Ką galvojate apie mintis neleisti vaiko į mokyklą

Miestelyje, kuriame, tarkim, nuo 1000 iki 10000 gyventojų?
Lithium, pernai aš dar buvau mokytoja
Papildyta:

Ne brangute, aš neprašiau filosofuoti, aš prašiau konkretizuoti frazę "vykdančiais kažkieno kažkodėl užkrautas kažkam reikalingas pareigas"...
Kas jiems tas pareigas užkrovė?
Kokias pareigas turite omeny?
Kam tų pareigų vykdymas yra reikalingas?
Ir nepamirškit, kad ant tų, jūsų su panieka žiūrimų "pareigingųjų ir sąžiningųjų" laikosi mūsų visuomenė...
Taip taip...
O apie laipsnius ir rangus galit praleisti - nes čia, įtariu, aš jums daugiau galėčiau papasakot
Papildyta:

Ir bemokytojaudama supratote, kad vaikus leisti į mokyklą - bergždžias darbas?
Vargšai jūsų mokiniai...

miestelyje, kuriam ne daugiau 2600 gyventojų.. o ką?

Vat būtent...

Valdorfe į žmogų visai kitaip žiūrima. Todėl tai ir yra netradicinė mokykla Lietuvos kontekste - ypač netradicinė.

Meldžiuosi, kad kai manęs nebebus, mano vaikas jau pats žinotų, kaip elgtis su kelio akmenėliais.
Sakykit, Urartu, nejau nematot skirtumo, kada žmogus pirmą kartą savo adresu išgirsta "jūs - pragertų tėvų karta" bei "lodoriai - tinginiai" - tarkim, 5, 10, 115 ar 20 metų, bando atstumt nenorimą bučinį ir išsitraukt nepageidaujamas rankas iš po sijono, būna išvoliotas baloj, apvagiamas, neteisingai apkaltinamas, pamato lytinį aktą, ir t.t.? Neturiu iliuzijų apsaugoti savo vaiką nuo gyvenimo, bet norėčiau, kad viskas būtų savo laiku, o kalbant apie žeidžiančias patirtis - kad jos ištiktų tuo laiku, kai žmogus jau gali su jom susitvarkyt, pakilt, nebūt suluošintas... Vis pasišaipoma iš "maminukų", mamos sijono įsikibusių, bei "mamyčių - vištyčių", bet dėl ko dar aš čia pirmiausia esu, jei ne dėl savo dukros, ir kam dar ji gali labiau rūpėti, negu savo tėvams? LRS? ŠMM? VTAT?
Papildyta:

Tiesiog, įdomu... Nes Vilnius - tai, galima sakyti, ne Lietuva, panašiai kaip ir Maskva - ne Rusija. Aš kilusi iš panašaus miestelio. Tarkim, anglisčių istorija - iš ten.
Papildyta:

Tikrai dariau klaidų Ateityje stengsiuos jų vengti.
O apie ugdymą namuose visad buvau teigiamos nuomonės - dėl savo bei brolio patirčių mokykloje, ir dar dėl daug ko - apie ką rašau savo postuose.
Papildyta:

Nesu jūsų brangutė Ir jei jau galite papasakoti - tai klokite.
Ką stengiuosi pasakyti - kad svarbiausia, jog patiems žmonėms jų vykdomos pareigos turėtų prasmę ir būtų gyvenimo dalis, o ne naikinimasis...
Nežinau, ant ko ta visuomenė... Tik žinau, kad istorija mini ne tuos, kurie prisitaiko.

Ir, anot jūsų, visa tai atsitinka mokyklose, pamokų metu???

Pasakysiu tiesiai šviesiai - nenusišnekėkit...
O gal mokėtės kokiame Veliučionių socializacijos centre, kad turite tokią patirtį???...


Papildyta:

Kur "čia"??? Valdorfo mokykloje? Supermamoje?

žinau, kad požiūris toks, kad jei esi iš kaimo, tai viskas - mokykla siaubinga, mokytojai nė rašyt neišmoko, o mokiniai visiškai buki smurtautojai. Tačiau man dauguma mokytojų pasirodė tikrai šaunūs ir išmanantys savo dėstomą dalyką, netgi sugebėjau išlaikyt egzaminus ir įstot ten, kur noriu.

O į mano klausimą atsakyt neišeina?
Ne, neskiedžiu. Su šiuolaikinėm medijom tokie dalykai įmanomi, kad oi oi...
Mokytoja, išvadinusi mus pragerta karta ir t.t. - dirba ir dabar, mokytoja ekspertė, kiek žinau Patyriau seksualinį priekabiavimą (tik daug vėliau supratau, kad TAI ir buvo TAI) penktoje klasėje, per pertraukas. O brolį terorizavo ir vertė vogt iš namų - mokyklos "bAnda". Mano mokykla - normali vidurinė, savam rajone pirmaujanti pagal į aukštąsias įstojančių mokinių skaičių, tai reiškia - gera Tikrai turėjom puikių mokytojų, ta prasme - kirvių specialistų, ir valstybinius bent du išlaikiau virš 95procentų - šiuo atžvilgiu skųstis negaliu, bet suma sumarum - man būtų patikę mokytis namie, - daugiausia ten ir išmokau.O čia - tai gyvenime, atsiprašau, jei nesuprantamai kalbu.

Ir tokių mažų mokyklėlių bendruomenė paprastai būna labai glaudžiai susitelkusi, mokytojai ir mokiniai arti vieni kitų, nėra jokio susvetimėjimo, visi žino vieni kitų bėdas ir džiaugsmus, žino padėtį šeimose ir t.t
Mano manymu tai labai gerai...
Papildyta:

Neišgirdau ir jokio tamstos atsakymo į mano klausimus...
Papildyta:

matote, čia galime įžvelgti du aspektus. Pirmas - niekas ir neteigia, kad mokykla yra kažkokia "tobulumo oazė"... Trūkumų ten yra, kaip ir visame kitame mūsų gyvenime...
Antra - jei kažkas dėl pasakymo "pragerta karta" įsiskaudina tiek, kad tą kaip žiauriausią įžeidimą prisimena velniažin kiek metų - čia jau paties įsiskaudinusio problema... Galbūt nereikia į viską taip isteriškai reaguoti... Taip, žmonės kartais pasako ir labai nemalonių dalykų...
Ir esu beveik tikra, kad dauguma jūsų bendramokslių tą posakį "praleido pro ausis" ir jis nesukėlė jiems jokio emocinio šoko...

Taip, aš Mauglis (bet džiaugiuos, kad ne Zamza).

Papildyta:

Bet čia yra jūsų probema...
O pasiskaičius apie seksualinį priekabiavimą 5 klasėje (tai reikštų 11 metų berniukai seksualiai priekabiavo prie jūsų, 11 metų mergaitės ) peršasi ir truputį kitokia išvada, bet tiek to...

Žodžiu, apibendrinant galiu pasakyti tik viena...
Daugelis problemų, dėl kurių mes kaltiname aplinkinius (jūs šiuo atveju kaltinate mokyklą) glūdi mumyse pačiuose...

Kaip yra parašyta vienos forumietės paraše - "jeigu niekas tavęs nesupranta, tai dar nereiškia kad esi menininkas"...

Nesiteisinsiu
Lietuviškas mentalitetas: išprievartavo (rašau juodu ant balto: ne, MANĘS neišprievartavo, bet priekabiavo) - vadinas, pati kalta Berniukas, kuris mane terorizavo, buvo trimis metais vyresnis (mokykloj, matote, mokosi ne vienos klasės mokiniai, ir klasės nėra viena nuo kitos izoliuotos). Nuoširdžiai patariu - nedarykite šios dažnos klaidos - neskubėkite su išvadomis; savo ir savio vaikų labui. Matote, dėl šios žmonių ydos ir aš tuomet nelabai turėjau kam skųstis...