QUOTE(cc-mark @ 2015 06 19, 11:28)
O ka daryti, jei kalbu ir issikalbu tik as, o vyras paklauso, patyli ir viskas. Isivaizduoja kad beda issisprende ir siaip visada laukia kol viskas praeis savaime, o kaip zinia taip nebuna. Todel prasidejo nekalbadieniai, as pradejau nebekalbeti,nes atsibodo kalbeti tik man. Pradejau laukti kiek jis istvers, o jam ziuriu nusispjaut, net nebando aiskintis kodel as nekalbu isivaizduodamas kad cia man kazkoks nervu priepuolis ar kazkas panasaus ir laukia kol praeis. Tai tesiasi ir savaite ir dvi, is proto mane varo tie nekalbadieniai, bet kenciu vis laukdama kol jis bandys aiskintis, bet visada buna taip kad as neistveriu, isdedu i suns dienas ji, jis aisku kaip visada tyli, niekada neturi ka pasakyt ir po to gyvenam ramiau iki sekancio nekalbadienio. Jau 7 metai taip gyvenam,turim vaiku, skirtis nesinori, bet kaip gyvent kai nera bendravimo... Jauciuosi nesuprasta ir nemylima...
Pasirinkote sau netinką žmogų, gal net žymiai mažiau nuovokų ir atleiskite už išsireiškimą - kvailesnį už save, kuris nemoka ir nenori taip kaip jūs kurti ir puoselėti šeimos, statyti ją kaip namą nuo pamatų.
Arba susitaikoto su tuo ir tikitės, kad metams bėgant, su jo patirtimi kažkiek reikalai pagerės, arba skiriatės jau dabar, nes dar kai 7 metus paaukosite, tai bus dar liūdniau.