Kaip susitaikyti su artimo žmogaus mirtimi?

Prieš savaitė mirė mano gyvenimo šviesa - prosenelė.. Ji mane augino nuo pat vaikystės, nors ir turėjau mamą. Su ja miegodavau, su ja leidau visą savo vaikystę, jaunystę... Tačiau vieną rytą radau ją sėdinčią ant grindų - susilaužė klubą.. Ligoninei padarė operaciją, išpjovė jai gimdą (buvo gimdos vėžys). Ir tuo to laiko ji bijojo vaikščioti. Ja rūpinosi mano močiutė, tačiau ji nenustojo manimi rūpintis. Klausė, ar šiltai gyvenu, ar turiu kur miegoti, jei ne - siūlė savo lovą, kad tik man būtų gerai.. Visiems išuždavo ausis klausinėdama, ar aš pavalgiau, ar aš soti. bet jos jėgos seko.. Kai praėjusį pavasarį pastojau, to ji jau nebesuvokė.. Pažiūrėdavo į mane ir sakydavo "o tu gerai pavalgai".. Nebeatpažino žmonių, artimųjų... Dėkoju Dievui, jog ji suspėjo pamatyti mano dukrytę.. Kai parsivežėm iš ligonines, iškart įnešėm jai į kambarį, ji mano Tėją paglostė ir paklausė, kodėl tas vaikas toks rudas dar daug kartų guldžiau Tėją ant jos lovos, o ji klausdavo "o kur aš miegosiu, jei tas vaks miega mona lovuo?". Prašė, kad duotumėm palaikyti mažylę ant rankų... Tačiau jos jėgos su lyg kiekviena diena seko... Nebesedėjo, gulėjo tik lovoj, žiūrėdavo tuščiom akim į visus... Nieko nebešnekėjo... Ir prieš savaitę ji užgeso... Mano širdis suplyšusi į milijonus dalelių, nenoriu nieko daryti, nenoriu net pajudėti... Kai laidojom, galvojau, kad pati įšoksiu į jos kapo duobę... Ji buvo didžiausias mano gyvenimo šviesulys, nuoširdi ir mylinti. Mylėjo visus, begalo rūpestinga.. Aš taip norėjau, kad ji matytų kaip auga mano dukra, norėjau, kad ją pasuptų, kaip kadaise supdavo mane... Žinau, ji buvo sena (92 metai ), tačiau tas skausmas tiesiog drąsko krūtinę ir nežinau ką bedaryti.. Stengiuosi negalvoti, užsiimti kitais dalykais, tačiau negaliu... Širdis kraujuoja atvira žaizda....

Laikykitės, mieloji, labai puikiai Jus suprantu. Kai man buvo 14 mirė mano mylima prosenelė... laikas neužgydo žaizdų, bet šiek tiek apmalšina...

Antradienį užgeso mano Tėvelis ant mano rankų. Jaučiuosi lyg esu tarp žemės ir dangaus ir nieko nesuvokiu. Einu, darau, bet automatiškai.
Verkiau, bet lyg Tėtis neleido, jis labai nemėgo mano ašarų. Aiškindavo apie mirtį lyg mažai mergaitei (2 mėn. gulėjo ligoninėje - stuburo lūžis bei kitos ligos). Bet žinau, kad jam dabar labai ramu ir lengva, nes jis NESIKANKINA. Šermenyse Tėvelis lyg miegojo besišypsodamas, atrodė geriau nei gulint ligoninėje.
Labai laukiu Jo sapnuose, noriu jo daug visko paklausti, nes gęstant jis man daug ką sakė, tačiau dėl karkalų plaučiuose nieko nesupratau. Noriu paklausti ar jam ten gerai, ką jis ten daro, ar aplanko mane, ar atsisveikindama viską gerai padariau, ar jam patiko.
Prieš kelias dienas sakė man, kad saugočiau mamą, kad saugočiau draugą, kam pirmą mąstyčiau, o ne priimčiau sprendimus pasikliaujant tik jausmams. Tikiuosi Jis man padės. Kalbu su Juo kasdien. Kartais jaučiu šilumą už nugaros, lyg apkabinimą. Tikiuosi tai Jis.

Puikiai suprantu. Birzeli palaidojau mama. Isleidom i ligonine, dar buvo protinga, pati vaiksciojo. Ligonineje ryte istiko insultas, iskart koma, operavo, bet po savaites mama mire taip ir nepabudusi. Mes buvom geriausios drauges, gyvenom salia vieni kitu, padedavom visur ir visada, o dabar Jos nebera. Jei ne vaikai, vyras ir tetis, isdurneciau. Bet toks jau tas gyvenimas. Tiesiog stengiuosi mama paleisti. Ji namie, cia mes pakeleiviai. Mire lengvai, nesikankino, stengiausi ispildyti visus Jos norus. As irgi noriu pamatyti sapne, gauti nors kokia zinute, bet kol kas nieko nesapnuoju. Uzeina nezmoniskas ilgesys, nuzliumbiu kur i kampa ilindus ir vel prie savo darbu. Nenoriu, kad artimieji matytu mano asaras, jie del manes irgi pergyvens, ypac vyras. Nera prasmes ju liudinti, o ir mama nenoretu. Tiesiog neturim pasirinkimo, reikia taikytis su esama padetim ir vertinti tai ka turima brangiausia-savo artimus zmones. Kiti ir to neturi.

Kažin ar įmanoma susitaikyt su artimojo netektimi ryt bus dveji metai, kai mirė močiutė, mylimiausias mano žmogus nors laikas bėga beprotiškai greitai, tačiau skausmo tai nesumažina, dar ir dabar nuolat ją prisimenu.. graužiu save, kad nebendravau tiek, kiek galėjau

Šiandien 40 dienų kaip nėra mano Tėvelio. Kasdien vis sunkiau, nes pradedi suvokti kas įvyko.

prasau, patarkit, kaip "paleisti" pries 10 metu mirusia mano baba, kuri buvo mano mama. as nesugebu. blogai man, itariu ir jai. ka daryti? kur kreiptis? as neturiu sielos ramybes, o del mano pastoviu asaru, kai jauciu jos rankas, ja apkabinu, jauciu jos siluma... ji negali rami buti.. ji mane taip mylejo. as verkiu ir verkiu, net niekas neauga prie tvoros, kur as ja sapnuoju, kai ji mus stebi, kad netrukdytu matyti manes su seima, nes man zadejo, kad pamatys, kad pamyluos vaikus, bet nesulauke...kai blogai, as glostau jos reumatu issuktas rankas, jos pirstu galai salti, as trinu, kol susyla. iseisiu is proto

Dar negaliu patarti ką reikėtų daryti. Penktadienį bus pusė metų kai nėra mano Tėvelio. Atrodo, kad dar vakar buvo, o prisimenu, kad jau pusė metų... Atrodo niekada nebus gerai, niekada. Tai gili žaizda širdy, ji negija....

o as netekau brolio, ketvirtadieni dingo....ir nera jokiu ziniu....turejo puikia seima, bet buvo jautrus zmogus...nuojauta kuzda, kad galejo nusizudyti...nezinau, ar imanoma toliau gyvent su kaltes, nezinios ir viska draskanciu skausmu...pasiskaicius dar baisiau darosi, kad laikas negydo tu zaizdu...

Aftuke, laikykis!!!

Sveiki,nezinau ar tinkamoj temoj rasau,bet... Kaip susitaikyti kaip gyventi toliau zinant,kad tuoj tuoj uzges senelio gyvybe. Dabar guli ligoninej,gydytojai dave apie 3 men,jau prasidejo ivairios anemijos. Zinau,kad tai neisvengiama,bet kaip i ji ziureti,kaip paguosti senele,juk jai dar suniau...Toks gumulas krutinej stovi...

Senas post`as, bet... Jei esate tikintis žmogus, gal dažnesnė malda pagelbėtų, Šventraščio skaitymas. Aš irgi tokia, bet čia psichologinė problema, juk suprantama, kad dešimtmetis per ilgas laikas gedului. Tikriausiai psichoterapeutas padėtų, tiek, kad tai nepigu bei garantijos niekas negali duoti, kad pagelbės. Bus rugsėjį šešeri metai, kai nėr manojo tėčio šioj žemėj. Aš, manau, kad iškart paleidau, nes jau buvome ir susitaikę, net atsikvėpėm, nes sirgo onko liga, paskutiniai pora mėn. atrodė kaip amžinybė, nes baisūs skausmai, dusimas. Žinojome, kad tiesiog uždus. Nebuvo dienos, kad per tą laiką jo neprisiminčiau. Visada šiltai, yra jausmas, lyg stebėtų. Keista, nes nejaučiu jokios kaltės ar pan. Bet tą kančią prisimenu ir prisimenu. Dažnai sapnuodavau, kaip miršta, karste priskelia, ir vėl serga, vėl kančios... Arba kad lavonas voliojasi purve (netikiu sapnais, bet šis labai dažnas. ne visad purve būna tėtis, dažnai keletas negyvų žmonių). Žinau, net jaučiu, kad visa tai labiau atspindi mano psichologinę būseną, bet kartais pagalvoju, gal ir jam ten negera... Tas gyvenimiškas įvykis labai mane palaužė kaip asmenybę. Nėra, kad ilgiuosi, nes jausmas, tartum niekur nedingo. Bet per tuos visus metus nedaug kartų buvo, kad norėčiau muzikos, ar šiaip pramogų. Artimas žmogus kankinosi, kaip galėčiau net pagalvot leist sau apie pramogas, atrodo. Paskutiniais metais išvis apart nuėjimo į darbą neturiu jėgų niekam, net maisto nueiti nusipirkti labai labai sunku. Net neliūdna. Man skauda gyventi šitą gyvenimą, atrodo, kad net fiziškai. Tikėjimas kažkiek gelbėja. Tikriausiai tik dėl to aš vis dar čia.