Sveikos, ir as aprasysiu savo patirti. Mano antrasis nestumas nuo pat pirmu savaiciu gydytoju teigimu buvo gresmingas, placenta augo ant ziociu, tai yra apgaubusi visa kakleli. Tepliojo nuo 6 sav karts nuo karto. As jauciausi apart pykinimu tikrai gerai, bet buvau labai stebima, gydytojai bande riboti mano veikla, seksa ir pan, na prisipazinsiu esu spirganti ir man tiesiog kaip kiausiniui vaikscioti itin sunku, todel tikrai gyvenau kaip gyvenusi. 27sav viena gine santariskese leido sau grieztai nupresti, kad manes laukia tik cezaris, kad placenta nejuda. Tai man buvo didziausias sokas, nes paciai gimdyti man didziausia dovana. Tai va ir gyvenau bandydama su tuo susitaikyti. O va nuo 32sav viskas susitvarke savaime, staiga pilnai placenta pakilo, pagimdziau beveik 38sav (mano vaikai biski skuba ateit i pasauli
), pagimdziau su visais skausmais per 3val, to gimdymo gyvenime nepamirsiu, iki siol tik nostalgija tai dienai jauciu
. Tad ta placentos pirmeiga tikrai nera nieko blogo, nereik persistengt, bet ir bijot nereik
. Sekmes visoms