Užsukau čia ir panorau išsipasakoti..
Pirma istorija apie žmogų, kuris liko gyvas, tačiau tapo visai kitu žmogumi..
Mano gyvenimas niekada nebuvo lengvas, tačiau pastarieji metai pranoko viską.
Pirmiausiai mano brolis pateko į avariją, žinoma pats dėl jos kaltas, naktis, didelis greitis, visada mėgo paskraidyti, aišku pora butelių alaus..visa to pasekoje dvi savites komos būsenoje. Daktarai vilčių neteikė, kad išgyvens, aišku tuo netikėjo nei mūsų protai, nei mūsų širdys, tikėjomės, vylėmės, net meldėmės, gyvenome viltimi, važiavom į rennimacija, ten patirtų emocijų neįmanoma apibūdinti..
jis atsigavo..tada sekė ilga reabilitacija, mėnesį laiko diena iš dienos buvau prie jo lovos, pirmas dvi savaites kartu su jo žmona, kitas dvi viena, jai tuo metu egzaminų sesija pasitaikė. mokėmės iš naujo vaikščioti, kalbėti, net sėdėti ar laikyti šaukštą..buvo beprotškai sunku matyti artimą žmogų tokį bejėgį, mano būsena tuo metu buvo taip pat sunki, tačiau apie save negalvojau, svarbiausia buvo jis..mano vyresnysis brolis, kuris visada buvo šalia, visada man padėjo..dabar buvo mano laikas jam padėti, juo rūpintis, tarsi apsikeitėme vaidmenimis..
visą tą mėnesį jis manęs nepažinojo. Žinojo, kad aš ateinu kiekvieną dieną, kad būnu prie jo, bet kas aš esu jis neprisiminė, aš jam sakiau, kad sesė, bet jis tiesiog neprisimė..Bet tai nebuvo svarbu, kiekvieną dieną džiaugdavaus, kad jis taisosi, po maža žingsnelį žengia pirmyn..kaip mažas vaikas, kiekvieną dieną kažką naujo išmoksta..
Jis truputį pasitaisė, galėjo paeiti, pats valgyti, bet buvo labai tylus, kartais per visą dieną vos kelis žodžius teišdardavo.
Labai sunkus laikotarpis buvo kai jis grįžo namo, tada jam tarsi pasimaišė protas, rėkė šaukė, buvo agresyvus, buvo visi blogi, tiek mano mama, tiek aš tiek jo žmona, tik raminamųjų pagalba jis aprimdavo..prireikė dar kelių mėnesių kol jis pradėjo elgtis žmogiškai..per tuos kelis mėnesius jį paliko žmona, net prie dukrelės neprileido..tada mano brolis iš vis palūžo, prarado bet kokią viltį, pradėjo išgerinėti ir tas tęsiasi..Mano brolis gyvas, bet jis visai kitas žmogus, nebėra to žmogaus, kuris buvo prieš avariją, bendravima skitoks..geria, nebeturi jokios vilties gyventi, nemato prasmės..bet aš kiek galiu jam padedu, bandau priimti jį tokį koks jis dabar yra..jis vistiek mano brolis..ir aš tikiu, kad pavyks jam atsistoti ant kojų, kad jis pradės naują gyvenimą..
Aš visada būsiu šalai..dabar aš rūpinuosi juo, kaip kadaise jis manimi..visaip gyvenime atsitinka..
Kiek ašarų dėl jo išlieta, kad net kartais stebiuosi iš kur pas mane jų tiek..tačiau mūsų šeimai nelaimės tuo nesibaigė..
Papildyta:Lygiai po metų nuo brolio avarijos, mano tėtis nukrito nuo stogo, lūžo kaklo slankstelis..Vėl Kaunas, klinikos, ta pati renimacija, kur gulėjo brolis..net gydytojai mane pažino, vėl ašaros ir negailestingi gydytojų žodžiai, jei išgyvens nevaikščios, net nesėdės, paraližuotas visas kūnas, gali pasukt tik kaklą, ir jų žodžiais tariant geriau jau neišgyventų..ašaros ašaros ašaros..
Tėtis reanimacijoje išgyveno septynias dienas ir mirė..Pamenu visus savo ėjimus į renimaciją, jis buvo samoningas, mane girdėjo, bet pats pasakyti nieko negalėjo, o taip kažką norėjo sakyti..maniau, kad plyš širdis..iki begalybės kartojau žodžius, kad TĖTI, VISKAS BUS GERAI..nors vargu ar pati tuo tikėjau, netikėjo ir jis..kartojau, kad jį myliu, kad mes jį mylim..pamenu kiekvieną minutę praleistą prie jo..deja..pačiomis paskutinėmis jo gyvenimo dienomis negalejau būti prie jo..tuo metu aš buvau abiturientė ir laukė egzaminai (brolio atveju direktoriaus leidimu mėnesį laiko nelankiau mokyklos)..kai paskutinį kartą pirmadienį pas jį buvau jis man pažadėjo manęs laukti kol atvažiuosiu penktadienį, jis pažadėjo, tačiau neištesėjo..ketvirtadienį jo gyvybė užgeso..tik viena diena, bet jo jau gyvo nepamačiau..
Pamenu tą popietę kai paskambino iš klinikų, vos prisistatė, kad iš klinikų supratau, kad jau viskas..netikėjau..negalėjau patikėti..kitos kelios dienos buvo tragiškos..pamenu jas kaip pro rūką..neapsakomai sunku buvo..ašaros ašaros, kurios nieko pakeisti negalėjo..laidotuvių diena pati baisiausia diena gyvenime..nes kai sužinojau tuo netikėjau..o kai laidojo..norėjosi pačiai šokti į tą duobę..bet suprantu, kad gyvenimas tęsiasi..mano gyvenimas tęsiasi..o jis bus amžinai gyvas mano širdyje, mano prisiminimuose..
Iš tikro labai gailiuosi savo elgesio, kartais buvau jam šiurškti..pikta..kaip norėčiau tai pakeisti, bet aišku to padaryti negaliu..todėl ir pati dabar kitaip žiūriu į gyvenimą, stengiuosi padaryti šalia manęs esančius žmones laimingus, pasakyti kiap juos myliu, kol jie šalia manęss..kad nebutų vėliau ko gailėtis..
Praėjo daugiau nei metai laiko nuo tėčio mirties..aš pabaigiau vidurinę, įstojau į universitetą, sukuosi, kaip galiu..kiekvieną įsimintiną dieną pagalvoju apie jį, jis su manimi, žinau, kad manimi didžiuotųsi džiaugtųsi kartu su manimi..galbūt jis nebuvo tobulas tėvas, o aš tobula duktė, tačiau žinau, kad jis mane mylėjo ir linkėjo tik gera..džiaugiuosi, kad jis buvo mano tėtis..
Papildyta:Ačiū, kad išklausėte..
ligoninės personalas nepastebėjo deguonies trūkumo ir ji užduso 
