, bet sunelis nusprende uz mane, kada jam laikas atejo

Ir kazkaip visos materialines problemos kazkokios nerimtos pasidare ir savaime issisprende su laiku. Vakar dar su vyru kalbejom, sakau nu netikiu, kad dar pries daugiau nei metus sunaus su mumis nebuvo, tikrai atrodo visada buvo su mumis

galima keliauti su vaiku. jei tikesi kad kazkas keisis, tai ir keisis. per nestu,a po truputi suleteja tempas, tad po gimdymo jau reik lyginti gyvenima ne su kas buvo pries metu o pries 4 kokius menesius. juk ir be vaiko tavo gyvenimas pasikeite nuo tada kai tau buvo ketveri ne?

Baimiu tureti vaikuti kyla tikriausiai visoms. Bet dar baisiau buna momentais, kai pastoji ir susimastai: o kaip viskas bus, ar busiu gera mama, ar sugebesiu uzauginti doru zmogumi, ar gims sveikas, ar pakaks finansiniu istekliu, jei netekejusi - ar ves vaikinas suzinojes apie nestuma ir pan. Bet ateina laikas, kai tos baimes issisklaido ir suvoki, kad nebegali isivaizduoti gyvenimo be to mazo stebuklo. Tad kokia baime gali buti baisi pries ta maza angeliuka bedante sypsena, besiglaudzianti prie kruties ir saldziai parpianti mamos glebyje...

Sveikos.Kagis pasakysiu ir as kai ka.Man 25.Istekejusi.Ir iki sio laiko labai nenorejau vaiku nes ir visokios mintis lindo i galva.Seip visa laika zinojau kad busiu labai nekokia mama.Ir dabar kazkaip planuotai pastojau.Vyras dziaugesi.O as kai padariau testa puoliau i depresija.Nes negalvojau kad galima is pirmo karto pastoti.O cia se tau.Dvi raudonos juosteles.Betr dar reiks darytis pakartotini testa.O mano baimes tokios.As nuo vaikystes bijau kraujo ir alpstu ji pamaciusi.Bijau skausmo.priduodant analizus kraujo visa laika perspeju sesele kad ruostu amiako tampona ba bus blogai.Tai tesesi iki sioliai.O jai kas nors skauda tai visai einu is proto.Ir va dabar po kiek laiko teks gimdyti.Siaubas.Kaip as visa tai istversiu.Norisi gimdyti paciai ir bijau.Bijau kad neuzteks jegu.Nusilpsiu.Neisstumsiu.Nepaklusiu gyditoju isakymams.O jie prades kelti balsa,pykti.O po viso sito manes nekes.Ir po to kai pagimdysiu manes tinkamai nepriziures. .Tikras kosmaras.Beto galvoji kad vaikas gimtu sveikas.O as rukau.Mesti neiseina.Tik sumazinau doze.Nors mano niestumas kazkur tik 3 savaites.Bijau kad nepradeu pykinti.Kad atvaiksciociau visa niestuma gerai.Ir dar as esu invalide nuo vaikystes.Turiu problema su abiejomis rankomis.Liga:Abieju ranku alkuniu sinestoze.Tai reiskia kad mano rankos alkunese suauge kaulai ir jos neisitesia delnais i virsu.Tai baiminuosi kaip as ta vaika laikysiu.Maudisiu ir maitinsiu. .Ar as galiu buti atsakinga uz nauja givybe?Ar uzteks man jegu vesti nauja zmoguti i musu ziauru pasauli.Ir ka as jam galesiu duoti.Jug nesame labai jau turtingi.Bet gal tai ir nesvarbu.Kiti ne tokiomis salygomis gyvena ir nieko.Vaikai uzauga.Siekia savo tikslu ir geresnio gyvenimo.Lepinimo as nepripazystu.Esu labai griezta.Galiu ir suduoti.Esu irzli jai man neduoda gerai issimiegoti.Esu Ozaragis.Uzsispyres gyvulis.Megstu kad viskas paklustu man.O vaikas jug jis nesiklausis.Kaip su juo kovoti.Bet gal mominyste mane pakeis.Tai va tokios mano baimes.Laukiu su dideliu nerimu.

Va va, gyvenamoji vieta ir mus šiek tiek stabdo, nes kol kas gyvename nuomojame nedideliame butuke...
Papildyta:

Oho!
Manau, kad jei jau likimas dovanoja jums leliuką, tai viskas bus gerai.

JurSan, patikek, kiek as turejau baimiu: ir tokiu pat kaip tu (bijau skausmo, alpdavau jei kas stipriau ranka paspasdavo , abejojau, kad busiu bloga mama, kad esu nervuota, greitai usidegu, bijojau,kad nesugebesiu rupintis vaikiuku ir daug kitu...)

Man dare operacija, pati negimdziau,bet zinok skaudejo nemaziau, kai narkoze baigesi, atsikelt is lovos negalejau, i tualeta nuejau apalpau nuo skausmo, bet kai kita diena atnese vaika man i palata, pasokau is lovos, kaip kokia sprintire, ir ne todel, kad taip reikejo, tesiog instinktyviai... kaip mama prie savo vaiko... uzmirsau, kad skauda, kad silpna, kad norisi miego... nzn kaip paaiskint ir tau patart sunku. Negaliu pasakyt tau, nebijok, viskas bus gerai, tu turi pagrindo nerimauti, tai naturalu... bet tai tavo isgyvenimai, tavo patirtis, tavo gyvenimas...
As galiu jaust vienaip, tu kitaip...

Tesiog tureciau prasyma, jei gymdysi ir viskas klostisis gerai, uzsuk i sia tema po 9-10 men., ir papasakok kaip tau sekasi, ka jautei, ka patyrei, ka jausi kai tapsi mama...
Sekmes tau

Man taip pat labai daznai kyla mintis kada gi reiks to leliuko,..viena diena tiesiog pagalvoji kad nori,kita jau bijai,.esu neseniai istekejus,tik 7 menesiai,man bus 25 metai,.atrodo butu laikas,.bet vis galvoji,kada tinkamas laikas bus,.bet zinau kad gali taip ir nebut tinkamo laiko,.o galbut tikrai kurioms tokios mintys kyla reiskia kad nepasiruosiusios buti mamytemis. vyras jau noretu,.bet vel pagalvoji tie vyro norai,.niu nezinau,gal taip negalima galvot,bet vis tiek didesne atsakomybe yra mamai,.kaip jus manot?kai atsiveza draugai leliuka,taip gera ji palaikyti,uzmigdyti ant ranku,.bet kai pagalvoji apie savaji,..atrodo nesugebesiu but gera mama,tai labai didele atsakomybe,.
ar galima isijungti i jusu visu pokalbi?

Žinoma, prašom į nepasiryžtančiųjų būrelį.

bet zinau kad ne vienai man mintys tokios kyla,..o gal kazkaip savaime turi viskas issisprest,.nes tikrai to tinkamo laiko gali taip ir neatsirast,.nes galvoju dabar,dirbu naujam darbe tik puse metu,norisi igyt praktikos,.norisi issaugot darbo vieta irpan,.. nezinau

Panašu, kad tikrai ne mums vienoms tokios mintys.