pasitikėjimas savimi –įgimta ar išsiugdyta savybė?

Sveika, Tyluma

Tu čia, Vilniuje? Tai jau gerai Gali keisti mokyklą, ieškotis draugų internetu, susitikinėti ir pažinti save visai kitą, kokia net nemanei esanti. Turi salygų lankyti šokių studijas, jei tai prie širdies, ar dainuoti, jei balsą turi. O gal susirask veiklą visai kitą, išskirtinę (pvz keramika, arheologijos būrelis ) ir pati jausies išskirtinė. Bandyk atrasti save. Keiti mokyklą? Gal tai bėgimas nuo problemos, kas nors pasakytų, jog išmok problemą taisyti ten, kur ji iškilo. Bet aš manau, kad tai geras žingsnis, ypač, jei sąmoningai tam ruošiesi.
Naujų aplinkų ieškojimas- būdas save atrasti, mokintis bendrauti ir susirasti draugų, vertų tavęs, prasmingai leisti laiką. Prasmingas gali būti ir nieko neveikimas, arba kitų akimis(gal tavo mamos) nieko neveikimas. Išmok apginti savo veiklą. Sėdi namie ir niekur neini? Tai visai nebaisu, jei tau GERA sėdėti namie, jei jaut pilnatvę krapštydamasi, siuvinėdama, lygindama ir pan. Tavo atveju tai gal ir netinka, bet priimk, kaip pavyzdį, kad kiekvienas darbas yra vertas pagyrimo, jei darai jį su ugnelėm akyse.
Tik neprikurk savyje nebūtų būdo bruožų (ta prasme, gali kilti noras tapti tokia "kietiake" kaip kuri nors klasiokė ir pan), nesistenk pagal kokias tai bendraamžių taisykles ir stereotipus pasidaryti standartine" gražuole" ir "krūtuole". Kiekvienas turbūt patvirtintų, kad mokyklinės" žvaigždutės", išblėsta vos tik pabaigus tą mokyklą
Dėl tėvų nežinau ką ir pasakyti. Jei jau nėra tokių artimų santykių, tai argi verta visas jėgas atiduoti, kad tai padaryti? Gal tėvai turėtų daugiau pastangų įdėti? KAd nebūtų taip, jog prisiminus paauglystę, o ten tik bandymas priartėti prie mamos ir kaip gaila, nevisai sėkmingas. Taigi, drąsiai ieškok naujų draugų, naujos veiklos, daryk tai, kad tau teikia malonumą. Nejučia pamatysi, kad ir mamai jau visai negėda pasidarys pasakyti, kad va, einu į pasimatymą su kažkokiu vaikinuku, paskui kartu aptarinėsit ĮVYKĮ; norėsis jau papasakoti, kaip ta draugė tavęs nesuprato ir įžeidė ir kad mokykloje tas kvailas mokytojas tavęs neįvertino...
Ir nebijiok, kad gali nepavykti, nes taip, kaip įsivaizduoji tikrai niekada nebūna, būna viskas kitaip ir daug geriau Nepabėk, rašyk, kaip sekasi, bendraukim

Nejaugi taip atrodo? Rasau taip, nes buvau paaugle ir, kaip raso Kopa ne is tu stereotipiniu klases "grazuoliu" ar "kietuoliu",ne. Visada buvau balta varna, tik del to nepesiojau sau plunksnu ir nesijauciau prastesne uz kitus. Tiesiog buvau stipri, o kitu priesiska nuomone nuo manes kaip vanduo nuo zasies. Gal todel niekada neturejau daug draugu, bet tie kurie buvo, buvo draugai is didziosios raides.
O rasau apie mama, nes paaugliai dazniausiai neivertina to, kas yra salia. Jiems atrodo, kad nesupras, pasijuoks, bet, dazniausiai tereikia zengti zingsni pirmam ir gali buti labai nustebintas. Gal tiesiog mama daug dirba ir grizta pavargusi, suirzusi, be nuotaikos. Bet jeigu dukra ateitu ir issipasakotu, kas ja slegia, manau atsirastu laiko siltiem paplepejimam, o ir santykiai butu geresni.

manau, kad mama turėtų žengti pirmą žingsnį, tiesiog kaip brandus, suaugęs žmogus. kai buvau paauglė, aš irgi nepasitikėjau savo tėvais, jų nuomonė man nebuvo tiek svarbi, kiek draugų...

Juk mergina sako, kad gedijasi ka nors sakyti mamai
Nemanau, kad mama pareina namo ir tik pasilabina. Zinoma, paklausia kap sekasi, o jei atsakymas tik "viskas gerai" ir daugiau nieko, tai negi lysi i dusia. Jeigu man lystu, as irgi buciau visom keturiom pries. Nesuprantu, kaip reikia sutarti su tevais, kad bijotum kazka pasakyti, o tuo labiau, jei tau tai labai svarbu.
P.S. mama tikrai zengs, jei vaikas duos koki zenkla. Turi buti abipusis bendradarbiavimas, tada bus ir rezultatas.

Mama turi žengti pirmoji, juk ne vaikas turi prašyti meilės ir supratimo iš tėvų, tėvai patys turi tai duoti. Kaip gaila, kad paleidę į pasaulį vaikus, tėvai įsivaizduoja atlikę didžiulę pareigą pasauliui, ir pamiršta, kad svarbiausia jų pareiga - išmokyti tuos vaikus gyventi.

Tyluma,

kazkaip mes cia pradejome analizuoti to, ko nezinome. Susidaro toks ispudis, kad tevai paleido i svieta ir net nenori matyti savo vaiko. Kazkaip jau labai sutirstinot spalvas. Kazkaip i sia diskusija reikia ilieti aiskumo.
O dabar pagalvokite pacios, sedi vaikas namuose,lygtai ir viskas gerai, niekuo neissiduoda. Gal kartais ir pasirodo, kad kazkaip ne taip kazkas. Ir ka? Dabar stveriu uz pakarpos, ploju prie sienos ir sakau:"Rezk viska, snargliau, nes jau nusibodo tavo nelaiminga roza matyti! Gal dar papurtyt gerai, kad zodziai skriete isskrietu?!"
Na nezinau, ne tevu cia beda. Butu tevu, jei jie apie tai zinotu.

Vaiko problema pirmiausia ir yra tėvų problema. Nes yra TĖVAI.

O kaip tevams suzinoti, kad yra tokia problema? Manau, jei zinotu, tai tikrai neliktu nuosali.

Yra tėvų, kuriems vaikų problemos atrodo nesvarbios. Jei jiems tikrai rūpi jų vaikai, jie pastebės, kad vaikas nesidžiauga gyvenimu ar turi kokių rūpesčių.

Vienas dalykas yra pastebeti, o visai kas kita padeti. Cia turi dalyvauti abi puses.

Labai dekoju Jums visoms
Manau kad mama mane tikrai myli,as galiu su ja pakalbeti pwz.apie mokykla,galbut siek tiek apie drauges ar siap apie paprastus dalykus.Mamai kaltes neverciu,ji zinoma zino kad as esu nedrasi ir t.t ,bet manau kad nenutuokia kad man istikruju viduj yra tikrai nelabai gerai...Baigiu save nuvertinti ir ne vien tik savo akyse.Mano nuomone,blogiausias dalykas-nemokejimas bendrauti,o kaip ismokti tikrai nezinau.Su mama vakar nuvaziavome pas jos sena drauge,beveik visa vakara prasedejau su jos dukra neprakalbusi,tik "kaip sekasi?",tolaiu net nezinau apie ka butu galima bendrauti ar bent jau palaikyti pokalbi.Ten mama truputi ir pradejo sokti ir kviete mus,as pasilikau o ji nuejo,juk visa gyvenima niekada nejusi,viena diena nepradesiu sokti(cia nebutinai apie sokima,tik kaip pawyzdi pasakiau),dar viena nelabai gera dalyka pastebejau,kad labai labai tyliai kalbu,visi tai sakydawo,bet as nemaciau reikalo kalbeti garsiau,taip ir ypratau ir kai pabandau vos siek tiek garsiau kalbeti,atrodo kad vos nerekiu Vaziavau siandien "mikriuku" ir paprasiau kad stoteleje sustotu,o vairuotojas neisgirdo,o as taip ir neisdrysau pakartoti,taip ir nuvaziavau dar viena stotele...Si karta prirasiau ne i tema,bet norejau kad labiau susipazintumet su mano situacija,dar karta dekoju kad buvote tokios draugiskos

Tyluma, kartais tik tau paciam atrodo, kad esi nevykes.
Kazkada paauglysteje, as irgi buvau ramesne nei kitos klasiokes, tyliai sededavau ir klausydavau ju kalbu, taip pat jauciausi nelaiminga... po keliu metu, manau, paauglyste buvo praejusi, net keli klasiokai pareiske pastebeje mane, nes buvau jiems labai paslaptinga ir intrigavau savo uzdarumu, orumu (o kad tada buciau tai zinojusi)
taigi, praeis laikas ir tik tada pamatysi, kad nera taip liudna pabuti tyliai... Svarbiau but savim, nemegdzioti kitu, nepataikauti kitiems, prarandant savituma. O pakovoti uz save tikrai ismoksi, gyvenimo mokykla to ismoko