pasitikėjimas savimi –įgimta ar išsiugdyta savybė?

Nesuprantu, Tyluma, kas atsitiko, kad tu taip save nuvertini?
Gal kas nors is taves pasijuoke, gal isgirdai kazka negraziai apie tave snekant, kodel taip galvoji?
Manau, kad esi simpatiska jauna panele, turi draugiu, sekasi mokslai. Gal vertetu lankyti koki bureli, o gal ir ne viena, kad kuo maziau laiko butum namuose ir turetum kuo uzsiimti. Taip gal isrysketu kokios savybes, kuriu tu anksciau nepastebedavai.
Jei vaiksciosi visada nuleidusi galva, tai net nepastebesi, kad zmones i tave ziuri ne del to, kad tu nedrasi, ar laikai save neveksla(patikek, jie tikrai to nezino), o del to, kad esi grazi, kad tavo akys grazios, o gal tiesiog pasirodei jiems idomi. As daznai vaiksciodama miesto gatvemis pastebiu jaunas mergaites, bet ne del to, kad jos kazkokios anokios, o del to, kad jos tryksta jaunyste, kad ir as kazkada buvau tokia. Man tai sukelia sypsena, bet tik todel, kad as prisimenu save ir tai susildo sirdi.

Skaičiau šitą temą priebėgom, tačiau norėčiau šiek tiek parašyti būtent Tylumai. Rašai, jog savimi nepasitiki ir dėl to blogai jautiesi, jog nemoki bendrauti. Žinai, pagalvojau štai ką - juk bendravimas tai nėra tik tai, ką žmogus kalba, tai ir gebėjimas išklausyti, suprasti, užjausti. Tai nemanau, kad tu, Tyluma, tikrai nemoki bendrauti. Taip, galbūt kalbi mažiau ir tyliau, bet tai anaiptol nėra trūkumas, patikėk manimi, tokie žmonės yra mėgstami ir mylimi, kaip ir šnekučiai Susidariau nuomonę, jog tikrai esi protinga mergaitė, o dėl pasitikėjimo savimi apskritai gal pagalvok apie tai, ką pati galėtum pakeisti, kad labiau pasitikėtum. Tu tikrai nesi mažiau šauni už savo drauges, taigi, gali siekti to, ko nori pati (kad ir šokius lankyk, kaip supratau, to norėtumei). Ir dar, žinai, ko gero labai nemaža dalis žmonių savimi nepasitiki vienoje ar kitoje situacijoje, ir ne tik tavo amžiaus Net ir tie, kurie iš šalies atrodo tvirti kaip uolos Taigi, nosiuką į viršų ir sėkmės

Dekui dar karteli(ir kazin kiek as cia dekosiu jums )
Kai pagalvoji,jau uz menesio prasides(tikiuosi) bant jau truputi kitoks mano gyvenimo tarpsnis Labai labai bijau eiti,bet kartu ir noriu i nauja mokykla,na ne tiek i mokykla,tiek i nauja pasauli...Bet tikiu kad likus +/- savaitei iki rugsejo 1-osios visi mano norai apsivers aukstyn kojom.Kai tikslas toli,atrodo man pavyks jo passiekti,bet kai jis nesustabdomai arteja as po truputi vis labiau ir labiau tuo netikiu

Tyluma, man irgi buvo taip pat kaip tau. Ką ten buvo, yra ir dabar. Laikui bėgant po truputį pasikeičiau, bet vistiek, nemoku (nežinau kaip) bendrauti su nepažįstamais, atrodo visi mane laiko nevykėle, kalbu turbūt irgi tyliai Mokykloj niekas manęs negirdėdavo, jau net šaukdavau (man taip atrodydavo) tai vistiek sakydavo, kad negirdi. O kai niekas negirdi, tai kam kalbėt? Tai aš nekalbėdavau. Universitete jau nesakė, kad kalbu tyliai, tai nežinau ar mano balsas pasikeitė, ar jie geriau ausis plovė Dabar tai tik tėtis vis manęs negirdi, tai siaubingai nervina, kai po kiekvieno žodžio sako "Ką???" Šiaip dabar jau daug viskas paprasčiau, bet dar manau nepakankamai normaliai sekasi bendraut ir kalbėt. Pradėjau eiti pas psichologą, atsibodo visą gyvenimą stresuot dėl susitikimų su nepažįstamais žmonėmis. Dar kompleksuoju dėl to, kad atrodau daug jaunesnė (man 26, o visi galvoja, kad dvyliktokė ), tai kažkaip ir jaučiuosi už visus jaunesnė ir kartu kvailesnė Realiai suprantu, kad nesu kvaila, gal daugeliu atvejų kaip tik atvirkščiai , bet taip ilgai tuo tikėjau, kad nieko jau negaliu padaryt.
Nieko nepatarsiu, kol kas pati sprendžiu šią problemą Šiandien mano antras vizitas pas psichologą, jei ką naudingo sužinosiu, papasakosiu

Aš asmeniškai manau, kad čia ne ta problema, kurią galima aptart su mama, tuo labiau, jei mama yra labai savimi pasitikinti. Ji tiesiog gali nesuprasti ir bus tik blogiau. Aš kartą pamėginau su identiška problemą kreiptis į mamą. Ji sakyčiau net išsigando. Pasakė kažką panašaus į "Kas čia dabar??" Na, žodžiu, pasijaučiau dar beviltiškesnė ir labai gailėjaus, kad jai mėginau išsipasakot. Tiesiog kas to nepatyręs, nesupras. Ir, bent jau man, apskritai labai sunku apie tai kalbėt. Rašyt tai ne Vistiek jūs čia manęs nematot

Pasikest tikrai turetum. Kai as buvau panasaus amziaiuirgi isgyvenau panmasia problema. Tiesa, as pinigu kosmetikai ir graziems rubams turejau labai mazai, nes mama neistenge ipirkt. Be to buvau nedidelio ugio ir labai kuda. Mokykloje TIKRU draugu neturejau. As dabar suprantu, kad didziaiusia mano savim nepasitikejimo priezastis buvo, tai kad neturejau daug graziu rubu. Nors, kai pradejau mokytis universite, tai nebuvo kazkoks trukumas. Ten radau nemazai geru dra7ugu ir kazkaip savaime pradejau keistis.
O del draugu kiekio, tyai geriaiu maziaiu, bet geru, o ne daug, kurie pirmai progai pasitaikius gali isduoti. O savo nuomones nebijok pasakyti.
Del knygos, tai kazkad skaiciau, kuri vadinas "Kaip jaustis laimingam" ar panasiai. Buvau pasiemus is visosios bibliotekos.

O va del tylaus kalbejimo, tai man mokykloje sake, kad as kai pereisiu i kita mokykla, tai prazusius, nes labai tyliai kalbu. Bet neprazuvau, normaliai mokykla baigiau ir i universiteta istojau ir ten neprazuvau.

Šauniai pasakyta pritariu



Manau, kad pasitikintys žmonės nėra kažkuo išskirtiniai (kaip buvo anksčiau temoj pasakyta, kad jie laimingi, nes pasitiki savimi ir pan.). Juk jie taip pat kažko bijo (kas ašarų, kas ligų, nedarbo, kas vorų ), kažkurioje situacijoje ar srityje yra neryžtingi, nepasitikintys. Tik gal šiek tiek drąsiau ir ryžtingiau imasi spręsti problemas, mažiau bijo rizikuoti, dirba su savimi, stengiasi pasikeisti ar tobulėti...
Anksčiau labai bijodavau audros su griaustiniais Po to kažkaip vieną dieną pasvarsčiau, o ko bijau Juk pavojingas tik žaibas, o jis blyksteli taip greitai, kad nespėji išsigąsti, o griaustinis juk tik didelis triukšmas. Ir staiga pasirodė, kad mano baimė praktiškai dėl nieko.... Dabar žinau, kad galiu iš naujo įvertinti situaciją, pakeisti savo požiūrį, veiksmus, mąstymą... Tai suteikia pasitikėjimo

O gal kas žinot, kaip nustot bijojus tamsos? Atrodo kuo toliau tuo labiau bijau. Jei naktį į WC reikėtų nueit, tai numirčiau iš siaubo

Ne viena galbūt gali save 14 metų prisiminti ir pasakyti kad buvo panašiai kaip Tylumai. Aš irgi net kai 18 m.(!) buvau ir jau mokiausi universitete, jausdavausi lyg "visi į mane žiūri" , nes aš "ne taip" apsirengusi. O mokykloj irgi jaučiausi antrarūše, nes tos, kurios gerai buvo aprengtos jautėsi viršesnėm, būdamos trejetukininkėm galėjo tave apšaukt, kad per kontrolinius drįsti "nepadėt"! Tai vieną kartą tokiai princesei ir pasakiau garsiai per kontrolinį - "daryk pati jei čia dar rėki". Ir KĄ - rezultatas buvo iškart. Jei gini save ir savo nuomonę - gauni taškų.

Pasitikėjimas didėjo savim, kai susiradau darbą (raudonuodavau kai supažindindavo su naujais žmonėm - tai buvo nekontroliuojama!), atsirado savi pinigai, vyrų dėmesys. Situacija pagerėjo labai smarkiai.

Bet yra užsilikusi kažkokia gyvenimo baimė - bijau pvz. kad darbe nesugebesiu ko nors, ima nerimas dėl naujų užduočių, nerimas kyla tiesiog kartais dėl kokių dalykų kurie bus pamiršti po savaitės! Bet tikiuosi kad ir tai praeis

Sveikinu,Tyluma, tave kad pasiryzai pradeti nauja gyvenima! Nesijaudink del mokyklos,juk savo jauduliu nieko nepakeisi,tai kam tada kankit save? Tik siulau naujojoje mokykloje nepersistengti,nemeluoti,nes tikriausiai zinai kad melas labai daznia isaiskeja,o tada bus dar sunkiau...Nevaidink labai "kietos",nes dauguma zmoniu tai atbaido,reikia ir siek tiek drovumo(neperdaug(!)),nes jis suteikia zavesio ir kazkuo traukia zmones...Jeigu labai nori pasikeisti,paisitenk logiskai pagalvoti,kiek tu prarandi budama nedrasi ar labai drovi,t.y:praktiskai nesusipazysti su naujais,idomiaias zmonemis,nedrasus zmones bijo isreiksti savo nnuomone ar apginti savo teises,is pradziu gal ir kam nors ir patiks kad tu nepriestarauji,bet juk anksciau ar veliau tai nusibos,sunku bendrauti mokykloje,o paskui ir darbe,tad negalesi siekti savo uzsibrezto tikslo,jei tu nesugebi saves apginti,tai kodel kiti turi ginti tave...Bet nemanyk kad tu vienintele tokia,dauguma tavo amziuas merginu bijo uzmegsti naujas pazintis ar kalbetis su vaikinais,manau kad tai praeis su laiku,taciau visiskai nusiraminti ir manyti kad tai praeis nereikia,nes jei taip ir toliau tau gali pradeti patikti toks gyvenimo budas.
Bet visu pirma turi labai to noreti(matau kad tau noro lyg ir netruksta),prisimink,kad tik tu gali keisti savo gyvenima!Nenuvertink saves,atsisesk ir ramiai pagalvok kodel tau nesiseka ir kaip tu gali ta isspresti,pagalvok kaip elgiesi vienoje ar kitoje situacijoje ir po truputi ateityje galesi keisti savo manieras.Jeigu esi kokioje nelabai malonioje situacijoje,ysivaizduok busena,kurioje tu jautiesi geriausiai,pwz.plaukioji,deginiesi ar pan.Stenkis pasnekovui ziureti i akis,na jei sunku gal pirma i kakta o paskui i akis,jei vis kamuoja jaudulys ka pamanys apie tave kiti,stenkis mintis nukreipti kitur,negalvok apie save,jei nori parepetuok ivairius zvilgsnius pwz.susikaupusi,tirianti,abejinga,koketiska,draugiska,pikta ir pan.Sakaei kad labai tyliai kalbi?Pasitreniruok kalbeti kiek garsiau ir aiskiau nei paprastai,juk zmones tave turi girdeti!Gali kad ir pasitreniruoti su magnitafonu irasydama savo kalba,puikiproga pasitreniruoti ir mokykloje atsakinejnt.Svarbu:niekada nebijok atrodyti juokingai ir kartok sau mintyse kad tu darai viska taip kaip reikia!Gali susidarysi sarasiuka minciu kuriomis save drasinsi,pwz:
1.Nuo siol visada ginsiu savo teises ir norus!
2.Elgdamasi drasiai,ramiai ir atkakliai,pamazu liausiuosi jaustis nejaukiai!
3.Jei ismoksiu pasakyti NE,man niekas nevadovaus ir mano pasitikejimas savimi pakils!
4.Nusipelniau kad aplinkiniai skaitytusi su mono norais ir jausmais!
5.Kartais butina pasidalyti savo jausmais,kad suzinotum ka tau jaucia kitas zmogus!
6.Mandagiai ir tvirtai laikytis savo nuomones,tai pasitikejimas savimi o ne agresyvumas!
Negaliu tau padeti konkreciai nes nezinau situacijos bet gal bent siek tiek padejau Mes su tavim Svarbiausia,gerai nusiteikti ir pasitiketi savo jegomis.Sekmes!

O Dieve,kiek prirasiau