QUOTE(diora @ 2005 08 02, 11:49)
Tyluma, man irgi buvo taip pat kaip tau. Ką ten buvo, yra ir dabar. Laikui bėgant po truputį pasikeičiau, bet vistiek, nemoku (nežinau kaip) bendrauti su nepažįstamais, atrodo visi mane laiko nevykėle, kalbu turbūt irgi tyliai
Na, save irgi priskirciau prie tylesniu, nepazistamoje draugijoje vos viena kita zodi pratariu zmoguciu. Bet tai nera trukumas, nors kartais taip ir atrodo. Budama su nepazistamais zmonemis stengiuosi bendrauti zvilgsiu, sypsena, klausytis kitu, veliau po truputi isitraukiu i bendravima (nesvarbu, kad ir tik truputi). Artimu zmoniu tarpe kartais ir plepute patampu
O del per tylaus kalbejimo, man labai padejo (netiesiogiai) lietuviu kalbos mokytoja. Nuo pirmuju metu moklyjoj sakydavau eilerascius, kadangi jie budavo pakankamai ramus, tai uztekdavo vidutiniu balsu sakyt. O stai vyresnese klasese pasirinkau S. Neries eilerasti ("Sudeginkit mane kaip ragana"). Pirmaji stulpeli mokytoja moke sakyt beveik rekianciu balsu (sudeginkit liepsnojanciam lauze, nesudrebesiu as ne vienu sanariu ir pan.), II ir III posmeliai ramus, lyriski (tiktai ziuresiu kaip saulute leidzias, kaip glosto veida man jos svelnus pirstai...), o paskutinyji posmeli po keliu sekundziu pertraukeles - vel (Dabar - sudeginkit mane - kaip ragana!...!!!). Kiek prasikankinau, kol tikrai labai garsiu (po tu lyrisku posmu) ismokau garsiai isrekt tuos zodzius Po to nebeiskilo problemu kazka pasakyt garsesniu tonu, nes niekad niekad dar neprireike taip garsiai kazka pasakyt, kaip tame eilerasty
Ir beje, kai sakiau eilerasti, mokytojos, kurios nepazinojo manes, labai susidomejo, kas as, is kokios klases, kas mano mokytoja Nors nepakliuvau as i miesto skaitovu konkursa (ten as ir nenorejau), bet gavau gera (teigiama) ir nesunkia pamoka