Aciu jums visoms uz paguodos zodzius..jau palaidojom Ji sekmadieni..tikrai buvo sunku ji matyti...iki siol negaliu patiketi,kad JO nebera,nors ir maciau kaip jo kuna uzpyle zememe...
Zinau, ta netekties skausma. Laikui begant jis kiek sumazeja, bet vis tiek lieka giliai sirdy ir kartais prisiminus taip suspaudzia sirdi, jog ir vel pravirkstu...
Na skausmas niekada nesumazeja ir prisiminimai visada akyse asaras sutelkia.Na tiesiog musu gyvenimas ziaurus.As su dukrele irgi netekau savo mylimo zmogucio,tai negaliu patiketi iki siol,kad stai diena maciusi ,kalbejusi su juo,vakarui atejus jo nebeisvydau ir nebemaciau.O mums nieko nelieka tik gyventi ir laukti kaip likimas pasielgs su mumis
O jūs man pasakykit, ką tai reiškia, kad aš dažnai sapnuoju tėvuką , nors jo jau galima sakyt 2 mėn nebėra.Sapnuoju ir , kad gyvas ir sveikas ir kad serga,sapne kartais žinau kad jo jau nebėra, kartais sapnuoju lyg jis tikrai gyventų.Kas tai pasamonė?
O jūs man pasakykit, ką tai reiškia, kad aš dažnai sapnuoju tėvuką , nors jo jau galima sakyt 2 mėn nebėra.Sapnuoju ir , kad gyvas ir sveikas ir kad serga,sapne kartais žinau kad jo jau nebėra, kartais sapnuoju lyg jis tikrai gyventų.Kas tai pasamonė?
dar tik mėnuo praėjo, o aš niekaip negaliu su tuo susitaikyti...ir turbūt neikada nesusitaikysiu.likimas atėmė iš manęs du brangius žmones- mamytę ir jaunesnę sesutę.pykstu ant viso pasaulio, nustojau tikėti dievu,nustojau gyventi.visos dienos vienodos,gyvenu taip,kad jos kuo greičiau praeitų.vakarai sulaistyti ašaromis... aš net nespėjau su jomis atsisveikinti, nebuvau šalia paskutinėmis minutėmis,kol nežinojau,kad jų nebeturiu-meldžiausi iš visos širdies,kad viskas baigtųsi gerai. kai sužinojau,kad mama padarė avariją skambinau jai ištisai kol neišgirdau svetimo balso ir žodžių "ligoninės priimamasis" po to sekė bandymai nuraminti,bet jau tada viską mačiau kaip per miglą...neatsimenu kaip atsidūriau ligoninėj tik visą gyvenimą galvoje aidės šalti gydytojos žodžiai "jūsų mama mirė",nors dar nežinojau,bet tuo momentu jau nebeturėjau sesutės, dar stipriau meldžiausi ir prašiau dievo,kad nors ji man liktų,deja jau buvo per vėlu,sesuo mirė vietoje... net baisiausiame košmare nebūčiau sapnavusi to,kas nutiko,ir dabar dar atrodo,kad pabusiu iš šito sapno... tiek daug nespėjau joms pasakyti,tiek daug papasakoti.kas kart kai nuvažiuoju į kapines-kalbuosi su jomis,taip tarsi jos būtų kažkur išvykę ir netrukus turėtų gryšti.
vertinkit savo artimuosius tol,kol turit...dabar aš kaltinu save,kad buvau bloga dukra,kad per mažai padėjau,per daug blogų žodžių pasakiau.taip saugojau sesę ir vistiek ją iš manę atėmė. pasakykit savo mamai kaip iš tiesų ją mylit ir kokios dėkingos už viską esat,aš nebespėjau ir nebeturėsiu progos to padaryti...
dar tik mėnuo praėjo, o aš niekaip negaliu su tuo susitaikyti...ir turbūt neikada nesusitaikysiu.likimas atėmė iš manęs du brangius žmones- mamytę ir jaunesnę sesutę.pykstu ant viso pasaulio, nustojau tikėti dievu,nustojau gyventi.visos dienos vienodos,gyvenu taip,kad jos kuo greičiau praeitų.vakarai sulaistyti ašaromis...
o varge, kaip baisu....užjaučiu...... laikykis gal turi artimą žmogų...ant kurio peties galėtum išsiverkti... stiprybės
Šiurpi nelaimė brangi tarsi kūnas,-ką sako šitie žodžiai? Dėl to nelaimes patiriu, kad kūną aš turiu. Jei būčiau aš be kūno, kokia gi neganda ištikt mane galėtų?
Labai, labai, labai Tave užjaučiu. Aš palaidojau savo brolį ir visada jaučiausi kalta, kad mažai bendravom, kad nesikalbėjom atvirai ir t.t. negaliu rašyti, nors praėjo jau 6m man begalo skaudu... suprantu kaip nepakeliama kai netenki mamos , man vien pagalvojus ašaros bėga.................. stiprybės tau brangioji, laikykis.
