pasitikėjimas savimi –įgimta ar išsiugdyta savybė?

net nežinau nuo ko pradėti. gal nuo to, kad labai kenčiu nuo nepasitikėjimo savimi. na, pirmoje, antroje klasėje turėjau tokią lyg ir draugę, kuri trečioje klasėje ant manes pradėjo labai "varyti", ir taip nuteikė prieš visą klasę. maždaug septintoje klasėje prasidėjo depresija, grįžusi namo beveik as dieną verkdavau, galvojau apie savižudybę ir panašiai, bet viena draugė atkalbėjo nuo tokių minčių ir darbų. aštuntoje klasėje su klasiokais santykiai buvo tapę puikūs, bet perėjau į gimnaziją. Dėl klasiokų ir aukštesnio mokymo lygio. pirmais mėnesiais buvau labai tyli, gėdijausi, po naujų metų kažkaip įsivažiavau, susibendravau su klasiokais, bet depresija tęsėsi. nuo pernai liepos mėnesoi neturiu vaikino. prieš tai esu bendravusi su vaikinais, draugavusi ir panašiai, bet kažkas pasikeitė. visus metus girdėdavau komplimentus, kad esi graži, gatvėje vaikinai nužiūrinėdavo, bet viskas užsibaigdavo pirmu pasimatymu. mergina, kurią klasėje buvau pradėjusi laikyti artimiausiu žmogumi, pasirodė beesanti išnaudotoja, aš jai buvau reikalinga tik tam, kad duočiau nusirašyti. vieną kartą labai užpyko, kad mama(!) manės neišleido su ja eiti į miestą, nors jai visą savaitę buvau sakiusi, kad eisiu, jei bus geras oras (o jis toks nebuvo ), kitą kartą užpyko, kad per kontrolinį nedaviau nusirašyti. o paskutinis lašas buvo kai ji lyg juokaudama, lyg ne, man pasakė "pasižiūrėk į veidrodį! su tokiu veidu tu niekad neturėsi vaikino", o poto aiškino, kad visa tai buvo klasėje, kad ne ji sakė ir panašiai. matyt, kažkaip stebuklingai "pamiršo", kad taip pati pasakė einant į namus. kai dar bendravom su ja, ėjau kelis kartus su ja ir jos dviem draugais vaikinais į mestą, ir nors šalia buvo pažįstamas žmogus, nežinojau apie ką šnekėti, ir beveik visą laiką pratylėjau. kai bandau pasikalbėti su mama, kad man pastoviai labai liūdna, ir kad man depresija, pasako, kad nieko nedarau, kad tai pakeisčiau, kad psichologė būtų pastebėjusi, kad man depresija, ir davusi kokį testuką ar kažką panašaus, kad tuo įsitikinti, ir kad neišsigalvočiau sau ligų. kas beko, kelis kartus man yra pati užsiminusi, kad jai depresija ir pan. Bet jeigu jai depresija, kaip ji gali to nepastebėti kituose, ir nebandyti užjausti ar padėti. apskritai, mane mama nuo vaikystės labaisaugo, nes būdama maža labai daug sirgau, ir dabar leidžia grįžti namo 20 valandą (net ir vasarą), o per mokslo metus, sekmadienį - ketvirtadienį namie turiu būti 18...

nežinau, ar ką nors supratot, nes labai daug ką sumaliau , ir tikiuosi, kad sulauksiu kokių nors realių patarimų...

mano pasitikėjimas savimi yra išugdytas, anksčiau buvau tikrai nedrasi, bijojau žmonių, bijojau ką nors aplamai snekėti su nepažystamais žmonėmis, bet pamažu perlipau pati per save ir išmokau save mylėti, savimi pasitikėti. gal dar daug ką man davė ir bėgantys metai.

visiskai pritariu
pati irgi niekada nebuvau didzioji drasuole, bet...su metais (kalbu tarsi budama pensininke ) ir igyta patirtimi, drasa ir pasitikejimas po truputi atsirado. svarbiausia, yra vikti... nusiteikti, jog as galiu ir pirmyn...zinau, kad sunku, bet.. geriausia, kai jau nebelieka kitos iseities-tada pasitikejimas liejasi per krastus

mano pasitikėjimas yra mano darbo su savim rezultatas-aš sau sakau:aš galiu
padaryti tai ,ir visada padarau labai svabu tikėti tuo ką darai ir mylėt save
susikalbėt ir pagirt save ir kodėl ne?

o tu moksleivė? man mokykliniai metai irgi pridarė daug žalos, su kuria tvarkausi iki šiol ir niekaip nesusitvarkau. aišku, juk iki 18os asmenybė vystosi sparčiausiai ir tai, koks žmogus išeini iš mokyklos, manau, mažai bepasikeis ateity...
man labiausiai padėjo psichologė, ji padėjo pamatyti kitą reikalo pusę, paaiškinti, kad problemos, kurias aš matau ir kurių rimtumu esu įsitikinusi nėra jau tokios didelės, o kai kurios realiai iš tiesų net neegzistuoja, jos tėra tik mano galvoje, ir aš pati jas sau įsikalbu. o taip pat kad visi mano įsivaizdavimai kyla dėl per žemo savęs vertinimo. man ji labai padėjo, bet štai jau pusmetį nebesilankau pas ją ir vėl viskas lyg ir grįžinėja...taigi žadu vėl atnaujinti vizitus.
tiesiog svarbu yra suprasti savo vertę, kokia tu bebūtum esi vertinga, su savo baimėmis ir nepasitikėjimais esi vertinga. man dar labai padeda filosofo Šopenhauerio skaitymas. Viena iš jo minčių, kuri mane ypač padrąsina: "Visi mūsų rūpesčiai, galvosūkiai, visos nerimo dienos ir naktys, erzinimasis, būgštavimai, stengimasis ir t.t. iš tikrųjų dažniausiai skirti kitų nuomonei apie save sudaryti ir yra visiškai absurdiški". Iš tiesų kai susimąstau apie savo pergyvenimų prigimtį, prieinu išvadą, kad jie būtent vienaip ar kitaip susiję su kitų nuomone apie mane, kas ką apie mane pagalvos yra visų pergyvenimų pagrindas, argi ne kvaila?

Tikriausiai nieko naujo nepapasakosiu, kad esu irgi nepasitinki ir bijau žmonių.
Paprasčiausiai gal visada nuo to ir nukenčiu, pakeičiau nemažai darbų, nes iškilus sunkumams, ne kovoju, o pabėgu Taip atsitiko ir dabartiniame darbe, taip išėjo, kad atėjus dirbti susidraugavau su viena mergina, kuri yra labai pasitinkinti savimi, (apskritai, visam mūsų kolektyve tik tokie žmonės, aišku išskyrus mane) todėl visada slėpdavausi už jos nugaros (nes kur nedrįsdavau aš nueit, nueidavo ji, ko nedrįsdavau paklaust, paklausdavo ji), gal todėl kaip ir priklausoma nuo jos tapau (net gėda prisipažinti, bet tik dabar tai suvokiu). Taip gavos, kad mūsų draugystė baigės ( gal paprasčiausiai ją užkniso mano nepasitikėjimas) aišku jaučiuos kaip našlaitė, o ji irgi bjauraus būdo merga mane prie visų ignoruoja, jei ką pradedu pasakot, tai greitai bando pertraukt ir nukreipt visų dėmesį į save, tuo neslėpdama, kad nemėgsta manęs
Blogiausia, kad man visada rūpi kt.nuomonė, ir nelabai moku bendraut , šiaip ir vėl buvau nusprendus keisti darbą, bet paskaičius šią temą, visdėlto, supratau, kad gal ir gerai, kad taip įvyko, nes dabar jei noriu likti tam darbe, turiu pradėt kovot pati už save, stengtis pradėt daugiau bendraut su kolegom (ir nesirūpinti, kad įsiutinsiu tuo dar labiau savo kolegę, tikriausiai kyla klausimas, kodėl man rūpi jos nuomonė, nes kolektyve ji yra visada dėmesio centre ir su visais puikiai sutaria )
Nu va, kiek prirašiau, bet nors pripažinau savo problemą, kad ir kaip gėda būtų
Papildyta:
Beje, gal kas galit patarti kokių knygų paskaitinėt, suprantu, kad jos neduos pasitikejimo, bet bent jau kažkiek įkvėps ir nukreips ta linkme

man irgi reikėtų išsiugdyt pasitikėjimą savimi
jei kada ir buvo šioks toks tai paskutiniu metu visai jo neliko, visko bijau, bendraut irgi nelabai moku...
žodžiu, labai lauksiu patarimų

laba tikriausiai šalia tavęs esantys žmonės tave žemina ar pašiepia-pabandyk viską apmąstyt ir išsiaiškint kodėl taip yra gal tai tavo pačios problema?

Šaunu, kad kovoji. Iš tiesų po kiekvieno pasitraukimo dar labiau tavo pasitikėjimas savimi kristų.
Knygos rekomenduoti negalėčiau, bet dabar didžiulė pasiūla knygynuose. Pavartyk, kas bus arčiau širdies. Šiaip daugumoje knygų patarimai yra panašūs. Svarbiausia tuos patarimu ne skaityti, o juos praktiškai įgyvendinti




O pastaruoju metu kas nors atsitiko, kad sumažėjo pasitikėjimas?



Tik nereikia tokių patarimų Savimi nepasitikintys žmonės ir taip per daug save kaltina dėl būtų ir nebūtų problemų Ir nebūtinai kas nors pašiepia, kai nepasitiki daug jautriau į viską reaguoji ir pats susigalvoji, ką kiti apie tave "mąsto".

O ugdant pasitikėjimą svarbu save pagirti. Galima net pagyrimų sąsvinuką užsivesti, kur būtų surašyti visi pagyrimai sau.
Stengtis nepasiduoti pesimizmui.
Dar labai didiną pasitikėjimą, kai atlieki ką nors, ko nedrįsai ar galvojai, kad nesugebėsi. Tik nereikia iš karto didelių tikslų užsibrėžti, nes galima labai nusivilti. Geriau po žingsniuką. Ir svarbu po to save pagirti ar kaip nors apdovanoti. Na ir kas, kad ne viskas idealiai pavyko. Bet tai jau žingsnis į priekį

pastaruoju metu nieko tokio neatsitiko, čia, sakyčiau viskas po truputį susikaupė, pagrinde dėl to, ką rašiau kitose temose (kaip susigrąžinti tą, kurį myli, ir meilė ateis į mano gyvenimą) taigi, dėl tos nelemtos nelaimingos meilės nors ir šiaip esu uždarokas žmogus, nepasitikintis kitais ir savimi, o tas atsitikimas dar labiau sužlugdė mane. jaučiausi niekam nereikalinga, išmesta kaip nereikalingas daiktas iš mylimo žmogaus gyvenimo. pagalvoju, jeigu tas žmogus galėjo taip padaryt, tai ką jau ir kalbet apie kitus...ir užsidarau savo ''kiaute''

As sutinku su issakytom mintimis, kad tas, kas pasitiki savimi to nedemonstruoja...turejau toki vaikina, kuris visomis isgalemis stengesi pademonstruoti kaip savimi pasitiki...pastoviai sakydavo koks jis laisvas, koks nepriklausomas, kaip gali bele ka daryti, kaip visi juo zavisi, kiek daug gyvenime pasieke, kaip jam nusispjauti i kitu nuomone...man tas taipppp erzino...tuo labiau, kad as daznai ji matydavau be kaukes, kai jis pergyvendavo del kazkieno pasakyto zodzio ar replikos....tai tas jo savimi pasitikejimo demonstravimas....juoka kele. O kai zmogus pasitiki savimi, tai matosi is jo pavyzos, is jo kalbos, jis ramus, jam nereikia saukti, kad i ji atsisuktu, nes ir taip atsisuka, jis turi savo ambicijas, tiksla, savo kelia, kazkaip automatiskai kyla pagarba zmogui...
As irgi nelabai pasitikiu savimi, praeityje buvo baisiau, bet dabar kazkaip viskas eina i geraja puse, svarbiausia nesielgti kaip mazgotei, tada niekas tokia ir nelaikys, dar manau svarbu nebijoti suklysti ir tas klaidas pripazinti, zinoti, kad seima bet kada tave palaikys, kad visa stiprybe slypi tavyje, tik reikia ja atrasti ir naudotis

pasitikėjimą savimi išsiūgžiau...o buvau tokia caca lialia, kas ką pasakys, tą ir darysiu ir net ginčytis nebandysiu...su laiku pasikeitė...gal dėl to, kad susikūrėm šeimą, už kurią reik kovot...