Kūdikio žindymas ir nėštumas

Šiaip tai nėr jau ji mažiukė - tikrai gali išmiegpti ir be mamuko pašonėj. O ir miegotų ramiau.
Bandyk lovytės šoną nuėmusi šalia savo lovos pristumti ir ten migdyti. Naktį kai nejaus kontakto, gal mažiau budinsis ir mamos mažiau reiks... O jei ir paverktų, aš jau bandyčiu nebeduoti - juk pienuko vis tiek neberasta... Dvi trys naktys ir turėtų nebesižadinti... Nors... vaikas vaikui nelygu. mano veinas dvynukas taip sėkmingai ir išmiega iki ryto, o kitas kas kelios naktys vis pabunda ir pieuko pasiprašo. Tik dičkis jau, nukalbinu, kad tamsu, pienelis miega.. Tik prieš 6, kai mato, kad šviesu, tas nebeveikia.

O aš pakeičiau gydytoją į tokią, kuri nemato neiko blogo ir dvynių maitinime besilaukiant.

Tai lovytė pristumta be šono. Tik žemesnė keliais cm. Bet vis tiek miega su mumis. Į savo tik pasimaivyti nuvaro Kažkada bandžiau neduoti, tipo, nebėra pienuko. Tai tiek ašarų, plėšia rūbus, nori, pyksta. Gaila net. Be to, neįsivaziduoju, kaip ją užmigdyti be papo
Vakar pagalvojau, kad migdymas atskirai ir be manęs jau reikštų maitinimo pabaigą. Tai taip keistai pasijutau, lyg vaikas kažkur kitur, o ne su manim. Kaip miegosim apsikabinusios, susipynusiom kojom Matyt, aš dar nenoriu, kad ji pabėgtų iš mano lovos, nors būna naktų, kai tas tuščias kabėjimas varginti pradeda.
Bat dabar nutariau, kad dar mėnesį palauksiu. Po truputį...

Kaip tokią gydytoją įmanoma rasti?

Vat vat - pati dar nenori, tai ir nebaik. Kai mane dvynukai naktimis galutinai nuvargino, per porą naktų baigėsi valgymai.

O gydytoją radau Krikščioniškuose gimdymo namuose Kaune.

Na štai, ši tema tapo labai aktuali

Artimiesiems apie kol kas nesakome, nes ir taip aišku, kad užgrauš savo pamokslais. Ir taip žiūri kaip į nenormalią.

Šiaip jaučiuosi puikiai, esu energinga ir darbinga, nieko neskauda, nepykina, nevargina mieguistumas, nejaučiu nuovargio, esu geros nuotaikos ir visiškai rami. Su pirmuoju viskas buvo priešingai.

Esu nusiteikusi laukti natūralios žindymo pabaigos. Pieno yra, vaiko elgesys nepasikeitė. Maitinu vakarais, paryčiais ir dažniausiai prieš pietų miegelį.

Bijau tik dėl vieno. Rudenį man užvirs pekla moksluose. Noriu būtinai apsiginti magistro darbą ir išsilaikyti baigiamąjį egzaminą iki gimdymo. O iki tol dar reikės išsilaikyti krūvą egzaminų - dalykų skirtumų. Laukia daug bemiegių naktų ir emocinės įtampos. Bijau, kad galiu nepavežti

Gal turite kokių nors patarimų, kaip natūraliais būdais stiprinti organizmą ir emocinį atsapumą stresui, apskritai, kaip pasirengti tam pragarui, pereiti jį ir nepakenkti savo bei vaikučio sveikatai?

Heart, sveikinu su dar vienu mažuliu.

O emocinis atsparumas mintimsi stiprinamas - tiesiog neįsileisk jau dabar minčių, kad bus sunku. galvoj, sakyk sau, kad viskas sekasi lengvai ir puikiai - taip ir bus. Patikrinta ir ne kartą - veikia labai gerai.

Mano dvynukai kol kas nesiruošia MP atsisakyti, nors pilvelinis jau ir beldžiasi nemažai, juda sau, kruta. Na, jei jiem visiem gerai, tegu kol kas taip ir lieka.

Turiu klausyma . Juk maitinat krutimi jau kuri laika, kaip suprantu, pieno sudetis kitokia, nei paciomis pirmomis dienomis po gimdymo, tai naujagimiukas negaus priespienio etc. Ar tai svarbu? Tiesiog idomu.

Dėkui.

Taip, stengiuosi nepasiduoti panikai, bet kai žinau, kiek nervų ir sveikatos kainuoja kiekvienas egzaminas, kiek teks "muštis" su vištom fakulteto administracijoje, kartais tampa tikrai nejauku

Šaunu, kad ir žindymas vienas kitam netrukdo Gal ir pavydo gimus mažajam bus mažiau.


Gimus naujagimiui, "fabrikas" prisitaiko prie jo poreikių, t.y. pienas virsta priešpieniu

Heart, sveikinu Dar viena maitinanti



O mano persirito į kitą pusę, pienukas baigėsi, vaikas vis ieškojo ieškojo, bet sakė, kad nebėga
Tai dabar jau galima sakyti, kad viskas, nebemaitinu. Gaila. Bet išmoko miegoti ramiai pati visą naktį ir savo lovytėje
Kai atsiras bent lašas priešpienio (jei atsiras), pasiūlysiu, gal mokės dar valgyti

Ir kodėl kitoms nesibaigia pienas?

man atrodo, daugumai į galą neštumo baigesi, bet kiti vaikai atkaklus, vistiek reikalauja kruties

Heart, sveikinu!Kuo daugiau poilsio, kuo daugiau vaisiu/uogu/darzoviu, oro ir susitvarkysi.Gal Floradix pagerk, zindyvem labai gerai.


Pienas jau nestumo gale pavirto i priespieni.Mano dukte gavo priespieni, kaip ir priklauso, o kai pasirode pienas, sunus vel eme gert mano pienuka.


Ir tegul. Jie zino, kas jiems geriau.

Aš gal visai ir neverkčiau, jei MP baigtųsi, bet kol kas nepanašu, kad taip gali būt... Ir dičkei užteko iki brolio gimimo, ir šitie du sėkmingai valgo sau...

Ateinu pasiguosti ir pasitarti

Patiriu milžinišką spaudimą iš gydytojų dėl savo pasirinkimo. Mane gąsdina viskuo, kuo tik įmanoma - persileidimais, sveikatos bėdom.

Terapeutė pati paklausė, ar kartais dar nemaitinu, kai pas ją apsilankiau. Mat atsirado problemėlių dėl širdelės, ko niekada anksčiau nebuvo. Man duria paširdžius, yra permušimų. Ji iškart susiejo tai su maitinimu ir neštumu. Neva organizmas jau nebeatlaiko krūvio. Beje, ji nėra nusitekusi prieš ilgalaikį maitinimą apskritai, bet dėl maitinimo nėštumo metu yra kategoriškai prieš.

Ginekologė irgi prigąsdino. Neva dėl per didelio prolaktinio kiekio gali įvykti persileidimas. Nors šiuo metu jokių požymių, kad taip galėtų įvykti, nėra. Ji irgi kategoriškai prieš. Be to, pas mano gydytoją nėštukės paprastai eina po dvi - kol sesutė vieną pasveria ir pamatuoja kraujospūdį, gydytoja bendrauja su kita. Tai kabinete kartu sėdėjo tokia isteriškai nusitekusi ma maša ir kad užsipuolė mane dėl šito reikalo O gydytoja, kaip ir reikėjo tikėtis, laikosi pozicijos, kad pastojus žindymą reikia tuoj pat nutraukti

Aš labai nenoriu nujunkyti vaiko dabar. Net neįsivaizduoju, kaip tai reikėtų padaryti - nemoku ir nesugebėčiau taikyti prievartos prieš savo vaiką. O susitarti tikrai nepavyks. Sumažinau maitinimų skaičių iki 1-2 per parą. Aišku, prašo daug daugiau. Jis jautrus vaikas. Jeigu dabar pritaikyčiau prievartą ir visai iš jo tą atimčiau, tai kai pamatys, kad gimęs brolis/sesė valgo - reakcijos neprognozuojamos Esu įsitikinusi, kad maitinimas iki pat gimdymo ir vėliau jam padėtų lengviau įveikti stresą dėl laukiančių permainų. Bandžiau tai paaiškinti gydytojom - nesupranta. Toks įspūdis, kad jos į vaiką žiūri kaip į kokį šunį ar beždžionę, kurį galima dresuoti kaip nori

Mano kraujo ir visi kiti tyrimai geri. Nėštumas beveik pavyzdinis - nieko neskauda, jokių aiškių grėsmių. O su pirmuoju juk gėriau magnį arkio dozėmis ir duphastoną, nes kėsinosi pabėgti.

Turiu difuzinę strumą - mano mažas svoris ir žemas kraujospūdis. Dažnai temsta akyse, būna silpna. Nors tikrai pakankamai neblogai maitinuosi, ilsiuosi, miegu, būnu gryname ore ir pan.

Dar labai baisu dėl artėjančių egzaminų ir magistrinio darbo gynimo. Žinau, kad laukia daug bemiegių naktų ir didelio streso. Man visada per egzaminų sesijas važiuoja stogas dėl įtampos ir miego stokos, o čia bus dvigubai sunkesnė egzaminų sesija, plius nėštumas, vaiko auginimas ir žindymas. Ar atlaikysiu???

Labai norėtųsi žmoniškai pasitarti su kokiu nors gydytoju, bet nėra kaip, nes mano gydytojos žino tik viena - kad reikia kuo greičiau nujunkyti vaiką, ir nieko daugiau nenori girdėti