as kazkada neturejau pasitikejimo savyje,bet viena diena kazkas atsitiko ir pati sau pasakiau-kad manes daugiau niekas nebeuzgaulios,nebebusiu paskuti ir t.t.ir ka jus manot su laiku as pasikeiciau,dabar labiau pasitikiu savimi ir savo jegomis nes pamaciau kad pasitikint savim galima daug ko pasiekti
Mano nuomone, pasitikėjimas savimi neįgimta. Man atrodo, kad tai didele dalimi įtakoja auklėjimas vaikystėje. Kai kurie tėvai, neretai patys to nesuprasdami, neleidžia vaikui patirti pasaulio, viską už jį padaro, visas problemas išsprendžia, nuo pasaulio blogybių kiek įmanydami saugo. Kai tokiam tenka pačiam problemas spręsti, pamatai, kad jis geriau jau bėga nuo jų, nes jaučiasi negalįs to padaryti. Tada ir prasideda savęs graužimai, kad aš nieko vertas, nieko nemoku ir pan. Psichologijoj didelis dėmesys skiriamas būtent tėvų požiūriui į vaikų auklėjimą, nes tas požiūris labai žymiai nulemia vaiko tolimesnį gyvenimą. Tinkamo auklėjimo dėka galima užaugint savim pasitikintį vaiką 
Pritariu daugeliui - pasitikėjimas užgyvenamas su metais. Svarbiausia rasti save, turėti save ir mylėti tokią, kokia esi. Visa bėda, kad tai ateina su metais. Jaunom patarčiau mokytis pakovoti už save. O tam reikia išmokti aiškiai ir motyvuotai kalbėti, norint kad tave gerbtų viešose vietose - darbovietėj, parduotuvėj, įstaigoj. Tas išmokstama, iš savęs žinau. Draugų, bendradarbių tarpe turėti savo nuomonę. Nebūtina dėl kiekvieno niekniekio kirstis su visu pasauliu, bet esminiais klausimais tavo nuomonė neprivalo sutapti su daugumos. Ir domėtis viskuo, nes kam būsi įdomi, neskaičiusi laikraščių, knygų, nemačiusi naujesnių filmų, neturėdama mėgstamos muzikos 
Ir labai pritariu pabėgusiai - to demonstruoti nereikia. Garsiai kalbėdama, gaudydama kitų žvilgsnius rodai savo nepasitikėjimą. Kartais pasiseka, bet vis tiek kažkada susimausi.
Ir labai pritariu pabėgusiai - to demonstruoti nereikia. Garsiai kalbėdama, gaudydama kitų žvilgsnius rodai savo nepasitikėjimą. Kartais pasiseka, bet vis tiek kažkada susimausi.
Pritariu daugeliui - pasitikejimas igyjamas su gyeviniska patirtim, metais. Bet tai aisku jau turetu buti ugdoma nuo mazens kartu su savarankiskumu, kurybiskumu. Rasti pasitikejimo savimu ribas jau yra kur kas sunkiau, nei jo isvis netureti.
gal galit kokią (-ių) knygų parekomenduot? kurias skaitėt ir padėjo, žodžiu buvo vertingos....
na nežinau, rodos kai galvoju viskas ok, bet kokioj nors konkrečioj situacijoj ima ir pritrūksta pasitikėjimo savimi
t.y. praktiškai pritaikyt nemoku, neišeina, ar reiktų gal sakyt tada jo ir nėra 
. kai jau būna po visko, viena apgalvoju, tai suprantu, kad reikėjo daryt taip ar anaip, bet paskui vėl pasimetu
kurias skaitėt ir padėjo, žodžiu buvo vertingos....na nežinau, rodos kai galvoju viskas ok, bet kokioj nors konkrečioj situacijoj ima ir pritrūksta pasitikėjimo savimi
t.y. praktiškai pritaikyt nemoku, neišeina, ar reiktų gal sakyt tada jo ir nėra . kai jau būna po visko, viena apgalvoju, tai suprantu, kad reikėjo daryt taip ar anaip, bet paskui vėl pasimetu
Man irgi labai trūksta pasitikėjimo savimi. Ir manau, kad dėl to kalta esu ne aš viena, bet ir mano tėvai. Neatsimenu kada jie yra man pasakę va tada tu buvai šaunuolė, gražuolė, pati pačiausiai ar pan. Jie nuolat lygindavo su kitais ir jie jiems kiti būdavo visokie - esni. Todėl įtikėjau, kad aš esu nevykėlė, niekam tikusi. Dažnai jie mane mokydavo: niekur nesikišk, niekam nieko nesakyk ir nesivelk. Gal jie mane taip saugojo... Ir aš išvis su nepažįstamais nebendraudavau, man būdavo baugu, kad jie iš manęs pasišaipys, juk aš nevykėlė, nemoku bendrauti. Man netrūksta aplinkinių dėmėsio, bet aš bijau su jais bendrauti, bijau pasakyti kažką ne taip ir išvis kažką pasakyt. Kiek save atsimenu aš visur buvau nedrąsi, nes niekuomet niekas iš artimųjų manęs nepadrąsino 
Nežinau kokiu būdu man pasikeisti, greitai man bus naujas gyvenimo periodas, nauja darbovietė, nauji žmonės, naujas miestas. Ir ten turėčiau naują galimybę, bet ar mokėsiu, ar galėsiu ja pasinaudoti?
Nežinau kokiu būdu man pasikeisti, greitai man bus naujas gyvenimo periodas, nauja darbovietė, nauji žmonės, naujas miestas. Ir ten turėčiau naują galimybę, bet ar mokėsiu, ar galėsiu ja pasinaudoti?
QUOTE(-freya- @ 2007 07 22, 15:31)
Man irgi labai trūksta pasitikėjimo savimi. Ir manau, kad dėl to kalta esu ne aš viena, bet ir mano tėvai. Neatsimenu kada jie yra man pasakę va tada tu buvai šaunuolė, gražuolė, pati pačiausiai ar pan. Jie nuolat lygindavo su kitais ir jie jiems kiti būdavo visokie - esni. Todėl įtikėjau, kad aš esu nevykėlė, niekam tikusi. Dažnai jie mane mokydavo: niekur nesikišk, niekam nieko nesakyk ir nesivelk. Gal jie mane taip saugojo... Ir aš išvis su nepažįstamais nebendraudavau, man būdavo baugu, kad jie iš manęs pasišaipys, juk aš nevykėlė, nemoku bendrauti. Man netrūksta aplinkinių dėmėsio, bet aš bijau su jais bendrauti, bijau pasakyti kažką ne taip ir išvis kažką pasakyt. Kiek save atsimenu aš visur buvau nedrąsi, nes niekuomet niekas iš artimųjų manęs nepadrąsino Nežinau kokiu būdu man pasikeisti, greitai man bus naujas gyvenimo periodas, nauja darbovietė, nauji žmonės, naujas miestas. Ir ten turėčiau naują galimybę, bet ar mokėsiu, ar galėsiu ja pasinaudoti?
Nežinau kokiu būdu man pasikeisti, greitai man bus naujas gyvenimo periodas, nauja darbovietė, nauji žmonės, naujas miestas. Ir ten turėčiau naują galimybę, bet ar mokėsiu, ar galėsiu ja pasinaudoti?vava, man irgi panašiai....
Kaip gerai, kad gali ką apkaltinti dėl savo nesėkmių.
Mes visi skirtingi, vieniem reikia padrąsinimo, kitiem to visai nereikia, kad pajaustų pasitikėjimą savimi. Daugelis merginu teisios, pasitikėjimas atsiranda, kai ateina savo vertės suvokimas. Vadinasi suaugęs žmogus gali įgyti pasitikėjimo savimi.
Papasakosiu vieną istorija. Mano gera prietelka savo dukrai kiekvieną dieną giedojo ditirambus, kokia ji graži, šauni, protinga. Išaugo mergina, jai jau 13 metų, oi kaip jai sunku gyventi, mamytės žodžiai neatitinka tikrovės, aplinkinių vertinu, mergytė perdaug pasikėlusi, bando apžioti tai ko negali. Pasirodo per didelis pasitikėjimas savimi, oi kaip skaudžiai kerta per žmogų. Ne be reikalo sakoma Aukštai kilsi žemai krisi. Draugužė, oi kaip gailisi, nes dabar jos vaikas kenčia. Viskas gerai su saiku.
Išaugau pagyvenusių tėvų globojama, mat esu pagrandukas. Visada kiek pamenu buvau savimi pasitikinti, esu labai artistiška, gal todėl, kad niekas nevaržė mano polėkių, nei tėvai, nei auklėtojai, nei mokytojai. Visi tai geranoriškai toleravo. Kas būtų jei mane kas bandytų užgniaužti, sutrukdyti save išreikšti, o gi bandė, nieko nepavyko.
Tiesą sakant labiausiai vertinu ne gražias moteris, o moteris, kurios sugebėjo save sukurti, kaip sakoma moteris su šarmu. Būti gražia, ar pasitikinčia be pastangų nieko ypatingo, va sugebėti save sukurti, nugalėti savo trūkumus, ar išreikšti savo privalumus tai jau klasė.
Merginos, nenuleiskite ranku ir viskas bus OK.
Mes visi skirtingi, vieniem reikia padrąsinimo, kitiem to visai nereikia, kad pajaustų pasitikėjimą savimi. Daugelis merginu teisios, pasitikėjimas atsiranda, kai ateina savo vertės suvokimas. Vadinasi suaugęs žmogus gali įgyti pasitikėjimo savimi.
Papasakosiu vieną istorija. Mano gera prietelka savo dukrai kiekvieną dieną giedojo ditirambus, kokia ji graži, šauni, protinga. Išaugo mergina, jai jau 13 metų, oi kaip jai sunku gyventi, mamytės žodžiai neatitinka tikrovės, aplinkinių vertinu, mergytė perdaug pasikėlusi, bando apžioti tai ko negali. Pasirodo per didelis pasitikėjimas savimi, oi kaip skaudžiai kerta per žmogų. Ne be reikalo sakoma Aukštai kilsi žemai krisi. Draugužė, oi kaip gailisi, nes dabar jos vaikas kenčia. Viskas gerai su saiku.
Išaugau pagyvenusių tėvų globojama, mat esu pagrandukas. Visada kiek pamenu buvau savimi pasitikinti, esu labai artistiška, gal todėl, kad niekas nevaržė mano polėkių, nei tėvai, nei auklėtojai, nei mokytojai. Visi tai geranoriškai toleravo. Kas būtų jei mane kas bandytų užgniaužti, sutrukdyti save išreikšti, o gi bandė, nieko nepavyko.
Tiesą sakant labiausiai vertinu ne gražias moteris, o moteris, kurios sugebėjo save sukurti, kaip sakoma moteris su šarmu. Būti gražia, ar pasitikinčia be pastangų nieko ypatingo, va sugebėti save sukurti, nugalėti savo trūkumus, ar išreikšti savo privalumus tai jau klasė.
Merginos, nenuleiskite ranku ir viskas bus OK.
Nesakom, kad VIEN jie, bet tėvų prisidėjimas didelis. Ir tave bandė užgniaužti, o nekyla klausimas kodėl, už ką? Gerai, kad valios turėjai daug, bet ne visi jos tiek turi. Pas tave visi buvo geranoriški, pas mus ne. Todėl labai sunku "lipdyti" save iš naujo kai visi atrodo yra prieš. Sunku dabar pasikeisti, būti kitokia, drąsesne, labiau pasitikinčia, nes mažai kas palaiko ir mažai kam tai rūpi. Bet aš stenguosi ir žinau kad pavyks, gal negreit bet pavyks 
Na, visiem mielas nebūsi, o kam to reikia. Pamenu, dar darželyje vienos mergytės mama apkaltino mano tėvus, mat kyšius neša auklėtojom, nei nešė, nei ką. Tiesiog su manim mažiau terliotis reikėjo, didžiausius tekstus mintinai be didelių pastangų įsimindavau, o ir mano motutė pilna fantazijos buvo, kokius mes kartu, man kostiumus siuvome...
Mokykloje, vienai panelei nepatiko mano ilgos kojos. Na prisipažįstu buvau skriestuvas, bet dabar mano kojytės visai, visai liux. O kiek aš tada prisiklausiau visokių kliedesių. Na nežinau, nereikia užsiciklinti. Dabar, mano galva, ji tiesiog pavydėjo, jog su berniukais gerai kontaktavau.
Dabar, moterys manęs irgi nelabai mėgsta, mat jų vyrai man skiria dėmesį. Žinot, idealiausias variantas būtų, jei aš būčiau tyli ir kamputyje sėdėčiau, ir dar čadrą užsimesčiau, bet tada ar man nuo to geriau?
Oi daug pavydžių žmonių, ar tokių kurie bando normaliem žmonėm kompleksus įvaryti. Tiesiog nereikia pasiduoti, gyventi savo galva. Sutinku, kad vaikui yra gal ir sunkiau, bet suaugęs, gali atskirti pelus nuo grudų.
Svarbiausia, kad bandai kažką keisti. Sėkmės, pokyčiuose.
Nereikia būti akiplėšai, bet visada žinoti savo vertę būtina.
Papildyta:
Freya, tavo labai fainas avataras.
Mokykloje, vienai panelei nepatiko mano ilgos kojos. Na prisipažįstu buvau skriestuvas, bet dabar mano kojytės visai, visai liux. O kiek aš tada prisiklausiau visokių kliedesių. Na nežinau, nereikia užsiciklinti. Dabar, mano galva, ji tiesiog pavydėjo, jog su berniukais gerai kontaktavau.
Dabar, moterys manęs irgi nelabai mėgsta, mat jų vyrai man skiria dėmesį. Žinot, idealiausias variantas būtų, jei aš būčiau tyli ir kamputyje sėdėčiau, ir dar čadrą užsimesčiau, bet tada ar man nuo to geriau?
Oi daug pavydžių žmonių, ar tokių kurie bando normaliem žmonėm kompleksus įvaryti. Tiesiog nereikia pasiduoti, gyventi savo galva. Sutinku, kad vaikui yra gal ir sunkiau, bet suaugęs, gali atskirti pelus nuo grudų.
Svarbiausia, kad bandai kažką keisti. Sėkmės, pokyčiuose.
Nereikia būti akiplėšai, bet visada žinoti savo vertę būtina.
Papildyta:
Freya, tavo labai fainas avataras.
