Ką galvojate apie mintis neleisti vaiko į mokyklą

as klausiau, kokiu savybiu reikia zmogui, kad isgyventu sunkiomis aplinkybemis ir isliktu zmogumi? kas ir kaip gali sias savybes (padeti) isugdyti?
tavo pateiktas modelis nera atsakymas i klausima.

Taigi pirmasis žodis poste yra atsakymas į klausimą "nežinau"...

Suprantu jūsų klausimo potekstę. O kodėl manote, kad auginimas spec. sąlygomis, neleidžiant vaiko į "žiauriąją mokyklą", o tai reiškia nemačius realaus visuomenės gyvenimo pavyzdžio išugdys būtent tas savybes?
Tuomet iškyla klausimas, ar toks žmogutis apskritai pajėgtų suvokti, kas yra žmogiškumas realiame gyvenime...
Nes gyvenimas filmuose, romanuose etc. tėra iliuzija...

o sakai, kad nezinai atsakymu. o gal nenori gilintis? atrodo, kad tiki senu posakiu "uz viena musta desimt nemustu duoda". manai, kad tai ir yra sekmingos socializacijos ir integracijios i visuomene prielaida?

galiu paklausti ir kitaip: kokias savybes ugdo siandienine lietuviska mokykla ir kokias vertybes ji diegia?

* atrodyti gali ir klaidingai...
** Aš ne mokytoja...
Paskaitinėkit ŠMM puslapį apie mokyklų "vizijas ir misijas" - sužinosit...

Esmė yra ta, kad "šiandieninė mokykla" nėra kažkoks unikalus darinys, dirbtinai suformuotas ir primestas...
Mokykla, kaipo socialinis reiškinys, yra suformuotas mūsų visuomenės... Ir jos atspindys...
Mūsų visuomenė, su visomis teigiamomis ir neigiamomis savybėmis yra išugdyta tos mokyklos... Visuomenės privalumai ir trūkumai atsispindi mokykloje...
Ir dar pasakysiu jums naujieną: mokyklose nesimoko monstrai... Ten mokosi jūsų ir mano vaikai... Pagaunat mintį?


Kiek žinau turi 3 mažus vaikučius tai tikrai esate susidūrusi su situacijom, kai "prie vienos smėliadėžės" susitinka 2 dvimečiai pipirai... Smėlio šiūpsniai į akis, smagūs kaukštelėjimai kastuvėliais per galvą ir t.t. ir pan.
Jūs savąjam aukseliui, manau, tokioje situacijoje bandote diegti kažkokias socializacijos normas, ar ne? Galų gale kažkelintą kartą tie pipirai, vėl susitikę smėliadėžėje, jau, galimas daiktas, nebesimosikuoja vienas kitam prieš nosį ir nebekimba į plaukus, o kažkaip bando pasidalinti žaislais...
Jie įgauna įgūdžių, "kaip yra elgiamasi" ... Iš kur jie tų įgūdžių gauna?

urartu, issisukineji. noriu atsakymo is esmes.

Lygiai taip pat galiu pasakyti, kad jūs stengiatės ignoruoti bet kokius gyvenimiškus pavyzdžius... Jūs reikalaujate jums norimo atsakymo... Bet aš atsakau iš esmės: "šiandieninė mokykla ugdo labai geras savybes"...eeee koks ten tiksliai buvo klausimas?

Nors esu sena tarka - bet man šiuolaikinis jaunimas yra visiškai normalus. Gal net labiau subrendęs ir atsakingas, negu mes buvome jų amžiaus. Moka gražiai ir stilingai rengtis. Yra pasiskaitęs šį tą ir pakankamai intelektualus... Kas dar?
Ir jie mokėsi mūsų "baisiosiose mokyklose"...

Ai, tiesa, prisiminiau vieną trūkumą: jie siaubingai rašo... Be Š Č Ž Ą Ę Ė...

O dabar klausimas jums: iš kur (ir kada) jumyse atsirado įsitikiminas, kad mokykla nėra mūsų visuomenės atspindys ir produktas, o kad tai kažkoks turbūt dirbtinai sukurtas monstrų darinys, baisus it Guantanamo kalėjimas?

blogas yra kareivis kuris nenori būt generolu. bet ar gali visi būt generolais?


suprantu, kad visi tikriausiai norėtume būt milijonieriais verslininkais ir holivudo žvaigždėmis. bet kažkam reikia ir gatves šluot, batoną kept, padangas keist. tai jei tu ne verslininkas, tada reiškia jau faršas? jei dirbi kokioj nors gamykloj prie staklių -- jau nebe asmenybė? jei darbas nelabai įdomus -- kažkieno užkrautas, kažkam reikalingas? o kartais ne mums visiems reikalingas?


atmetus filosofavimus, galima konkrečiau -- kaip įsivaizduojate mokinti namuose paauglį? kokia būtų dienotvarkė, kokios užduotys? suorganizuotumėt ir chemijos bandymus, ir fizikos laboratorinius, ir mikrobus per mikroskopą parodytumėt? kažką gal ir galima padaryt virtuvės kriauklėj ar garaže, bet jei rimčiau?

Urartu, konkretizuoju. Genelrolas - tai konkrečios sistemos suteikiamas (arba u=sitarnaujamas) rangas. O aš manau, kad svarbiausi žmogui yra vidiniai lygiai, rangai, titulai, vidinė motyvacija ir vidinė laisvė - ir visi gali juos turėti. Faršu laikau ne kažkokio konkretaus socialinio ar intelektualinio sluoksnio žmones, o tuos, kurie, sukandę dantis ir graužiami savigailos ne tik nekeičia savo gyvenimo, bet dar bando didžiuotis savo atsakingumu, pareigingumu, etc. Ir ne niekinu tuos žmones, o jaučiu gan nuoširdų gailstį. Asmeniškai pažįstu verslininką "iš tėvų malonės", kuris iki šiol svajoja tapt virėju, mokytoją, kuriančią verslo planus, bet vis nedrįstančią žengt pirmo žingsnio, ne vieną ir ne du - vos trisdešimtmečius, kurie įtikinėja save, kad dar metelius - kitus "paarės", o tada jau galės gyventi , o kiek tokių - emigracijoj?.. Kas trukdo šitiems žmonėms "pradėt gyvent" jau dabar? Ar tikrai tik noras valgyt ir batelių? Bent mane nuolat persekioja gyvenimo trumpumo jausmas... O be to, anot vieno posakio, sekimas savo svajonėmis palaiko mūsų širdis gyvas...
Kiek pamenu visus mokyklinius eksperimentus, vargiai darėm ką nors, ko negalima atlikt virtuvės kriauklėj. O jei būtų buvę galima daryt juos virtuvės kriauklėj, gal jie būtų mažiau atsieti nuo gyvenimo... Beje, kai kuriuos eksperimentus labai gerai prisimenu. Pavyzdžiui, kadangi mikroskopą biologė turėjo tik vieną, o klasėje 20+ vaikų, tai svogūno plėvelę, o paskui ir daugybę kitų objektų (pvz., uodus ) tyrinėjau pro mikroskopą namie. Mano tėvai agronomai, tad turėjom net porą mikroskopų... Pamenu, kaip mama pasibaisėjo, jog dešimtokė neskiria rugio nuo kviečio (užtat apie chromosomas tada labai gerai viską buvau iškalus, nes, matote, ruošiaus biologų olimpiadai )- tai ėjom "laboratorinio" darbo į laukus Na, apie elektrą išmokau daugiau iš brolio ir tėčio, taisančių rozetes, nei per fiziką - nepamenu, kad būtų man pavykę teisingai sujungt elektros grandinę Galėčiau tęsti, ale sriuba bėga...

asmeniškai man visiškai būtų nepatikę jei mane būtų mokius mama.. malies su ja kiaurą dieną namie ir dar ji tave moko (kai moko tą programą dėsto keli mokytojai).. ir šiaip netikiu žmonių universalumu.. abejoju ar dauguma gerų matematikų gali būt geri literatūros specialistas ir atvirkščiai. kai mokiaus bent žinojau, kad biologiją man dėsto biologė, angų - anglų filologė, matematiką - matematikė ir t.t.

O dabar laikai kiti. Pavyzdžiui, anglų kalbą labai dažnai dėsto "belekas", ypač jaunesniosiose klasėse, nes, atseit, toks ten ir mokslas su mažiukais Ne diplome esmė, bet ką daryti, jei jau antroje klasėje vaikas išmoksta "faZe maZe sistIOr braZe"?? O dvyliktokus ruošianti mokytoja, tiesa, diplomuota - kitaip negalėtų imtis tokio darbo mokykloje - daro elementarias 9 klasės gramatikos klaidas....
Ir, kiek pamenu, kol pamokos buvo suprantamos ir įdomios, manęs visai nedomino mokytojų diplomai. Pavyzdžiui, kai mokiausi aš, buvo masinio rusistų persikvalifikavimo laikai. Ir ką, kai kurios mokytojos nuostabiai susitvarkė su naujom užduotim, - dėstyti etiką, tikybą, teatrologiją, ar net psichologiją bei ekonomiką...
Papildyta:
P.S.

Jei jau manipuliuojame prototipais - perfrazuosiu:
Norėtumėte, kad jūsų sūnus ar dukra ištekėtų už Gregoro Zamzos?
Norėtumėt šalia jo gyventi?
Norėtumėte, kad jis būtų jūsų viršininkas?

nenorėčiau, kad mano sūnūs ištekėtų

Sazha, mokyklą baigiau pernai.