Turiu vieną vaiką ir daugiau nenoriu

NA NEREIKIA NIEKADA SAKYTI NE, gal dar nepribrendote antram vaikeliui, gal netinkamas partneris, ne [riežasčių tikrai daugiau, nei čia išvardintos, todėl tik laikas parodys dėl kitų gimdymų.

Labutis,
As nenoriu antro vaiko.Kodel?Net nezinau.savo nenoriu,bet labai noreciau viena isivaikinti,tai mano didziausia svajone nuo paauglystes.

Mūsų šeima irgi, kogero, vienu vaiku apsiribos. Ir tai - vieninga mano ir vyro nuomonė (bent jau šiandien ). Mūsų sūnelis be galo planuotas, išsvajotas ir lauktas jau penkiametis, o man iki šiol maži vaikai gražu pasižiūrėti iš tolo, bet nei niurkyti, nei minkyti, nei šnekinti aš jų visai nenoriu . Ir jaučiuosi aš tokia evoliucionavusi : mano vaikas jau toks paaugintas, kalba, protauja, pats daug ką daro ir vėl į pradžią? Neeee . Beto, aš visą laiką gyvenu strese, jaučiu begalinę atsakomybę ir rūpestį, ar teisingai auklėju vaiką, ar gerai pasielgiau vienu ar kitu atveju, ar tinkamai nubaudžiau ir visiškai neturiu tikslo, kad tas rūpestis man padvigubėtų . Mano vaikiukas nuo gimimo labai aktyvus, tai manau, kad ir ateityje bus dėl ko jaudintis - kaip mokysis, su kuo draugaus...O dar kitos priežastys būtų tokios: jei neduok, Dieve, liksiu be vyro, tai išlaikyčiau tik vieną; sveikata truputį šlubuoja ir antras nėštumas ir gimdymas gali pablogint situaciją, bet, jei mirk gyvenk norėčiau antro, tai manęs nestabdytų (juk vėžiu sergančios gimdo vaikelius); pati nesvarbiausia priežastis -"atsikandau"bernų ir noriu mergytės , o užsakyti negalima .
Visiškai nesmerkiu vienokią ar kitokią nuomonę turinčių, vienokius ar kitokius sprendimus priimančių moterų - kiekvienas elgiasi kaip tinkamas, kiekvienas turi savo nuomonę ir pažiūras .
Kartais suskausta širdis pagalvojus, kas būtų, jei jis liktų vienas, bet čia pat nusiraminu, nes ir turėdamas didelę šeimą gali jaustis ojojoj koks vienišas, o būdamas vienas turėti puikius senelius, tetas, dėdes, draugus...
Žodžiu, specialiai antro tikrai neplanuosim , bet, jei Dievulis kažkaip įsiūlys , tai sutiksim .

Kadangi Luką auginti buvo labai labai ir labai sunku, kurį laiką taip pat maniau, kad dar vienam mažyliui ryžto neužteks
Pirmieji pora metų fiziškai mano gyvdenimėlį tikrai patrumpino daugiau nei dviem metais...
Tačiau po poros metų išsimiegojau, pailsėjau ir prisiminiau savo "vienturtišką" vaikystę. Vyras prisiminė savo vienturtišką vaikystę. Ir nors realiai tuo metu dar nebuvo tokio begalinio noro turėti antrą vaiką, nusprendėme, kad nebūsime tokiais egoistais, kaip buvo mūsų tėveliai
Mikas visai kitoks, turėtos baimės nepasitvirtino ir man žymiai lengviau.
Labai džiaugiuosi, kad turiu du sūnelius ir kad jie turi vienas kitą, ko aš niekada neturėjau ir neturėsiu.
Ar gi vieneri ar dveji sunkūs metai yra daug iš kokių septyniasdešimties? Kiekvienas turi savo motyvų, tik aš manau, kad juos reikia vertinti ne tik iš šios dienos asmeninių interesų, bet ir iš platesnės perspektyvos.

Iš kart po sūnelio gimimo aš taip pat galvojau, kad mums tikrai užteks vieno. bet nepraėjo ir keli menesiai ir mano kategoriška nuomone eme keistis... ir dabar jau manau, kad vieno nelabai užteks

Dėkoju savo mamai, kad mes augome ir dabar esame keturiese. Juk daug lengviau įveikti visus gyvenimo išbandymus ir negandas, kai esi ne vienas. Jei Dievulis duos ir sveikata leis, būtinai susilauksiu dar vieno vaikelio, o gal dar ne vieno.

Bijau, kad "nepavesiu", isprotesiu ir liks du mazameciai vaikai be mamos...
O jei rimtai as manau, kad uztenka ir vieno vaiko (juk svarbu ne kiekybe, o kokybe ). As asmeniskai nejauciau, kad turejau sese, nors buvom pametinukes, per daug skirtikgi musu pomegiai buvo.

-- Buvau susivemus visus tris kartus, ir zinau kaip tai yra sunku, ir jei kada nors uzeitu noras ketvirto vaiko, nepasirysciau jau vien del to - bet as turiu tris, o ne viena
-- zinau ka reiskai naturalus gimdymas - na ir kas, jis nevyksta istisais menesiais, tai tik 10+5+5, viso 20 valandu is mano gyvenimo, maziau nei para
-- maitinimas krutimi irgi nebuvo malonus pradzioje, bet nebuvo ir kosmaras, tuo labiau kad siais laikais galima maitinti misinukais, gal MP ir geriau, bet reikai atsizvegti ir i mamos, ne tik vaiko gerove.
-- kelimasis kas dvi valandas yra tik laikinas dalykas
-- i darba ejau ir vel eisiu, ir visai smagu buvo padaryt pertrauka ir pabut vien mama - tegu kartais ir nuobodoka

ka noriu pasakyti - taip, nera lengva isnesioti, pagimdyti, ir auginti vaika, bet nera taip sunku, kad po pirmo daugiau niekada nebepajegtum to pakartoti. Neimanoma tik tada, jei tie sunkumai per daug sureiksminami. Kaip kazkas ir sake - keli menesiai mano 70 metu gyvenime nera daug

esu vienturte, ir tokios laimes savo vaikams nelinkeciau nei uz ka, nesu tiek savanaude, kad is vaiko atimciau galimybe tureti broli ar sese. vienas dalykas kai vaikas lieka vienturtis del to, kad mama tiesiog negali tureti daugiau vaiku - bet kai nusprendzia, kad keli menesiai bemiegiu naktu jai per sunku, to nesuprantu niekaip. taip, ne visada broliai ar seses tampa geriausiais draugais, kartais buna istoriju tokiu, kad tikrai butu geriau ju netureti, bet vis del to manau, kad pasirinkti tureti tik viena vaika yra egoistiska, jau geriau tada suprantu tuos, kurie ju nusprendzia netureti visai. Isivaizduoju situacija, vaikas paklausia, kodel as negaliu tureti brolio ar seses, atsakymas - nes tu, vaikeli, man pasirodei toks vargas ir kosaras, kad daugiau vaiku as gyvenime nebenorejau...

Kai tik pastojau, galvojau, nu ne, niekada daugiau. Tai pirmas ir paskutinis kartas. Gimdyti - skauda, maitinti - skauda,keltis nakti - sunku ir t.t. Bet dabar, kai prabego kiek daugiau nei meteliai, as taip noriu.... Taip noreciau maziuko, kad negaliu. Gerai, kad dar bent kiek saltas protas veikia. Kol nesam finansiskai stabilus, tai reikala pristabdau, bet kai tik viskas bus ok, tai tikiuosi bus ne tik antras, bet ir trecias.

Gal todėl, kad buvai vienturtė dabar augini 3 vaikučius. Aš gi iš daugiavaikės šeimos, dar ir pati vyriausia - matyt todėl ir turiu tik vieną Nesakau, kad nenorėčiau daugiau, bet ir nesvajoju apie tai dieną naktį.
Tokios šeimos kaip tavo man visada kėlė susižavejimą. Su baltu pavydu žiūriu į jas, kai sutinku galvėje.

Sūnus (dabar jam beveik 4.5 metų) - labai judrus, aktyvus vaikas, pirmus mėnesius ištisai klykė, dieną miegojo tik ant rankų, man nebūdavo kada net į wc nueiti, pirmus du metus naktimis nemiegodavo - jau artėjant vakarui mane apimdavo isterija, vaikščiojau pervargusi ir nemiegojusi kaip zombis...Dienomis negalima buvo nė sekundei nusisukti, nes buvo vos neišlipęs pro langą, ritosi kūliais nuo laiptų ir t.t. ir t.t. Na, kas neaugina tokių vaikų, nesupras, apie ką čia aš Taigi,galvojau, kad antro tai jau niekada niekada.
Bet pradėjau lauktis antro....Morališkai jau ruošiausi visą tą košmarą pakartoti iš naujo, bet dukrytė (dabar 2.5 mėnesių) - ramumėlis, kur paguldai, ten guli, ilgiausiai žaidžia su barškučiais, nerėkia, naktimis išmiega, šypsosi sau...Kurį laiką net negalėjau patikėti, kad, pasirodo, būna ir tokių vaikų....Ją auginti man - tik malonumas, esu išsimiegojusi, pailsėjusi, brolis sesę labai myli, labai džiaugiuosi, kad turiu du vaikus...Ir, jei atvirai, mane labiau nuvargina mano "didelis" sūnus

Kai gimė mano dukra, iš karto sakiau, kad viena neaugs, ateis laikas ir kitam. Bet jau, kai mūsų nuomone, atėjo tas laikas... Neatskrenda gandrai, ir viskas... . Vienintelis paguodžiantis dalykas buvo tas, kad vieną jau turim. Bet rankų nenuleisim ir manau, vis tiek kaip nors tuos gandrus prisišauksim. Tik metų skirtumas jau bus didokas... . Aš pati turiu sesę, vyresnę 12 metų, tai kaip sesės pradėjom bendrauti kai man buvo apie 20.Tokio bendravimo ypac paauglystėje man labai trūko.
Aplinkiniai, giminės dažnai pakalba "nebūkit egoistais, kodėl tik vieną auginat", ar dukrą pakursto "prašyk sesės" . Žinoma, nežinant situacijos turbūt taip ir atrodom... .
Aš tikrai ne už vieną, už tai tai, kad augtų bent jau du