Tikrai tikrai galima
Manau, kad savotiškai įgimta ir išsiugdoma. Gimstam visi vienodai tikri, švarūs ir pasitikintys savimi. Štai vaikystėj pradedam abejoti tuo, ką su savimi atsinešėm, atsiranda ribos ir taisyklės. Tada ir prasideda to pasitikėjimo ribojimas. Daug kas priklauso nuo šeimos. Bet aš asmeniškai manau, kad ir kaip tas pasitikėjimas buvo nuslopintas vaikystėje, tai galima išsiugyti palaipsniui Tikrai tikrai galima
Tikrai tikrai galima
Sveikos 
Norėčiau atgaivinti šią šiek tiek primirštą temą
Kai buvau jaunesnė (dabar man beveik 20) išties labai savimi pasitikėjau. Buvau klasės siela, lyderė, drąsi, aktyvi ir t.t Laikui bėgant, augant ėmiau menkiau save vertinti ir bijoti paprastų dalykų: užkalbinti nepažįstamą žmogų, nors ir tumpam atsidurti dėmesio centre, pasakoti linksmas istorijas draugams. Man ėmė labiau, tikrai daug labiau rūpėti kitų, kad ir nepažįstamų žmonių nuomonė. Tai manau ir yra pagrindinė mano nepasitikejimo savimi priežastis...
Ar jums svarbi svetima nuomonė? Ir kaip nustoti kamuoti save dėl to "ką pasakys ar pamanys kiti" ?
Tai išties jau ėmė trukdyti gyventi... Atrodo, jei neįtiksiu,nepatiksiu kitiems, liksiu viena, niekas nenorės su manimi bendrauti, draugauti...
Norėčiau atgaivinti šią šiek tiek primirštą temąKai buvau jaunesnė (dabar man beveik 20) išties labai savimi pasitikėjau. Buvau klasės siela, lyderė, drąsi, aktyvi ir t.t Laikui bėgant, augant ėmiau menkiau save vertinti ir bijoti paprastų dalykų: užkalbinti nepažįstamą žmogų, nors ir tumpam atsidurti dėmesio centre, pasakoti linksmas istorijas draugams. Man ėmė labiau, tikrai daug labiau rūpėti kitų, kad ir nepažįstamų žmonių nuomonė. Tai manau ir yra pagrindinė mano nepasitikejimo savimi priežastis...
Ar jums svarbi svetima nuomonė? Ir kaip nustoti kamuoti save dėl to "ką pasakys ar pamanys kiti" ?
Tai išties jau ėmė trukdyti gyventi... Atrodo, jei neįtiksiu,nepatiksiu kitiems, liksiu viena, niekas nenorės su manimi bendrauti, draugauti...
QUOTE(Bilirubin @ 2011 05 16, 10:54)
Sveikos Norėčiau atgaivinti šią šiek tiek primirštą temą
Kai buvau jaunesnė (dabar man beveik 20) išties labai savimi pasitikėjau. Buvau klasės siela, lyderė, drąsi, aktyvi ir t.t Laikui bėgant, augant ėmiau menkiau save vertinti ir bijoti paprastų dalykų: užkalbinti nepažįstamą žmogų, nors ir tumpam atsidurti dėmesio centre, pasakoti linksmas istorijas draugams. Man ėmė labiau, tikrai daug labiau rūpėti kitų, kad ir nepažįstamų žmonių nuomonė. Tai manau ir yra pagrindinė mano nepasitikejimo savimi priežastis...
Ar jums svarbi svetima nuomonė? Ir kaip nustoti kamuoti save dėl to "ką pasakys ar pamanys kiti" ? Tai išties jau ėmė trukdyti gyventi... Atrodo, jei neįtiksiu,nepatiksiu kitiems, liksiu viena, niekas nenorės su manimi bendrauti, draugauti...
Norėčiau atgaivinti šią šiek tiek primirštą temąKai buvau jaunesnė (dabar man beveik 20) išties labai savimi pasitikėjau. Buvau klasės siela, lyderė, drąsi, aktyvi ir t.t Laikui bėgant, augant ėmiau menkiau save vertinti ir bijoti paprastų dalykų: užkalbinti nepažįstamą žmogų, nors ir tumpam atsidurti dėmesio centre, pasakoti linksmas istorijas draugams. Man ėmė labiau, tikrai daug labiau rūpėti kitų, kad ir nepažįstamų žmonių nuomonė. Tai manau ir yra pagrindinė mano nepasitikejimo savimi priežastis...
Ar jums svarbi svetima nuomonė? Ir kaip nustoti kamuoti save dėl to "ką pasakys ar pamanys kiti" ?
Tai išties jau ėmė trukdyti gyventi... Atrodo, jei neįtiksiu,nepatiksiu kitiems, liksiu viena, niekas nenorės su manimi bendrauti, draugauti...Cia daugelio beda, itikti kitiems. Is tiesu, jei busi savimi, tikrai daug draugu ir pazistamu nusisuks, sakys, kad esi egoiste ir t.t., bet isliks geriausi draugai.
Man buvo kitaip, jaunysteje as buvau pilka pelyte, knygu grauzike, moksliuke, niekada niekur nedalyvaudavau, draugu neturejau. Kai sukako 18m ivyko luzis, uzpuole depresija, norejau zudytis ir tada supratau, kad as pati savo gyvenima valdau, jei noresiu - gyvensiu, nenoresiu - mirsiu. Nutariau pagyventi, bet taip, kaip as noriu. Pradejau reiksti savo nuomone ir man buvo dzin, ka kiti pagalvos apie mane
Taip isaugo pasitikejimas, ypatingai optimizmas. Ir dabar tuo vadovaujuosi, as gyvenu taip kaip as noriu ir man dzin ka kiti pagalvos. Beje, atsirinko labai greitai, kas tikrieji draugai, o kas tik siaip prielipos buvo.
O ka manot apie toki pasitikejima savimi, kuri sukelia antroji puse? Ta prasme panele stengiasi susirasti toki vaikina, kuris butu vos ne tobulas, kuris patiktu kitiems, keltu pavyda aplinkiniams ir pan. Vienu zodziu, kai tobulasis vaikinas stiprina ir merginos pasitikejima savimi?
Ir ka daryti,kai vaikinas nekelia tokiu jausmu. T.y kai pradedi draugauti su tokiu vaikinuku, kuris neatitinka siuolaikiniu standartu. Ir tuomet imi mastyti,ka apie ji pagalvos kiti ir etc. Tada pasitikejimas savimi mazeja.
Bent jau man taip yra... ka daryt?? Kaip "nusispjauti" i kitu nuomone,kaip pradet gyvent tik sau ir del saves, labiausiai paisant savo pacios noru...?
Zinau,kad tai padaryti nera lengva,bet as taip nooooriu...
Ir ka daryti,kai vaikinas nekelia tokiu jausmu. T.y kai pradedi draugauti su tokiu vaikinuku, kuris neatitinka siuolaikiniu standartu. Ir tuomet imi mastyti,ka apie ji pagalvos kiti ir etc. Tada pasitikejimas savimi mazeja.
Bent jau man taip yra... ka daryt?? Kaip "nusispjauti" i kitu nuomone,kaip pradet gyvent tik sau ir del saves, labiausiai paisant savo pacios noru...?
Zinau,kad tai padaryti nera lengva,bet as taip nooooriu...
jiegu tu pati gerai su juo jautiesi - tai ir buk su juo. nejaugi kitu nuomone svarbesne uz tavaja?
del atsakymo i temos klausima: pasitikejima turime igimta, taciau tevai/aplinka ji, laikui begant arba sustiprina, arba suzlugdo. ir tada reikia jau nemzai padirbeti su savim, kad tas pasitikejimas butu atstatytas.
del atsakymo i temos klausima: pasitikejima turime igimta, taciau tevai/aplinka ji, laikui begant arba sustiprina, arba suzlugdo. ir tada reikia jau nemzai padirbeti su savim, kad tas pasitikejimas butu atstatytas.
Manau mano pasitikėjimas buvo įgimtas, nes vaikystėje buvau begalo drąsi, savim tikėjau ir pasitikėjau, turėjau daug draugų ir pasekėjų, bet buvo ir toks laiko tarpas, kai pasitikėjimas ėmė slopti... bet ačiū Dievui paauglystei besibaigiant jis vėl sugrįžo ir db esu labai dėl to laiminga 
