Mociute mane augino nuo vienu metuku,tevai tuo tarpu dirbo.Kai persikraustem man buvo penkeri,nuo tada pas mociute praleisdavau visas vasaras ir atostogas.Tai vienas brangiausiu zmoniu mano gyvenime.Siuo metu ji gyvena paskutines savo dienas,labai kankinas, o as negaliu niekuo padeti.Kazkoks kosmaras.Negaliu miegoti,valgyti,vaikstau is kampo i kampa ir nutirpstu suskambus telefonui.Bijau pagalvotimkad bet kuria sekunde ji mirs.Kaip rasti ramybe,kaip susitaikyti su zinojmu,kad greit jos neteksiu?
Uzjauciu labai.
Netekusi triju artimu zmoniu per puse metu galiu tvirtai pasakyti, kad su mirtim nesusitaikysi..bus sunku, skaudu, taciau toks gyvenimas..Nera paguodos niekame. Siulau prisiminti visa gera kas buvo ir tyliai viska isgyventi kaip yra. Skausmas mazeja metams begant, o geri prisiminimai visada islieka kartu.
Laikykis.
Netekusi triju artimu zmoniu per puse metu galiu tvirtai pasakyti, kad su mirtim nesusitaikysi..bus sunku, skaudu, taciau toks gyvenimas..Nera paguodos niekame. Siulau prisiminti visa gera kas buvo ir tyliai viska isgyventi kaip yra. Skausmas mazeja metams begant, o geri prisiminimai visada islieka kartu.
Laikykis.
Liudna,bet nieko pakeisti negali.Zinai,kai mirties patale gulejo man brangus zmogus,ir labai kentejo,as meldziausi,kad jis greiciau iseitu pas Dievuli.Nors sirdis plyso,bet zinojau ,kad tik taip galiu jam padeti.Zinai,bus sunku,bet laikui begant suprasi ,kad tai neisvengiama.Laikas padeda susitaikyti. Praejus beveik 2 metams as pavartau nuotrauku albuma ir sypsausi,nes tiek graziu prisiminimu.Atrask savyje jegu,kad galetum atejus laikui padeti tiems,kuriems bus dar sunkiau.Buk stipri.
Labas Mirabela,
tikrai labai tave uzjauciu, nes dar tik pries puse metu pati netekau savo seneles ir isgyvenau ta pati ka tu dabar. Man irgi buvo labai sunku su tuo susitaikyti, bet radau kazkur savy jegu.
Dabar kai perskaiciau tavo atveji pati vel pradejau viska isgyventi is naujo.
As taip pat augau pas mociute su senele.Pas mama vaziuodavau labai retai, tik per atostogas. Todel senele ir mociute man yra patys brangiausi zmones.
Kai mano senele susirgo man tada buvo sesija. Ir kai treciadienio vakare suskambo telefonas, per mano kuna nubego siurpulys atrodo kaip jausdamas bloga zinia. Skambino mociute ir pasake kad senele ligoninej. Tuomet negalejau tuo patiketi, atrodo tik pirmadieni maciau ir viskas buvo gerai, ji vaiksciojo, juokesi ir dar paklause kada vel ateisiu. Sakiau kai bus laisvesne diena tai ateisiu aplankyt. Bet taip ir nenuejau.
Suzinojus kad ji ligoninej netekau jegu, pradejau verkti ir visa nakti neuzmigau. Ryte atsikelus lekiau i paskaitas o per laisvas lekiau i ligonine. Kai nuejau i palata tikrai nesitikejau isvysti toki vaizda. Mano senele buvo visai nepanasi i save, ji tik gulejo bejege ir dejavo. O as niekuo negalejau jai padeti. Vel apsipyliau asaromis ir kai pakalbinau ja, per jos skruosta nubego kelios asaros. Ji net nemate manes tik girdejo. Paemiau ja uz rankos ir ji taip tvirtai ja suspaude, tarsi noredama niekada jos nepaleisti. Tuomet labai neaskiai pasake kad skauda galva, uzdejau kompresa ir vel nurimo. Ji buvo tokia bejege... Daktarai neteike jokiu vilciu, o as dar taip tikejau kad ji atsigaus. Visas dienas laisvu laiku budejau ir laikiau jai ranka, kurios ji nenorejo paleist. Kai atsitraukdavau as nuo jos, uz rankos imdavo mano vyras, nes tik man ir mano vyrui leisdavosi imama uz rankos. Kai nebudavo musu ji tik guledavo ir dejuodavo, rankos nedave net savo dukrai.
Paskutini vakara bandziau dar ja maitinti, ir ji siek tiek valge. As apsidziaugiau ir tikrai tikejau kad ji atsigaus. Ta vakara labai nenorejau palikti seneles vienos, bet daktarai sake kad nereikia budeti, kad ja priziuri seseles ir t.t. Visi isejom ir palikom ja viena.
Ryte vel sucirske tas nelemtas telefonas. As issigandau ir nedrasiai atsiliepiau. Nieko daugiau neatsimenu tik tuos zodzius, kad mano seneles jau nebera. Neturejau jegu net nueit i mokykla pasiimt laisvas tris dienas. Taciau turejau tai padaryti...Nutariau pabut viena paskaita ir susitvarkyt viska, bet vos nuejus supratau kad tai per ilgas laiko tarpas. Palikau visus reikalingus popierius ir isejau ...
Po triju dienu reikejo laikyt egzaminus ir net neisivaizdavau kaip tai reikes pakelti, ka daryti ir kaip viska ismokti, kai ne tas galvoje... Taciau su vyro pagalba, jo atrama issilaikiau.
Dabar beliko tylus kapas, prie kurio daznai nuvaziuoju pamerkiu geliu, uzdegu zvakute ir paverkiu. O taip noreciau dar prisiglausti prie seneles, su ja pasikalbeti... Taciau reik gyventi toliau...
Todel, Mirabela, linkiu stiprybes!!! Nepasiduok ir zinok kad nuo to nepabegsi. Laikas gydo zaizdas, nors palieka skaudzius randus visam laikui. Sekmes tau. Buk stipri.
tikrai labai tave uzjauciu, nes dar tik pries puse metu pati netekau savo seneles ir isgyvenau ta pati ka tu dabar. Man irgi buvo labai sunku su tuo susitaikyti, bet radau kazkur savy jegu.
Dabar kai perskaiciau tavo atveji pati vel pradejau viska isgyventi is naujo.
As taip pat augau pas mociute su senele.Pas mama vaziuodavau labai retai, tik per atostogas. Todel senele ir mociute man yra patys brangiausi zmones.
Kai mano senele susirgo man tada buvo sesija. Ir kai treciadienio vakare suskambo telefonas, per mano kuna nubego siurpulys atrodo kaip jausdamas bloga zinia. Skambino mociute ir pasake kad senele ligoninej. Tuomet negalejau tuo patiketi, atrodo tik pirmadieni maciau ir viskas buvo gerai, ji vaiksciojo, juokesi ir dar paklause kada vel ateisiu. Sakiau kai bus laisvesne diena tai ateisiu aplankyt. Bet taip ir nenuejau.
Suzinojus kad ji ligoninej netekau jegu, pradejau verkti ir visa nakti neuzmigau. Ryte atsikelus lekiau i paskaitas o per laisvas lekiau i ligonine. Kai nuejau i palata tikrai nesitikejau isvysti toki vaizda. Mano senele buvo visai nepanasi i save, ji tik gulejo bejege ir dejavo. O as niekuo negalejau jai padeti. Vel apsipyliau asaromis ir kai pakalbinau ja, per jos skruosta nubego kelios asaros. Ji net nemate manes tik girdejo. Paemiau ja uz rankos ir ji taip tvirtai ja suspaude, tarsi noredama niekada jos nepaleisti. Tuomet labai neaskiai pasake kad skauda galva, uzdejau kompresa ir vel nurimo. Ji buvo tokia bejege... Daktarai neteike jokiu vilciu, o as dar taip tikejau kad ji atsigaus. Visas dienas laisvu laiku budejau ir laikiau jai ranka, kurios ji nenorejo paleist. Kai atsitraukdavau as nuo jos, uz rankos imdavo mano vyras, nes tik man ir mano vyrui leisdavosi imama uz rankos. Kai nebudavo musu ji tik guledavo ir dejuodavo, rankos nedave net savo dukrai.
Paskutini vakara bandziau dar ja maitinti, ir ji siek tiek valge. As apsidziaugiau ir tikrai tikejau kad ji atsigaus. Ta vakara labai nenorejau palikti seneles vienos, bet daktarai sake kad nereikia budeti, kad ja priziuri seseles ir t.t. Visi isejom ir palikom ja viena.
Ryte vel sucirske tas nelemtas telefonas. As issigandau ir nedrasiai atsiliepiau. Nieko daugiau neatsimenu tik tuos zodzius, kad mano seneles jau nebera. Neturejau jegu net nueit i mokykla pasiimt laisvas tris dienas. Taciau turejau tai padaryti...Nutariau pabut viena paskaita ir susitvarkyt viska, bet vos nuejus supratau kad tai per ilgas laiko tarpas. Palikau visus reikalingus popierius ir isejau ...
Po triju dienu reikejo laikyt egzaminus ir net neisivaizdavau kaip tai reikes pakelti, ka daryti ir kaip viska ismokti, kai ne tas galvoje... Taciau su vyro pagalba, jo atrama issilaikiau.
Dabar beliko tylus kapas, prie kurio daznai nuvaziuoju pamerkiu geliu, uzdegu zvakute ir paverkiu. O taip noreciau dar prisiglausti prie seneles, su ja pasikalbeti... Taciau reik gyventi toliau...
Todel, Mirabela, linkiu stiprybes!!! Nepasiduok ir zinok kad nuo to nepabegsi. Laikas gydo zaizdas, nors palieka skaudzius randus visam laikui. Sekmes tau. Buk stipri.
Ka as galiu pasakyt is savo patirties, tiek kiek leidzia galimybes buk su juo, palaikyk ji, pasakyk kaip tu ja mylejai ir kaip jin tau yra svarbi, kad jei isejus nesigraustum, kodel to ar kito nepadariau , o galejau padaryt. Prisiminkim viena, kad zmogus turi iseit jis negyvena amzinybe, tik reikia jam padet iseit nepalikt jo vieno. O kai iseina nesielvartauti, nesigriausti, neliudeti, nes jam yra labai sunku tai matyt, tad leiskime isejusiems ramybeje ilsietis.
Mirabela, uzjauciu Tave. Zinau koks jausmas kai suvoki, kad greit prarasi mylima zmogu. as tik pries tris menesius turejau islydeti i anapli savo mylimiausia mamyte. man visa siauba padejo isgyventi tada tik 10 dienu sulaukus dukryte. gal skambes ziauriai, bet pasakysiu, kad suvokiau jog mums labiausiai skauda todel, kad zmogeliai mes is prigimties savanaudziai. visada galvojam apie save, saves gailime, kad nebeturesim prie ko prisiglausti, kam issipasakoti, pasiguosti galiausiai gauti patarima, padrasinima ar pabarima. turejau suvokti, kad taip turejo buti ir, kad mano mamytei dabar nebeskauda ir ji susitiko visus jau ten esancius, o as visada sirdyje nesioju sviesius prisiminimus, jos juoka ir visada galvoju ka ji darytu vienoj ar kitoj situacijoj.
man dar padejo tai, kad dabar tikiu, jog kazkas ten musu laukia. mamyte pries savaite tecio klause kas dar yra kambaryje, o jam atsakius, kad nieko, susnabzdejo, kad JIE ateje jos issivesti, bet ne dabar , o 16. ji uzgeso rugpjucio 16. man ramiau, kad ji ne viena
atmink, kad visi mes ten eisim ir ateis laikas kai visi mylimi vel bus drauge, o dabar stiprybes Tau ir laikykis
man dar padejo tai, kad dabar tikiu, jog kazkas ten musu laukia. mamyte pries savaite tecio klause kas dar yra kambaryje, o jam atsakius, kad nieko, susnabzdejo, kad JIE ateje jos issivesti, bet ne dabar , o 16. ji uzgeso rugpjucio 16. man ramiau, kad ji ne viena
atmink, kad visi mes ten eisim ir ateis laikas kai visi mylimi vel bus drauge, o dabar stiprybes Tau ir laikykis
Meisy, kokia tu saunuole:) kad mes visos tokiops butumem.
Išties svarbu ne kiek, bet kaip mes praleidžiam mums skirtą laiką čia ir dabar. Aš savo brangiausios močiutės netekau prieš dešimtmetį. Tačiau mano atmintyje ji gyva. Aš kasdien ją prisimenu, nes jos vidinė šiluma tebešildo mane. Dažnai ir čia, forume, cituoju savo močiutę, nes iki šiol man ji, jokių mokslų nebaigusi moteriškė - tolerancijos, išminties ir jautrumo pavyzdys. Tad ji gyva! Ir mes gyvi tol, kol atmename tuos, kurie mums brangūs...
| QUOTE |
| Tad ji gyva! Ir mes gyvi tol, kol atmename tuos, kurie mums brangūs... |
labai teisingai pasakei, Laisve
cia yra tokia grazi istorija...galvok,kad tavo mociutei taip bus geriau...
Du keliaujantys angelai sustojo pernakvoti turtingos seimos namuose.
> > Seima buvo gana siurksti ir atsisake juos priimti nakvoti sveciu
> > kambaryje. Vietoj to angelams buvo duotas plotelis saltame rusyje.
> > Kai ant kietu grindu jie pasiklojo gultus, vyresnis angelas pamate
> > sienoje skyle ir ja uztaise.
> > Kai jaunesnysis paklause, kodel, vyresnis atsake: "Ne visada yra
taip,
> > kaip atrodo".
> > Kita nakti pora apsilanke labai neturtingo, bet paslaugaus zmogaus
ir
> > jo zmonos namuose. Malonus zmones pasidalino trupuciu tureto
maisto
> > ir leido angelams miegoti ju lovoje, kad galetu tinkamai pailseti.
> > Kita ryta, tik pakilus saulei, angelai rado ukininka ir jo zmona
> > skaudziai verkiancius. Ju karve gulejo lauke negyva. Jaunesnysis
angelas
> > susinervino ir paklause vyresniojo, kodel jis
> > leido, kad taip atsitiktu: "juk pirmasis zmogus turejo viska, o tu
jam
> > dar padejai; antroji seima turejo labai mazai, bet noriai su mumis
> > pasidalino, o tu leidai ju karvei numirti."
> > "Ne visada yra kaip atrodo", - vyresnelis atsake. Kai mes nakvojome
> > rusyje, as pastebejau, kad toje sienoje buvo pasleptas lobis.
Kadangi
> > seimininkas buvo didelis gobsuolis ir nenorejo su
> > mumis dalintis savo sekme, as uztaisiau skyle tam, kad jis nieko
> > nerastu.
> > Kuomet mes miegojome ukininko lovoje, mirties angelas atejo jo
zmonos.
> > As vietoj jos jam
> > pasiuliau karve. Ne visada yra taip, kaip atrodo".
> > Kartais butent buna, kuomet kai kurie dalykai neissisprendzia, kaip
> > turetu. Jei turi tikejima, tau tiesiog reikia tiketi, kad
kiekvienas
> > rezultatas yra tavo naudai. cia turetu buti -tavo mociutes naudai
Du keliaujantys angelai sustojo pernakvoti turtingos seimos namuose.
> > Seima buvo gana siurksti ir atsisake juos priimti nakvoti sveciu
> > kambaryje. Vietoj to angelams buvo duotas plotelis saltame rusyje.
> > Kai ant kietu grindu jie pasiklojo gultus, vyresnis angelas pamate
> > sienoje skyle ir ja uztaise.
> > Kai jaunesnysis paklause, kodel, vyresnis atsake: "Ne visada yra
taip,
> > kaip atrodo".
> > Kita nakti pora apsilanke labai neturtingo, bet paslaugaus zmogaus
ir
> > jo zmonos namuose. Malonus zmones pasidalino trupuciu tureto
maisto
> > ir leido angelams miegoti ju lovoje, kad galetu tinkamai pailseti.
> > Kita ryta, tik pakilus saulei, angelai rado ukininka ir jo zmona
> > skaudziai verkiancius. Ju karve gulejo lauke negyva. Jaunesnysis
angelas
> > susinervino ir paklause vyresniojo, kodel jis
> > leido, kad taip atsitiktu: "juk pirmasis zmogus turejo viska, o tu
jam
> > dar padejai; antroji seima turejo labai mazai, bet noriai su mumis
> > pasidalino, o tu leidai ju karvei numirti."
> > "Ne visada yra kaip atrodo", - vyresnelis atsake. Kai mes nakvojome
> > rusyje, as pastebejau, kad toje sienoje buvo pasleptas lobis.
Kadangi
> > seimininkas buvo didelis gobsuolis ir nenorejo su
> > mumis dalintis savo sekme, as uztaisiau skyle tam, kad jis nieko
> > nerastu.
> > Kuomet mes miegojome ukininko lovoje, mirties angelas atejo jo
zmonos.
> > As vietoj jos jam
> > pasiuliau karve. Ne visada yra taip, kaip atrodo".
> > Kartais butent buna, kuomet kai kurie dalykai neissisprendzia, kaip
> > turetu. Jei turi tikejima, tau tiesiog reikia tiketi, kad
kiekvienas
> > rezultatas yra tavo naudai. cia turetu buti -tavo mociutes naudai
Po artimo mirties skaudziausia susitaikyti su mintimi, kad nebuvai salia jo mirties valanda. Bent jau man. Mane is proto veda mintis, kad mano tevas sunkiausiu metu buvo vienas, nykioje ligonineje tarp svetimu zmoniu... Jei tik butu galima atsukti laika atgal.... Jei gali, nepadaryk mano klaidos.
| QUOTE (Foxenas @ 2004 11 16, 00:53) |
| Po artimo mirties skaudziausia susitaikyti su mintimi, kad nebuvai salia jo mirties valanda. Bent jau man. Mane is proto veda mintis, kad mano tevas sunkiausiu metu buvo vienas, nykioje ligonineje tarp svetimu zmoniu... Jei tik butu galima atsukti laika atgal.... Jei gali, nepadaryk mano klaidos. |
Tas ir blogiausia,kad negaliu buti salia,nes ji gyvena pas mano tevo broli,o jie tik leidzia porai valandu ja aplankyti.
Be to,mane slegia vienas rupestis,mociute pries kokiu 10 metu parase testamenta mano tecio vardu ir kai paskutini karta buvau pas ja ji maldavo kad issaugociau jos buta ir neparduotumem,as jai pazadejau.Bet zianu,kad gimines susitare is karto po mirties uzgincyti testamenta.Juokingiausia tai,kad tas butas tevertas tik kokiu 500lt,nes yra kaimelyje ir apleistas,nera nei sildymo,nei silto vandens,tiesiog ten labai daug graziu prisiminimu.Bet bijau,kad mociutei duoto pazado isteseti negalesiu ir jie ta buta parduos.
Man pikta,kad dar mociutei esant gyvai jie dalinasi jos turta
