Kaip susitaikyti su artimo žmogaus mirtimi?

Gi niekas negali uzgincyt testemento jei jis yra tikrai parasytas ir kaip priklauso. su visais parasais ir notares patvirtintas. Zmones dabar gobsus, dideli meterelistai,
Neturi reiksmes ar jis artimas giminaitis ar svetimas:(
Mirebela pasistenk su ja pabuti kuo ilgiau ir nekreipk i kitus demesio jei kas ka sako, tu daryk ta ka tavo sirdis liepe. Stiprybes.

Kaip susitaikyti su artimo zmogaus mirtimi?
artimo zmogaus mirtis mane aplanke kai man buvo 13 metu tai buvo zmogus- sviesulys visai musu giminei ir su jo mirtimi kazkas nutruko, kazkas uzgeso... tik prisiminimai nemire.... jie mus aplanko ne tik per velines (kai visi skuba atiduoti duokle mirusiesiems ) bet aplanko kasdien.

Kas baisiausia- tas zmogus nemire, jis zuvo. Ir tai yra baisiausia.... kai 120 km per h vaziuojantis autobusas partrenkia smulkia, nedidelio ugio moteri, vaziuojancia dviraciu, ja pervaziuoja dar kelis kartus. Psskui vairuotojas islipa, isigandes tempia ja jau negyva i kita kelio puse, noredamas paslepti pedsakus. Taciau aplink visur varva kraujas, nes jo daug daug...Gydytojai sako, kad ji mire akimirksniu- nors tiek gerai As visada galvodavau- kokia buvo jos paskutine mintis- gal apie tai, kad ji palieka maza savo 5 metu suneli......

Teisybe, kad laikas gydo zaizdas. Praejo jau 10 metu nuo zuties. Gruodzio 7 diena visi susirinksime i minejima, kuriame pagerbsime jos- mylimos mamos, dukters, seseres, tetos- arminima. Jai buvo tik 27 metai

Ar susitaikiau su jos mirtim? Ne ir kartais linkiu blogo tam zmogui, kuris sugriove mums visiems gyvenimus

Man irgi teko su tuo susidurti. Pries pusantru metu mire Velyku ryta mano senelis. As nuo pat mazens esu uzaugusi pas senelius - man jie kaip antri tevai, nors tevus as turiu ir jie gyvena tame paciame mieste ir as su jais labai sutariu. Bet su seneliais augau del to kad tevai labai daug dirbo...
Seneli mylejau labiausiai is visu - jis buvo labai labai geras.
Man sita netektis sukele toki soka, kad as ilgai negalejau atsigauti, dar ir dabar labai sunku...
Jisai buvo sveikas ir jaunatviskas jeigu taip galima pasakyt apie 75 metu zmogu, netgi dirbo!
Buvo sauletas sekmadienis, Velyku rytas, valgyti turejome pas mus t.y. seneliu namuose, kurs as visa laika gyvenau. Senelis atsikele anksti apie 7val. ir kaip visa laika isejo su suniu i lauka. Grizo, pavalge. Mociute sukiojosi, ruose stala, nes 11 val. turejo atvaziuoti gimines. Is vakaro pas mus jau buvo atvaziave teta su dede is kauno, jie mums padejo. Kadangi pas mus virtuve sujungta su kambariu, o senelis miegodavo visa laika tame kambaryje, tai mociute pasake kad jisai gali dar prigult kokiai valandai kol jinai baigs ruostis. Jisai prigule....ir daugiau nebeatsikele. Kadangi kaip minejau kambarys sujungtas su virtuve, tai ir mociute ir dede ir teta buvo tame paciame kambaryje ir nieko nepajaute. Apie 9val ryto mociute priejo kad pazadinti, kad jau laikas keltis, rengtis ir laukti sveciu ir pamate kad senelis nebereaguoja..... Per 5 minutes atvaziavo greitoji, bet jau nieko nebegalejo padaryti......tik pasake kad mirtis buvo staigi ir greiciausiai jisai nejuto jokio skausmo, nes jo veide buvo sypsena....Greiciausiai trombas......
Man jo po siai dienai labai truksta, negaliu patiket......
Taciau guodziuosi tik tuo, kad isejo labai graziai ir lengvai. Visi galetu pavydet tokios mirties. Kai pagalvoji kartais kaip zmones kankinasi pries mirti kai serga veziu.....

pries 2 menesius palaidojau savo mociute.. labai norejau uzvesti panasia tema, bet kazkodel neisdrisau...
jei nuo pradziu - mano darzelis buvo pas senelius, daznai sirgdavau, todel tevai eidami i darba mane palikdavo pas juos. beprotiskai buvo gera - buvau lepinama man patikdavao pas juos buti... tiek daug atsiminimu... kai eidavom su seneliu pirkti "marozeno" (to senojo, ant pagaliuko, glaistyto sokoladu, ant melsvai balto popieriuko meskos nupiestos...) i kioskeli, paskui ji parsinesdavom, jis pratirpdavo, isidedavom i lekstute ir valgydavom... ir dabar seiles darosi... kaip vogciom sau i burna spausdavau mociutes liukra (nezinau kaip kitaip pavadinti - mociute buvo seimininke, kepdavo vestuvems visokius gardumynus, tai tas liukras/a toks is baltymu plaktu su cukrumi, gali buti spalvotas), kaip mociutes sena siuvimo masina siudavau lelems rubus... snelis isejo palaipsniui.. pries 6 metus... kadangi jau kuri laika buvo silpnas, tai nebuvo visai netiketa... bet tai pirmoji mano gyvenime artimo zmogaus netektis, todel buvo labai skaudu ir sunku... po laidotuviu labai ilgai kiekviena vakara snekedavau su seneliu, kazkodel jauciau kad jis salia manes... gal po kokiu metu susitaikiau su ta mintimi kad jo nebera, ieidama pas senelius i nama nebesitikejau rasti ji kambaryje, atsilosusi atn sofos, susinerusi rankas ir ziurinti televizoriu...
mociute isejo netiketai, visiskai staiga. tai be galo sviesus zmogus, nors ir neissilavines, bet ispruses, idomu budavo klausytis jos pasakojimu apie ju gyvenima, patyrimus... domejosi sveika gyvensena, net man aiskindavo kuo naudingas karotinas ir pan... niekada nesiskunde negalavimais, nors sveikata toli grazu nebuvo geriausia.. ilgus metus kamavosi su zaizdomis kojose, problemos su spaudimu... bet visada i klausima kaip laikais atsakydavo - gerai, o kaip cia beislaikysi... ir stai rugsejo 29 ryta sulaukiu to skambucio... dukryte miegojo, vyras darbe... buvau viena su savo mintimis. iki siol dar netikiu kad jos nera - atrodo va nueisiu pas ja ir ji islys is uz namo kampo... taciau kas keisciausia, per laidotuves man buvo be galo ramu... jauciau begaline ramybe savybe... nezinau, gal todel kad ji mylejo visus, niekam pikto zodzio nera pasakiusi, visiems padedavo nors ir pacios paskutini kasni atiduodama elgetai... jos veidas spindejo... ji taip pat atrode rami... buvo skaudu.. buvo asaru... bet daugiau todel, kad kaltinau save kad galejau uzeiti dazniau, dazniau parodyti proanuke... bet toks gyvenimas... dabar susitaikiau su tuo kad to neisvengsi - visi esame sveciai siam gyvenime, todel butent po maciutes mirties pradejau mastyti kitaip - vistik nera reikalo pyktis su artimaisiais, reikia buti pakantesniems ir atlaidesniems... nes nezinai kada viskas baigsis...
MIrabela, linkiu stiprybes tau tiesiog pasakyk sau kad taip bus geriau jai... tikek tuo ir stenkis kiek gali pabuti su ja ir issakyti viska kad nereiketu gailetis nepasakytu zodziu... sunku... bet tikejimas amzinybe padeda - as visada zinau, kad mociute (ir senelis) visada mus stebi kartais mintyse kazka pasakau ka noreciau jai pasakyti...

Žinau, kaip sunku. Mano tėvelis mirė staiga. Visai šeimai buvo šokas. Bet, praėjus kažkiek laiko, aš galvoju, kad aš norėčiau irgi numirti staiga. Žinoma, artimiesiems yra dvigubai sunkiau, kadangi nespėja susitaikyti su žmogaus mirtimi. Bet, pagalvokit, pačiam žmogui yra kur kas geriau numirti staiga, nei kankintis ligos patale, graužtis, kad esi ligonis, kad užkrauni rūpesčius artimiesiems, kad esi našta... O jei dar ir skausmas nepakeliamas..? Žinoma, skaudu taip šnekėti... Bet neraudokite tiek daug per laidotuves. Esu skaičiusi tokią knygutę, kurioje žmonės aprašė savo klinikines mirtis. Siela negali laisvai išeiti, kai aplinkui rauda artimieji, kai tvyro gėlių kvapas. Sielai labai padeda žvakių ugnis. Taigi: neraudokite taip - geriau prisiminkite tą žmogų tik geruoju. Neneškite tiek gėlių į laidotuves - geriau uždekite daug žvakių.
Ir dar: labai seniai vienas mokytojas mokykloje per pamoką mums pasakė: " Mes ne taip darome: kai žmogus gimsta - reikia raudoti, nes jam dar reikės daug išmokti, daug patirti, daug atkentėti, daug skaudžių pamokų išmokti, savo gyvenimo kelią prasiskinti. O kai žmogus miršta, reikia džiaugtis, kad ta jo našta žemėje baigėsi, kad jis galėjo nurimti ir kad dabar jis galės pailsėti." Gal ir netikėta, bet tiesos tame yra. Ir kai mirė mano tėvelis, aš tikėjau, kad dabar jis pagaliau pailsės, nes buvo kaimo žmogus ir visą savo gyvenimėlį dirbo, dirbo ir dirbo... Dabar aš jį labai dažnai prisimenu, nubraukiu ašarą, bet nuo jo gerumo ir nuoširdumo, nuo to, kad jis vistiek visą laiką su manimi, bet Ten jam tikrai geriau!

stiprybes tau anksciau ar veliau mes visi mirsim geriau numirt negu kest skausmus ( cia tik mano nuomone ) nesupyk

jei tas butas mazia kainuoja, gal tau iseitu ji nupirkti?

Neparodyk mociutei savo nerimo ir baimes, praleiskit graziai tas akimirkas, kurias galit praleisti, belieka suprasti, kad tokia gyvenimo naturali eiga, nors tai padaryti be galo sunku, o geriausi atsiminimai visada isliks, visa gyvenima.

Mirabela, jei gali atrasti savyje jegu - pabuk su mociute ilgiau, pasedek, paglostyk jos ranka. Jai reikia jausti, kad yra neviena siuo metu.... Tavo buvimas -jai didziausia paguoda.
O zaizdos neuzgyja, nors ir kiek metu praeitu nuo netekties....Meile amžina, ji niekur nedingsta, juk taip?
Laikykis, buk tvirta.

niekas nera apsaugotas nuo netekties skausmo. kaip mano mama mums su broliu sakydavo, kai musu tevukas sirgo, kad ateina toks laikas, kai tenka savo tevus laidoti ir nera kur detis reikia paprasciausiai su tuo susitaikyti. toks jau gyvenimas, kad vieniems lemti iseiti, kitiems ateiti.
kai mano tevukas susirgo (jam buvo diagnozuotas 4 stadijos vezys) as meldziausi, kad jis pasveiktu, taciau po ilgu gydymusi ir kankinimusi ligoninese as pradejau melsti dieva, kad butu arba arba - jei yra sansas pasveikti, lai buna stebuklas, o jei jau nera sanso jam isgyti, lai ji greiciau pasiima ir nutraukia jo kancias ir musu kancias. tevukas buvo labai didelis ligonis, po chemijos proceduru ir svitinimu, jis nesugebedavo nueiti iki tualeto, visa laika budavo su pampersais. o kaip ir daugelis vyru, jaute diskomforta ir geda del to ir nusprende negerti ir nevalgyti, kad nenoretu i tualeta. o tai jam buvo gyvybiskai svarbu. nepadejo jokie ikalbinejimai kabintis i gyvenima, nepadejo jokie vaistai, is mamos ateme visas jegas irgi. ir paprasciausiai buvo jau tokia situacija, kad arba tevukui pagaliau baigtusi kancios, arba mes su broliu neteksime abieju tevu is karto. nes mazdaug menesis iki tevuko mirties mamai buvo sustojusi sirdis, visa laime, kad ji tuo metu buvo ligonineje, tai buvo suteikta skubi pirmoji pagalba, ir net siurpas nueina nugara pagalvojus kaip butu pasibaige, jei ji butu „nukritus” budama kur nors namie, rusy tarkim. nes priziuredama tevuka, ji visiskai negalvojo apie savo sveikata, o sveikata ne auskine irgi.
man tevuko netektis nebuvo netiketa, kazkaip giliai sirdy jauciau, kad jau atejo tas laikas. bet kadangi as esu uzsienyje siuo metu (buvau ir kai tevukas mire), man seimyniskiai (tiksliau mama) nesake tikrosios tevuko padeties, nes galvojo kam mane nervuoti, nes vistiek as negaliu nieko padaryti. taigi buvo gana skaudu, kad negalejau atsisveikinti, bet dekoju likimui, kad bent suspejau i laidotuves.
niekas nera tiek stiprus, kad butu pasiruoses atsisveikinimui su artimuoju. visada noresis pabuti drauge nors dar viena minutele. bet mirtis neziuri ar tu jaunas ar senas, ar tu sveikas ar ligotas. kaip daugelis cia rasiusiuju jau minejo, geriau leisti sielai kuo greiciau nueiti i dangu ir nelaikykit u prisiminimais ir asaromis. jie rado ramybe ir yra dabar laimingi.
stiprybes visiem netekusiem artimuju

Siu metu sausi as taip pat atsisveikinau su labai brangiu zmogumi - mociute. Ji man buva labai artima siela. Tad ir dabar dar kartais pratrukstu raudoti, pajutusi kaip man jos truksta. Mire mociute nuo vezio. O skaudziausia tai - kad visa gyvenima ji buvo musu sviesuliukas, nepataisoma optimiste, labai energinga ir zvali . Taciau uzklupusi liga per paskutiniuosius metus ja pakeite neatpazistamai - numete 60kg(tad beveik nieko nebeliko). Bet ejo tol kol galejo. O kai atgule i patala, as kiekviena diena meldziausi, kad dievulis ja priglaustu savo karalysteje kuo greiciau.
Na va, negaliu daugiau parasyti, bo per asaras nematau kompiuterio:)
Kadangi as gyvenu Kaune, o ji gyveno 60km. nuo jo, paskutinemis dienomis parlekdavau po darbo pas ja, kad bent per nakti galeciau buti salia. Ryta prabudusi, vel sesdavau i masina ir lekdavau i darba.
Dazniausiai stengiuosi galvoti, kad dabar jai jau nieko nebeskauda, tiesiog Jai TEN ramu ir gera.

Sunku, labai sunku ant širdies. Todėl noriu pasiguosti... Jau para kaip neužmiegu, nevalgau, kalbėt neina... Tik ašaros... Sunku net rašyti, bet turiu su kažkuo pasidalinti skausmu.
Vakar vakare artimą žmogų staigiai ištiko insultas, iš karto koma. Dieve, visada maniau, kad insultas įveikiamas, nors ir lieka sunkios pasekmės. Tikėjau tuo iki šiandien... Guodžiau artimuosius. Deja gydytojų konsiliumas atėmė paskutinę viltį... Operuoti negalima, nes per sunki būklė, be to ir beprasmiška- po to gal tik porai dienų ilgiau gyventų, ir tai liktų be sąmonės. Vyras, jaunas, stiprus, sveikas, 3 vaikučiai- dabar pajungtas prie aparatų... Sakė ruoštis laidotuvėms- nes ilgiausiai iki rytojaus išgyvens.
Kaip ištvert visą tai?!! Kai žinai, kad jis dar čia su mumis, bet kartu ir ne čia (smegenys jau mirusios). Tik viena naktis, o paskui... Sunku tai žinot ir nieko negalėt padaryt. Pasirašyti dokumentai dėl donorystės- gal padės kažkam... O kas padės jam...
Atleiskit, jei parašiau viską nerišliai, bet turėjau kažkur išsilieti