Stiprybes tau ir tavo vaikuciams,kabinkis i gyvenima 
Nepaluzk,saulele Stiprybes tau ir tavo vaikuciams,kabinkis i gyvenima
Stiprybes tau ir tavo vaikuciams,kabinkis i gyvenima
Stiprybes Tau ir aplink Tave esantiems.........
Tikekis geriausio- ruoskis blogiausiam...
Tikekis geriausio- ruoskis blogiausiam...
Kaip tu laikaisi, gal tavo vyras pasveiko? Mes savo mazaja su tavim?
Labai ačiū už šiltus žodžius 
Deja žmogaus jau nebėra- išėjo tą patį vakarą, kai užvedžiau temą...
Iš mano žinutės gal nelabai ašku suprasti- tai ne mano vyras, tai mano dėdė, krikšto tėtė. Kadangi mano tėvai išsiskyrė, kai buvau mažutė, o savas tėtis nuo tada kaip ir tik porą kartų matytas ir girdėtas, tai kiek mano atmintis siekia, krikšto tėtė buvo tas žmogus, kuris atstojo kiek galėjo jį. Dėl to ir toks artimas. Ir apskritai buvo nuostabus žmogus, gyveno ne dėl savęs, o dėl kitų. Net paskutinis pokalbis buvo dėl to, kad man pagalbos, patarimo reikėjo...
Viskas taip apsivertė, sugriuvo, nieko nenoriu, pavargau, nevalioju.
Deja žmogaus jau nebėra- išėjo tą patį vakarą, kai užvedžiau temą... Iš mano žinutės gal nelabai ašku suprasti- tai ne mano vyras, tai mano dėdė, krikšto tėtė. Kadangi mano tėvai išsiskyrė, kai buvau mažutė, o savas tėtis nuo tada kaip ir tik porą kartų matytas ir girdėtas, tai kiek mano atmintis siekia, krikšto tėtė buvo tas žmogus, kuris atstojo kiek galėjo jį. Dėl to ir toks artimas. Ir apskritai buvo nuostabus žmogus, gyveno ne dėl savęs, o dėl kitų. Net paskutinis pokalbis buvo dėl to, kad man pagalbos, patarimo reikėjo...
Viskas taip apsivertė, sugriuvo, nieko nenoriu, pavargau, nevalioju.
Nuosirdi uzuojauta,Tau
užjaučiu tave...labai skaudi netektis...o ka daugiau sakyti net nežinau...nepažįstu tavęs taip,kad galėčiau parinkti užuojautos žodžius,kurie nesukeltų dar daugiau skausmo...
Mano tetei pries 2m. (po kaledu) irgi buvo insultas.Tevai issikyre,kartu negyvenau su juo nuo 5iu metuku,bet tik tiek,kad rysi visada palaikeme silta.tai irgi kai pranese kad taip ivyko,nuvaziaviom ta pati vakara (su broliais)ir ka jus manot-guli zmogus,kalbeti negali,nes ateme kalba,judeti irgi ne,nes visa desine puse paralyzavo,as ziuriu i ji ir verkiu,o jis sypsosi...toks vaizdas kad nieko nesupranta..tai kaip sakiau,jau 2m greit bus,tai jis siek tiek atsigavo,nors ta puse paralyzuota ir liko,bet judeti gali,kalbet irgi siek tiek sneka,bet pasikalbeti tai neiseina.tai kai gryztu po jo aplankymo,as jauciuos tokia issemta,tokia isiurbta,jau ta vakara tada visa praverkiu,keiksnodama likima,gailedama tetes.Budavo nuvaziuoji aplankyti,kol sveikas-tai jis juda, eina, kruta,reikalu daug...o dabar ciut kruta,gaila ziureti be galo...mama sako negrazu taip sakyti,bet geriau butu....oi,net nezinau,tik zinau kad insultas baisi liga,baisi be galo,suluosinanti zmogu,skriaudzianti esancius aplinkui...neduok dieve tokias kancias...
Zinot, kas baisiausia: kai prarandi artima zmogu, su kuriuo buvai pradejes labai retai bendrauti, atseit, niekur nedings, karta per menesi susiskambini, apie ora pasneki ir gerai, pamazu pradedi vis labiau ir labiau jo pasigesti. Pries beveik 2 metus pats is gyvenimo pasitrauke mano brolis. Siaip, kol buvo gyvas, per daug vienas kito nepasigesdavome, nors ir niekada nesipykome. O kai jis pasikore, tai supurte visu musu gyvenimus. Mes esame jam uz tai ir dekingi (nors baisu sakyti), nes jeigu ne jis, iki siol dar musu gyvenimuose niekas nebutu pasikeite, "bezdetume" po senovei savo vietose ir tiek. Bet kaip dabar man jo truksta... Su niekuo apie tai nenoriu kalbeti, nes mamai per skaudu, o mano vyras to taip gerai nesupras. Visa laime, kad pirmaja nakti po netekties as ji susapnavau - buvo nuostabiai grazus, baltais drabuziais, visas svytintis ir ramiai ramiai besisypsantis, lyg sakytu, kad viskas man gerai, dabar tik laukiu jusus sugristanciu namo. Labai esu dekinga Dievui uz ta sapna, zinau, kad mano mylimas brolis dabar yra danguje. Ir nors jo mum ir truksta cia, zemeje, jam dabar jau viskas gerai. O juk meile ir yra nesavanaude, kitam linkinti gero. Taigi, baikime raudoti del to, kad mylimi zmones paliko mus, nebukime savanaudziia ir stenkimes buti vertais, kad galetume susitikti su jais po mirties.
verkiu, nes prisiminiau savo mociute, kai teko praleisti paskutines valandas su ja ligoninej. tada buvo man kaip tik stojamieji. visas dienas ejau lankyt, o paskutines kelias naktis ir buvau su mama pas ja palatoje. pait maitinau, nes nei mama nei dar viena dukra negalejo jai itikti, tik nezinau kaip itikau as. buvau salia ir kai paskutini karta atsiduso. tada atsimenu lyjo lietus, begau namo verkdama pasakyti tai savo sesei. kas mate mane begancia sake, kad lekiau zemes nesiekdama, kaip vejas. nezinojau kas bus toliau ir kaip reiks be jos toliau gyventi, nes gyvenom kartu, kas bus su namais. praejo jau 8 metai, o skausma vis dar jauciu. zinau, kad dabar ir tau sunku, ir sako, kad laikas ydo zaizdas, bet tikriausiai jos lieka per daug gilios ir skaudzios vos prie ju prisilietus. buk stipri ir bandyk jau dabar susitaikyti su ta mintimi, kuria as vis toliau vijau nuo saves ir tikrai vos neisprotejau 
, truksta man jos net ir dabar.
, truksta man jos net ir dabar.
tik tokiomis akimirkomis pajuntame kokie esame bejegiai,pries pora metu palaidojau savo mamyte,ji kovojo su veziu setpynerius ilgus metus,isbande visas imanomas ir neimanomas proceduras,vaistus,skaudziausia,kad negalejau niekuom jai padeti,o ji taip norejo gyventi,taip kabinosi i gyvenima is visu jegu,bet liga ja iveike,nezinau kiek tures dar metu prabegti kad skausmas sumazetu,bet iki siol kas dien apie ja galvoju,uzsimerkusi matau ja,noriu tiketi dabar ji ten aukstai kartu su mano teveliu (jo netekau kai man buvo puse metuku),noriu tiketi ,kad dabar jai gera ir ramu,bet vistiek plysta sirdis prisiminus kaip ji nenorejo palikti musu,kaip net paskutinemis dienomis,kalbejo kad turi pasveikti iki kito menesio,nes turejo daug planu ,svajoniu....deja
linkiu ,visiems patyrusiems artimuju netektis buti stipriems ir tiketi,kad tai ne pabaiga ,o tik pradzia...
linkiu ,visiems patyrusiems artimuju netektis buti stipriems ir tiketi,kad tai ne pabaiga ,o tik pradzia...
