Gera tema. nuo vaikystės visada kirbėjo klausimas: ar tam, kad pasitikėtum, privalai "prisidaryt" sau "įrodymų", kažką nuveikt (darbo, asmeninių santykių srity), kad galų gale kaip ir "užsidirbtum" sau tą pasitikėjimą? Ar žmogus jau savaime, iš prigimties, nepriklausomai nuo to, koks jo gyvenimo turinys ir forma, yra savaimingai pasitikintis, nes tiesiog TIESIOG AŠ ESU AŠ. Pirmuoju atveju mes labai dažnai lyginam save su kitais sociumo nariais pagal lietuvišką stimpančios kaimyno karvės arba degančio tvarto principą..."matai, kaip jis pasitiki savim, kokią karjerą padaręs tėvelio dėka..." arba "tik pažiūrėk, kokia pasitikinti...tegu tik džiaugiasi tokį vyrą gavus..."...
Prie pasitikinčių žmonių kažkaip savaime traukia...
ir dar - man atrodo, kad prie savo vaiko negalima parodyt, kad nepasitiki savim...vienoj ar kitoj situacijoj
...aš - kaip ežiukas rūke - vakar pasakiau sau: esu ežiukas rūke, o mano gyvenimas tai viskas, kas yra lauknešėlyje - smegenų vingis, neišsipildziusios svajonės ir kelios raukslės po akim...(supermama.lt cererra)