uzjauciu pati esu palaiduojusi du geriausius draugus viena 10m atgal kita 5m atgal nuo siol stengiosi draugu nebeturet neprisirist siais metais per naujuosius vos neteko laiduot vyro gerai kad greituoji atvaziavo per pora minuciu o 3 savaities atgal palaiduojau maza suneli tai kad puikiai suprantu tave einu i kapinaities ir kalbuosi su jais kai su gyvais issipasakuoju tada lengviau pasidaro tai kad laikikis
QUOTE(Ramzytė @ 2007 07 23, 09:51)
Tiesiog turi buti stipri. Tau jis - brangus draugas. Mylimai merginai - visas gyvenimas. Taves gali reiketi patiems artimiausiems zuvusiojo zmonems. Tai menki paguodos zodziai, nes netekciai paguodos apskritai nera. Taciau kazkam labai labai JO reikejo Danguje...
tikrai...
Reduxe - iš patirties - sunkiausia - pirmąjį pusmetį.... paskui ateina susitaikymas ir po dar kažkiek laiko - ramybė...
per tėčio laidotuves viskas atrodė nerealiai. na, karstas na koplyčia, užsiraudojęs vaikas "man nereikia angeliuko, aš senelio noriu", o po to ateina suvokimas.... viskas, nebėra, nieko nebėra, ir namų žiburio neliko...
per tėčio laidotuves viskas atrodė nerealiai. na, karstas na koplyčia, užsiraudojęs vaikas "man nereikia angeliuko, aš senelio noriu", o po to ateina suvokimas.... viskas, nebėra, nieko nebėra, ir namų žiburio neliko...
QUOTE(reduxe @ 2009 10 21, 10:21)
Visada bijojau artimu mirties,bet galvojau,kad zinia apie ju mirti ir laidotuves bus sunkiausia,bet klydau. Sunkiausia dabar ir kasdien vis blogyn.
as irgi seniau taip galvojau, tik dabar supratau, kad laidotuves nera taip baisu kaip gyvenimas po ju, per laidotuves ji visdar turejau, galejau glostyt, galejau laikyt rankas, dabar nebeturiu nieko
QUOTE(Egle C @ 2009 10 21, 13:06)
Visą dieną būnu darbe, kalbu, bendrauju, net pajuokauju... Nežinantis net nepasakytų, kad vaiką palaidojau. O vakarais, grįžus namo, verkiu. Kiekvieną vakarą. Išleidžiu lauk tai, kas susikaupia per dieną, kas smaugia...
man sunkiausia ryte, kai atsikeli ir supranti, kad nesapnuoji, kad jo nera istikruju
as jau net neturiu jegu kiekviena ryta ji laidoti kartais noreciau nei nebeatsikelti
QUOTE(tiekto @ 2009 12 16, 22:55)
as irgi seniau taip galvojau, tik dabar supratau, kad laidotuves nera taip baisu kaip gyvenimas po ju, per laidotuves ji visdar turejau, galejau glostyt, galejau laikyt rankas, dabar nebeturiu nieko
As irgi taip pat jauciuosi...Atsimenu norejau, kad laiduotuves niekada nesibaigtu...Nesvarbu, kad jis gulejo karste, bet as galejau ji matyti, liesti, ziureti i ji...Dabar galiu ziureti tik nuotraukas...
Beveik pries metus (2008.11.15) taip pat netekau brolio. Tragiskai zuvo avarijoje...dar ta pati nelaimes ryta kalbejomes ir diskutavom kaip visad...Po pietu suskambo telefonas ir suzinojau, kad mano brolio nebera, zuvo vietoje....
Po laiduotuviu, tikedamasi, kad bus lengviau pabegau i uzsieni...Bet taip tik sunkiau...Netgi ant kapo negali nueit kada panorejes...Grizau ant metiniu tai taip gera buvo kai aplankiau jo kapeli...
Taigi, daugiau kaip metai praejo, o skausmas nei kiek nesumazejo galiu sakyt kiekviena diena dar labiau skauda...Nes tik dabar pradedu suvokti, kad jo is tiesu nebera ir niekada nebus...Kiekviena diena gyvenu su gumulu gerkleje, kuri pastoviai stengiuosi uzgniausti, stengiuosi nebeverkti, bet taip neiseina...
Blogiausia, kad neturiu su kuo pasidalinti savo skausmu...Ne visi supranta, kad skausmas nepraeina palaidojus zmogu...Pati turiu du sunus, tai per diena kaip ir lengviau...Beje vyresneliui mano brolis buvo kriksto tevelis, vargsas sunelis taip ir nespejo jo netgi pazinti..
Visada galvoju, kad jis yra gyvas, jis visad yra su mumis, tik tokioj formoj, kokios mes negalime matyti ir paliesti...Bet jis vistiek yra...Snekuosi su juo kaip ir seniau ir nuosirdziai tikiuosi, kad jis mane girdi...
Ir nuosirdziai tikiuosi, kad kaskada vistiek ji sutiksiu...
Pries valanda suzinojau, kad mano geroji anyta serga III-IV stadijos veziu...
Vyro reakcija - jokia reakcija - o tai vadinasi labai blogai.
Uzvakar moteriai sukako 55metai! arteja sventes....
Kaip elgtis, ka daryti...kai zinau,kad moteris jau mirsta?
kaip guosti vyra intraverta, kai paciai pagalvojus apie sia liga ir greita jos baigti- kaukti norisi is siaubo???
kas patarsit????
kas pergyvenot panasu atveji?????
Vyro reakcija - jokia reakcija - o tai vadinasi labai blogai.
Uzvakar moteriai sukako 55metai! arteja sventes....
Kaip elgtis, ka daryti...kai zinau,kad moteris jau mirsta?
kaip guosti vyra intraverta, kai paciai pagalvojus apie sia liga ir greita jos baigti- kaukti norisi is siaubo???
kas patarsit????
kas pergyvenot panasu atveji?????
tiekto Vicike man tik trecias menuo eina,kai nera broliuko. Dabar labai sunku per sventes. Jau keleta dienu ramiau apie ji galvojau,o dabar vel labai sunku Vyras nesupranta,negali jo kaltint labai,kaip bebutu svetimo skausmo tikrai nera. Draugem kai parasau,kad jau maziau verkiu,jos paklause,o tai kas atsitiko? 
aisku man sokas,kad jau visi pamirso ir gyvena toliau!
Brolio draugei tik galiu pasiguosti tik mes skirtingai tai isgyvenam.Jin nuolat ziuri jo nuotraukas,filmuota medziaga,o as isvis negaliu i ji ziureti,prasideda isterija,nebekontroliuoju saves. Va ir dabar apsizliumbiau berasydama
As kazkaip blokuoju mintis apie ji,nenoriu jo pamirsti jokiu budu,bet negaliu galvoti. Jo drauge brolio nesapnuoja ir labai pergyvena,o as sapnuoju kas antra nakti. Sapnai labai grazus,kad jis grysta,mes labai dziaugiames ir poto vel iseina,sako tik jus nepergyvenkit man gerai. Tada taip sunku ryte pasidaro,kad net vietos sau nerandu.
Vyras nesupranta,negali jo kaltint labai,kaip bebutu svetimo skausmo tikrai nera. Draugem kai parasau,kad jau maziau verkiu,jos paklause,o tai kas atsitiko? aisku man sokas,kad jau visi pamirso ir gyvena toliau!Brolio draugei tik galiu pasiguosti
tik mes skirtingai tai isgyvenam.Jin nuolat ziuri jo nuotraukas,filmuota medziaga,o as isvis negaliu i ji ziureti,prasideda isterija,nebekontroliuoju saves. Va ir dabar apsizliumbiau berasydama As kazkaip blokuoju mintis apie ji,nenoriu jo pamirsti jokiu budu,bet negaliu galvoti. Jo drauge brolio nesapnuoja ir labai pergyvena,o as sapnuoju kas antra nakti. Sapnai labai grazus,kad jis grysta,mes labai dziaugiames ir poto vel iseina,sako tik jus nepergyvenkit man gerai. Tada taip sunku ryte pasidaro,kad net vietos sau nerandu.
Laikykis, daug stiprybes tau ir visai seimai
Tu ne viena tokia... As jau pusantru metu kaip laukiu, kaip ilgiuosi, kaip verkiu, deginu zvakele, vartau nuotraukas, kalbuosi, galvoju apie ji... Tuoj bus jo gimtadienis, galvoju kaip jis atrodytu siandien...
Buvo daug sapnu, visokiu... Sek savo sapnus, tie, kuriuose jis kalba - ne siaip sapnai...
Nepyk ant savo vyro, kad jis nesupranta. Pasakysiu, is patirties... Nesupranta tie, kurie to nepatyre. Ir niekada nesupras. Netekties skausma supranta tik tie, kurie ji isgyveno. Ir tegul nesupyks kiti, bet netektis skiriasi.
Kitaip yra, kad iseina tevai, nes toks gyvenimo desnis. Bet kai iseina jaunas zmogus, negali to suvokti.
Laikykis...
Tu ne viena tokia... As jau pusantru metu kaip laukiu, kaip ilgiuosi, kaip verkiu, deginu zvakele, vartau nuotraukas, kalbuosi, galvoju apie ji... Tuoj bus jo gimtadienis, galvoju kaip jis atrodytu siandien...
Buvo daug sapnu, visokiu... Sek savo sapnus, tie, kuriuose jis kalba - ne siaip sapnai...
Nepyk ant savo vyro, kad jis nesupranta. Pasakysiu, is patirties... Nesupranta tie, kurie to nepatyre. Ir niekada nesupras. Netekties skausma supranta tik tie, kurie ji isgyveno. Ir tegul nesupyks kiti, bet netektis skiriasi.
Kitaip yra, kad iseina tevai, nes toks gyvenimo desnis. Bet kai iseina jaunas zmogus, negali to suvokti.
Laikykis...
suprantu... pati prieš metus netekau močiutės lapkričio viduryje diagmozė - vėžys, o gruodžio 13 jos jau nebėra. visa tai taip staiga. aš dar nesuvokiu, kad jos nebėra 
pati esu slaugytoja, kai dirbu skyriuje prie kiekvienos senos moters taip ir norisi prisiglausti, tarsi tai būtų mano močiuliukas...
lapkričio viduryje diagmozė - vėžys, o gruodžio 13 jos jau nebėra. visa tai taip staiga. aš dar nesuvokiu, kad jos nebėra pati esu slaugytoja, kai dirbu skyriuje prie kiekvienos senos moters taip ir norisi prisiglausti, tarsi tai būtų mano močiuliukas...
Pries keleta savaiciu netekau sesers...atrodo,kad vienatves ir tustumos jausmas tik stipreja,o ilgesys darosi nepakeliamas,rodos amzinybe jau kai jos nemaciau...mire per mano gimtadieni,bet deja,nebuvau salia jos...noreciau visam pasauliui pasakyt kaip ja mylejau ir myliu,kasdien mintyse tai kartoju...Mielosios,nenustokit sakyt graziu zodziu Jums brangiems zmonems!
Dar norejau paklausti tu,kurios neteko artimuju....ar jus verkiate?gal skamba keistai,bet verkiau tik suzinojus ir per laidotuves,siap tik susigraudinu,o asaros tarsi dingo,jauciuosi tokia tuscia ir isdziuvus kaip dykuma.....tikrai nesu bejausme ir pries sia netekti mane sugraudint galejo daugelis smulkmenu,net liudesiui apemus,vien mintys apie mirti galejo issaukt asaras,o dabar....ar tai normalu???As noreciau apverkt,apraudot seseri....gal palengvetu,bet kol kas deja.... jau praejo kelios savaites,o as vis dar "tuscia nuo asaru"...
