Ką galvojate apie mintis neleisti vaiko į mokyklą

o as tai ir rasineliu rasyt ir piest nemokejau - visiskai anei jokio gysliuko meno. uztai tikslieji mokslai pasaka budavo - spresdavau lygtis per puse puslapio - ir man taaaip idomu budavo - kiekviena lygtis kaip issukis. visur visada stengiausi ir norejau kad mano darbas butu ivertintas.
nemegstu kai visi buna vienodai geri ar vienodai grazus. kiekvienas vaikas kazkuo yra ypatignas, ir jam tai reikia parodyti.
o tos idejos kaip vaika sudominti absoliuciai visais dalykais, kad jis be skatinimo (ka as vadinu pazymiais) savarankiskai mokytusi ir jam viskas butu idomu - man primena Platono veikala apie valstybe. jis irgi labai protingai isdeste idealios valstybes modeli, bet juk visi suprantame, kad tai greiciau utopija nei imanomas dalykas...

Pamačiau šitą temą paviršiui, šiek tiek paskaitinėjau ir galiu pasakyt labai tiesiai šviesiai, kad apie mintis neleisti vaiko į mokyklą manau, kad tai labai neatsakingos ir nerimtos mintys...Dažniausiai jos kyla mamytėms, kurios iš neturėjimo ką veikt ir nesugebėjimo savęs gyvenime realizuoti įsikimba į savo vaikus ir bando sukurt jiems kažkokį tobulą rožinį pasaulėlį, kuriame tie vaikai kuo ilgiau ir kuo saugiau saugiai vegetuotų..Kitaip nei vegetacija to negaliu pavadint, nes tai negali būti tikras gyvenimas su tikrom įvairiom jo apraiškom..

Dėsninga, kad šitoj temoj vėl figūruoja tie patys nikai, kurie asocijuojasi su perdėtu natūralizmu, perdėtu įsijautimu į mamoms-pasaulio centro vaidmenį..
Todėl ginčytis nematau prasmės, be to iškart žinau, kad neturėsiu tiek laiko, kiek visos šitos atsidavusios mamytės..

Mokyklose aišku nėra viskas idealu ir gražu, bet mes-tėvai taip galime prisidėt prie to, kad būt mažiau blogybių..Geriau mintis nukreipt ta linkme, kad kurt tvirtesnę mokyklos-tėvų-vaikų bendruomenę, tam irgi reikia daug energijos..Todėl, kas jos neturi, kur nukreipt, tai tikrai galėtų šitoj srity pasireikšti

suprantu namų mokymą kaip kraštutinumą. pvz. vyras biznierius gavo kontraktą tris metus Kinijos provincijoj kažką statyt. šeima vyksta kartu. vaiko vieno nepaliksi. į kiniečių mokyklą nelabai yra prasmės leist. nu reiktų mokyt namie.
arba kaip kažkada tema buvo -- vaikas super-duper problemiškas, mokyklai tiesiog alergiškas. tai namų mokymas būtų kaip ir išeitis.

o jei viskas normaliai -- kam ieškot problemų kur gal visai jų nebus?

Malonu rasti bendraminčių temą lietuviškam forume

Kadangi pats galvoju neleisti savo vaiko į mokyklą (nebent jis pats norėtų ten eiti), šiek tiek esu pasidomėjęs šia tema ir galiu pasidalinti nuorodomis, kurios man atrodo vertingos. Pirmiausia reikėtų nemaišyti sąvokų homeschoolingi ir unschooling, nes tai yra du iš esmės skirtingi dalykai. Apie šiuos skirtumus bei nemažai kitos vertingos informacijos bei asmeninės patirties unschooling principu auginant savo vaikus (jei neklystu jo dukra jau pilnametė, sūnus gal 16-17 metų) yra parašęs David Friedman savo bloge. Jį rekomenduoju skaityti nuo apačios į viršų - t.y. pradėti anksčiausiai parašytais įrašais. Atkreipkite dėmesį, kad įrašų komentarai dažnai būna ne ką mažiau vertingi nei patys įrašai, kadangi nemažą jų dalį rašo David'o kolegos - įvairių sričių profesoriai.

Taip pat dar kelios, tikiuosi, vertingos nuorodos į temą:

http://www.takingchi...nseriously.com/
http://www.robinsoncurriculum.com/
http://www.paulgraham.com/love.html

Aciu, Giedriau, uz nuorodas.
Paskaiciau David Friedman mintis - taip gera pasidarė, kai yra žmonių, kurie mąsto ir jaučia taip pat kaip tu. Nes kartais taip pavargsti būti "balta varna". Kiekvienam teiginiui pritariu 100%, nes viską, ką šis žmogus rašo, patyriau savo kailiu. Dar tik neturėjau laiko pasiskaityti komentarų.

Mano vaikui tai labai patinka mokykloje, tikiuosi, kad ir paskui patiks.(dabar dar tik pirmokas). Na bet aš ilgai ieškojau , kad būtų gera mokykla ir dar svarbiau pradinėse klasėse, kad būtų gera mokytoja.
Nieko jis nedaro kol kas per prievartą. Kaip siaubą atsimenu, kai man per prievartą reikėjo lankyti muzikos mokyklą (solfedžiai ir t.t.). Tai taip pat įrašyta į mano gyvenimo nuostolius(kaip ir vidurinė mokykla). Todėl vaiko nieko neverčiu daryti, kas jam nepatinka.Pats pasirenka būrelius.Pats į juos važinėja. Moka persėsti autobusais ir troleibusais. Turi laikrodį, pats žino kada kur eiti. Pats susideda aprangą į baseiną, ką reikia parėjęs išplauna, sudžiauna. Pats valgyti darosi. Žino, ką lašintiį nosį, ką čiulpti nuo gerklės skausmo. Jis nori būti savarankiškas. Jis vis sako, aš pats. Ir visada (jei ką) žino, kad mama ir tėtis šalia, visada klausia, kai kas neaišku. Mes juo labai pasitikime.Kol kas jis gyvena realiame pasaulyje, o ne sintetiniame. Dabar jis labai laimingas, turintis daug draugų, kupinas gyvenimo džiaugsmo, .

Maniškiui dar tik pusantrų, tai viskas prieš akis

Beje labai gerą knygą apie vaikų ir tėvų santykius yra parašęs Thomas Gordon. Aš ją esu nusipirkęs iš Amazon'o anglų kalba, tačiau kas skaito rusiškai, gali ją nemokamai atsisiųsti iš čia.

oje... (arba ou jė... ) Ir nesakyk... Bet geriau, kai dar kažkas prieš akis, nei jau pro akis praleista. Ačiū už nuorodas.
Shantal, baltų (ar raibų) varnų yra, kartais visai netikėtose vietose, tik va, susikarksėti kartais keblu...

Visiškai sutinku su šiuo postu ir neketinu su niekuo ginčytis, bet savo nuomonę apie namų mokymą turiu. Neseniai skaičiau knygą "mano puodelis arbatos" - ten moters, auginančios aštuonis vaikus, dienoraščiai. Parašyta JAV. ir žinoma, homescoolingas. Pati auginu keturis vaikus, taigi per pusę mažiau, bet gerai įsivaizduoju ką reiškia namie auginanti vaikus moteris su keletų mažamečių. pametinukų. Kai kurie iš jų- kūdikiai. namie triukšmas neišvengimas. Buities darbus nudirbti reikia, pagaminti vaikams valgį- irgi. Nuvažiuoti į parduotuvę, pas gydytoją, į banką- taip pat. Ir jūs įsiviazduojate kokybišką mokymą namuose? Aš tai ne. nebent vaikas yra namie vienas. Bet tada vienturtį vaiką dar atriboti nuo bendraamžių būrio yra žiauru. O jeigu vaikų ne vienas- sakau, nes žinau, ką tai reiškia. Auginu keturis, iš kurių trys yra mokiniai, vienas tuoj eis į mokyklą- sudėtinga net pamokas tvarkingai paruošt, nes jiems tuoj bendraut reikia, tuoj kažką kalba, sprendžia ar nepasidalina ir dar be to mažylis su svao poreikiais, kai paaiškinti už-duotį reikia O toje knygoje namų mokymas argumentuojamas"mes norime apsaugoti vaiką nuo neigiamoss įtakos valstybinėje mokykloje" - man tokie teiginiai atrodo nerimti. O koledže irgi saugos? Gyvenimo draugą irgi kievienam išrinks?Kaip vaikas išbuvęs šiltnamėlyje išeis į gyvenimą. aš bent neįsivaizduoju brandaus žmogasu. kaip kažkas temos pradžioje labai gražiai pasakė- mokykla ne tik pamokos ar uniforma- tai draugai, bėgimas iš pamokų, būreliai, žiburėliai, pirmoji meilė... Visa tai ne mažiau svarbuuž"noriu apsaugoti vaiką"... Gal geriau bendrauti su vaiku, paaiškinant jam, kad gyvenimas ne vien gražus, kad bus visko, nušluostyt ašaras, o ne leisti, kad jos neištrykštų....

Tai ir aš apie tai
Papildyta:

labas, svetima

Atvirai pasakius man tokių vaikų būtų labai gaila, jei tai sveikas normalus vaikas niekaip nesuprantu kodėl turi būti mokomas namuose ir kodėl jam mokykla yra blogis. Kas bus toliau?
Juk sakykim net su negalia vaikai yra integruojami mokintis su sveikais ir tai yra sveikintina, juk negalią turintys vaikai veržiasi į mokyklas, ir mokintis namuose, kad ir dėl ligos jam yra kančia, o čia sveiką vaiką uždaryti namuose didžiausia nesamonė.