pasitikėjimas savimi –įgimta ar išsiugdyta savybė?

#1
Žmonės nuolat gyvena kažko bijodami... būdami neužtikrinti ateitimi ir pan., nerimaudami...Dauguma tiesiog paniškai bijo gyvenimiškų netikėtumų:baisu prarasti darbą, baisu, kad vaikai neužaugtų blogais žmonėmis ir t.t.. Apskritai, baisu pastoti, dar baisiau – išgirsti, kad negali to padaryti. Baisu dėl sveikatos. Neramu, ar parduotuvėje pirktas maistas nekenkia organizmui. Baisu, kad niekada nepadarysi karjeros kaip kolega, draugas ar giminaitis. Baisu, kad nesugebėsi užmokėti už komunalines paslaugas, negrąžinsi kredito. Vieniši bijo tokiais ir likti, susituokę – prarasti gyvenimo draugą...
Kaip nustoti nerimauti, kaip išmokti pasitikėti savim, tikėti gėriu, tobulumu, tikėtis pastovumo, nebūt tokiems įtariems, nepasitikintiems kitais, ar pan.  ??? Kas turėtų pasikeist? Ar sutinkat daugiau pasitikinčių žmonių, ar atvirkščiai  ???Ar pernelyg didelis pasitikėjimas savim, savo jėgom, žiniom, patyrimu ir pan.-tai minusas  ???Kodėl pernelyg savim pasitikintys žmonės dažniausiai erzina kitus  ???Ar visuomet pasitikite savimi, ar yra tam tikrų išskirtinių situacijų  :smile.gif ???
Ar nepasitikėjimas savim=pesimizmas?
Atsakyti
#2
QUOTE
Žmonės nuolat gyvena kažko bijodami... būdami neužtikrinti ateitimi ir pan., nerimaudami...Dauguma tiesiog paniškai bijo gyvenimiškų netikėtumų:baisu prarasti darbą, baisu, kad vaikai neužaugtų blogais žmonėmis ir t.t.. Apskritai, baisu pastoti, dar baisiau – išgirsti, kad negali to padaryti. Baisu dėl sveikatos. Neramu, ar parduotuvėje pirktas maistas nekenkia organizmui. Baisu, kad niekada nepadarysi karjeros kaip kolega, draugas ar giminaitis. Baisu, kad nesugebėsi užmokėti už komunalines paslaugas, negrąžinsi kredito. Vieniši bijo tokiais ir likti, susituokę – prarasti gyvenimo draugą...
Kaip nustoti nerimauti, kaip išmokti pasitikėti savim, tikėti gėriu, tobulumu, tikėtis pastovumo ir pan.  ??? Ar sutinkat daugiau pasitikinčių žmonių, ar atvirkščiai  ???Ar pernelyg didelis pasitikėjimas savim, savo jėgom, žiniom, patyrimu ir pan.-tai minusas  ???Kodėl pernelyg savim pasitikintys žmonės dažniausiai erzina kitus  ???


Erzina ne pernelyg pasitikintys, o per daznai demonstruojantys savo pasitikejima. Tai lyg pastoviai deganti lempute, kuri jau nebesviecia, o erzina.
Gerai yra pasitiketi savimi, savo jegomis, tai padeda isgyventi sudetingose gyvenimo situacijose. Jei ne pats, tai niekas kitas ir nepadarys. Nepasitikintys savo jegomis - tai paprasciausi nevykeliai, ieskantys tik kito naudos, kad kazkas uz juos padarys tai, ka galetu patys nuveikti. Nepasitikintys - amzinai pilki zmogeliai, visomis prasmemis.
Atsakyti
#3
Aš manau, kad pasitikėjimas savimi yra išsiugdomas. Kai buvau gerokai jaunesnė, tai man buvo didžiulis stresas užkalbinti nepažįstamą žmogų ir kažko paklausti, ir pan. O dabar tai tiesiog juokinga, kai atsimenu.
        Dėl baimių rūšių- kai bijai dėl vaikų ateities, dėl sveikatos- tai man atrodo natūralu- paprasčiausiai tai rodo, kad žmogus yra atsakingas ir realiai vertina savo galimybes. Kai žmonės vos suduria galą su galu, bet švaisto lėšas nežinia kam- tai man atrodo ne pasitikėjimas savimi, o kvailumas ir savo poelgių nesuvokimas.
       Dėl to, kad pernelyg pasitikintys žmonės erzina- dalinai sutinku. Bet manau, kad erzina ne paprastas pasitikėjimas savimi, o jau tas akiplėšiškas kai žmogus ne tik žino tikslą, bet ir nesirenka priemonių jam pasiekti. Turiu tokį pavyzdį namuose- sesė jaunesnė 6 m., netekėjusi, bet "puikiausia" šeimos santykių ekspertė, ir net neklauso kitų nuomonės, bet perša savąją. Kartais atrodo labai juokingai, bet kartais tai užknisa, kai tokia piemenė ima net savo tėvus auklėti, ir dar pakeltu tonu.
Atsakyti
#4
O as manau kad pasitikejimas savimi priklauso nuo...tevu. Mano mama niekada manes negirdavo, pagal ja as visada buvau ne tokia gera kaip kiti vaikai. :-/ Kadangi dabar pati turiu vaikus, tai stengiosi isvengti tokios klaidos ir daznai sakau: maladiec, tu geriausiais  :)
Atsakyti
#5
Man  atrodo, kad pasitikejimas savimi ir nerimas del ateities, sveikatos, nelaimiu ir t.t. - skirtingi dalykai. Savo vyra laikau labai pasitikinciu savimi zmogum - geraja prasme. T.y. - nelabai jaudinciausi, jei jis prarastu darba - ko gero, rastu dar geresni. Bet vat ta nerima ir jis nesiojasi. Prasitare, kad, atsirado tas jausmas, kai mus uzturejo.O dabar, sako, net lektuvu skristi bijau.
Taigi, tas nerimas paremtas atsakomybes jausmu.
O pasitikejimas savimi kaip personalija nuo daug ko priklauso - nuo issilavinimo, apsiskaitymo, auklejimo, antros puses ir t.t. Bet savaime issiugdyti toki jausma, nezinau , ar imanoma. Nepasakysi gi sau viena diena - vot nuo siandien as savimi pasitikesiu. Ko gero, tai ateina kartu su pasiekimais ir patirtim.
Atsakyti
#6
Aš manau, kad pasitikėjimas savimi yra įgimtas, taičiau turi būti nuolat ugdomas. Pvz., kad ir kaip mano tėvai visą gyvenimą mane mylėjo, skatino, gyrė, vistiek esu nepasitikinti savimi. Ir nežinau, kaip man tą savikliovą išsiugdyti. Gal neturiu to įgimto pasitikėjimo savimi? O vienas mano draugas visą gyvenimą buvo savo tėvo terorizuojamas, vadinamas niekam tikusiu, tačiau užaugo tikrai stipriu ir pasitikinčiu savimi vyruku. Tad gal kas gali pasidalinti patirtimi, kaip gi tą pasitikėjimą išsiugdyti???
Atsakyti
#7
Mari, , radau vienam straipsny psichologo patarimą:
"nepasitikėjimas-išdavikas, kuris atsakingais momentais pakiša koją...
Kada žmogus pasitiki savimi? Tada, kai jis realiai vertina savo sugebėjimus ir gerai žino, ko nori ir kaip tai pasiekti. Norint nugalėti nepasitikėjimą, reikia prisiminti tokią situaciją, kurioje tu pasiekei tikslą. Kaip tai įvyko? Kaip nugalėjai sunkumus? Kiek laiko prireikė? Išanalizavus savo kelią į vieną pergalę, pradėsi kurti savo sėkmės algoritmą. Tai padės pažvelgti į esamus sunkumus “sėkmingomis” akimis.
Psichologai sako: “Jei labai panorėsi – pasieksi; jei nepavyko – vadinasi nelabai norėjai”.
Patikėk, pasitikėjimas savimi – tai neįgimta, o išsiugdyta savybė!  ";), atsakymas kaip ir yra, bet tai tik teorija  :smile.gif
Atsakyti
#8
O man atrodo, kad pasitikėjimas savimi gali būti išsiugdomas valios pastangomis. Paauglystėje ir ankstyvoje jausnystėje buvau labai nepasitikinti savimi, kol vieną dieną nenusibodo būti tokia nelaimėle. Tuomet pati sau pasakiau - užteks, jei gali kiti, galiu ir aš. Netgi specialiai darydavau tai, ko labiausiai bijodavau ar nedrįsdavau. Tas savęs nugalėjimas kelia labai didelį džiaugsmą. Taip po kurio laiko pamatai, kad ir bijoti nebėra ko, kad gyvenimas tau pavaldus, kad iš jo gauni lygiai tiek, kiek įdedi...O daugiau virš to Dievulis atsiunčia už pastangas.

Na o baimė už vaikus, už artimuosius, už sveikatą tikrai neturi nieko bendra su pasitikėjimu savimi.

Man patinka savimi pasitikintys žmonės, jeigu jie nėra arogantiški, jei nemenkina kitų. Ir visada labai noriu padėti tiems, kurie nepasitiki savimi - jie tikrai nėra lūzeriai, dauguma jų tiesiog ypatingai jautrūs ir dėl kitų abejingumo, piktumo ir pan. negali su tuo susitvarkyti. Parodyk nuoširdų dėmesį ir rūpestį žmogumi ir jis taps pasitikinčiu. Aš taip manau ;D
Atsakyti
#9
Labai gražiai parašei, Daiva_B  ;), ir čia aš su tavim sutinku, šitai jau perpratau, o ir elgiuos panašiai  ;)
Atsakyti
#10

Daiva, tiesiog tavo mintys geros wink.gif
As irgi manau, kad reikia sau paliepti nieko nebijoti, nes vis tiek, kas turi ivykti, man bent jau ar su baime, ar be jos, ivyksta, ko gero baimes uztveria mums kelia, jos daznai nepagristos net.
O kai galvoju apie pasitikejima savimi kaskodel atsimenu sias dvi mintis:

"Kas save laiko pernelyg reiksmingu lengvoms uzduotims, dazniausiai esti per menkas sunkioms" (Jacques Tati)

"Irodinek, kad esi ribotu gabumu - ir tikrai toks busi" (kaskoks mano atmintyje uzkrites autorius  :))
Atsakyti
#11
Aš labai pasitikiu savimi ir tikiu kitais. Tai mano tėvų dėka. Tėvai buvo griežti ir tiesiog kalte man iškalė, kad aš net neturiu teisės nesugebėti, kad aš galiu beveik viską, tik man reikia neapsimetinėti, jog aš kažko gyvenime nepadarysiu. Aš sugebu įlisti visur, kur man iš tiesų nesinorėtų būti, nes jaučiu, kad gal ir neturiu tam pakankamai sugebėjimų ir jėgų, dažnai kamuoja nerimas ir baimė, bet tas nepaaiškinamas pasitikėjimas visada paima viršų. Aš turiu padrąsinančią frazę sau, kuria labai įtikėjau, kitiems tai atrodo išsišokimas, savęs pervertinimas, gal net "pajuokavimas" bet aš tuo tikiu ir kiekvieną rytą su savimi pasisveikinu "Labas R., tu esi graži, protinga ir kukli" ;D Tada jau galiu eiti užkariauti pasaulio. O mano gera draugė kasdien sudainuoja dainelę prieš veidrodį vonioje "Kokia graži diena ir aš toks nuostabus" (kažkaip pan., čia iš "multiko" apie peliuką) ;D Manęs savimi pasitikintys žmonės neerzina, aš juos gerbiu, žiūriu žavesio kupinomis akimis ir galvoju "ir aš norėčiau būti tokia" biggrin.gif Tikiu gėriu, tikiu grožiu, tikiu amžina draugyste ir su visomis šauniomis religijos tiesomis bandau susipažinti. Ir bijau tik vieno dalyko pasaulyje - dukros ašarų (nesvarbu kas jas išspaustų ant skruostukų).
Ir išvis apie visas kitas pasitikėjimo tiesas labai gražiai parašė Daiva_B. Tikra šaunuolė wink.gif Ačiū. Gera skaityti tokias nuostabias mintis.
Atsakyti
#12
Istikruju pasitikintys  savimi zmones nedemonstruoja savo pasitikejimo savimi, jie tiesiog pasitiki. Demonstratyviai, issaukianciai daznai gali elgtis tie zmones, kurie nepasitiki savo  jegomis. Jie jauciasi nelaimingi, bando vaidinti pasitikincius savimi. Visa tai krenta i akis, nes nera naturalu.
Pasitikejimas ar ne, yra maza dalis, kuri itakoja zmogaus elgesi ir jo gyvenimo buda, yra daugybe kitu faktoriu, todel tiek pasitikintys, tiek ne, gali ieskoti kito naudos. Zinau labai daug nuosirdziu, gerasirdziu zmoniu, kurie daug padeje kitiems, tuo tarpu nera  savimi pasitikintys, savo gyvenime nelabai laimingi. Ir zinau savimi pasitikinciu tinginiu, akiplesu, kurie tiki laukia auku kurias bus galima isnaudoti.
Galu gale savo baimiu turim visi. Jei kazkas bando tave istumti i kampa, galima saves paklausti: "o ko as bijau?"
Manau, kad jau gimdamas vaikas turi ispausta pasisitikejimo, arba ne, gyslele. Vienas mano stebetas kudikis drasiai imasi zygdarbiu imanomu jo amziuje(stebeta nuo gimimo iki metu), kitas visko bijo, abejoja. Taciau didziausia itaka daro tevai, ju auklejimas. Netgi nukentejus seimoje pasitikejima imanoma  susikurti paciam, bet tai didelis darbas su savimi. Reikia ismokti tiketi, myleti, isileisti sviesa vidun, nustoti pykti ant saves ir nekaltinti kitu(nesamoningas pyktis tevams) Daryti tai kas patinka ir puikus rezultatas - paskatinimas eiti vis pirmyn.  :-*

Atsakyti