Ką galvojate apie mintis neleisti vaiko į mokyklą

Čia kalba eina ne apie "žmonių pamatymą"... Na nebent jūsų svečiai, kaip priimta Rytų kraštuose - 15 žmonių komanda, gyvensianti jūsų namuose pusmetį...

O šiaip - netgi Europos karališkosios šeimos atsisako tradicijų mokyti vaikus namuose... Ir leidžia juos į mokyklas... Įdomu, kodėl...

T.y. tu manai, kad vien bendrauti su zmonemis nepakanka, butina mokykline sistema. Kodel? Nes suaugusiems ir toliau tenka bendrauti pagal mokyklos sistema, o ne tiesiog siaip? Nes ir gyvenime nesirenki su kuo bendrauti, o leidi laika su atsitiktinai sukomplektuota didele kompanija? Nes ir gyvenime negali judeti savo tempu, o turi orientuotis i vidurki?

Kaip vis tik yra? Ka realiai duoda mokykla greta ziniu? Ka duoda tokio, kas atperka mokyklos minusus?

diskusija iš šono atrodo - tarsi su pliku pešiotis

elementarus pvz - kaip ismokysi vaika namuose mokytis komandoje, t.y. 2-3 zmoniu grupeje atlikti tam tikra darba?
Ir taip, suaugusiems ir toliau tenka bendrauti kaip ir pagal mokyklos sistema - tolimesni mokslai, darbas. Gali tau tie zmones nepatikti, gali ju nemegti, bet privalai dali laiko praleisti kartu su jais, kartu su jais dirbti, siekti tam tikru tikslu ir tam laiku savo asmenines ambicijas susikisti kur nors giliau.

Taip. Kaimynai, bendradarbiai, giminės - jie visi sukomplektuoti "atsitiktiniu principu"...
O mokykla - tai pirmasis rimtas žmogaus susidūrimas su sociumu... Ir ši patirtis yra būtina. Nes žmogus, kai bebūtų, yra sociali būtybė...
Aišku, buvo variantų, kai Mauglį, žmonių vaiką, užaugino vilkai... Bet jis ir elgėsi kaip vilkas

Tai bandai man pasakyti, kad nelankydamas mokyklos vaikas augtu be kaimynu ir be giminiu, todel neturetu pakankamai igudziu su jais normaliai bendrauti?
Kaip galima lyginti su vilkais uzaugusi Maugli ir su zmonem uzaugusi vaika?

Patys socialiausi ir geriausiai prisitaike prie visuomenes tai, speju, vaiku namu aukletiniai. Visa para prisitaikymo, komandinio darbo ir isgyvenimo pamoku
Papildyta:

Nu atsiprasau. Surinkti 2-3 zmones tai cia paprasciau nebuna. Pvz sutvarkyt namus su seima savaitgali. Isvaziuot i kelione ir kartu pgl zemelapi bandyti susiorientuoti bei kartu tempti lagaminus/kuprines. Zaisti futbola kieme. Isvaziuoti i kalnus.

Kai mes po sveciu apsilankymo kisam atsargine patalyne i lova su suluzusia spyruokle, tai buna komandinis darbas - vienas is musu laiko pakeles lova, o kitas nesa ir krauna patalyne. Elementarus pavyzdys.

Va jei ne komandini darba, o konkurencija turejai omeny, tada kitaip. Tik kiek konkurencija yra teigiamas, kiek neigiamas dalykas, gincytina.

taip, būtent tai ir bandau pasakyti...
Nebent, kaip ir sakiau - gyvenat kokiam Rytų krašte su pulku giminaičių...

O vaikų namų pavyzdys - tai kaip tik pavyzdys jums, kas būna, kai vaikai turi tik vienos rūšies patirtį...

Ir motina yra sociofobė ar sociopatė - vaikas nebūtinai yra toks pat

Jei motinai mokykla kelia didžiausią siaubą - vaikas nebūtinai turi jausti tą patį

Auginu sūnų su hiperaktyvumo ddiagnoze. Pirmoje klasėje, po pirmo kurso VRC (Vaiko raidos centras) buvo pateiktos išvados, kad vaiko intelektas aukštesnis už vidutinį, tačiau sutrikęs dėmesio koncentravimas, klausomosios atminties sutrikimas. Pradinių klasių mokytoją patys įkalbėjome ir vežėme pas psichologus, kad suteiktu informaciją ir pateiktų metodinius nurodymus, kaip dirbti su tokio tipažo vaikais. Perėjus į vidurinę mokyklą susidūrėme su dėstytojais metodininkais. Klasės auklėtoja pirmomis dienomis buvo informuota, kad ateina vaikas su tokiu sutrikimu ir tikrai nebus lengva su tokia asmenybe dirbti. Bandėme tartis su įvairiais pedagogais, kurie dėsto pamokas. Dėja, po šių matų apsilankymo VRC, situacija dar pablogėjo, nes nustatytas emocijų sutrikimas, galimybė išsivystyti depresijai, nes pas vaikį daug liūdesio, daug skausmo,kuris kaupiasi. Piešiant piešinius su emocinėm išraiškom galima pamatyti, kad jose vyrauja tamsios spalvos (pilka, juoda, tamsiai mėlyna, tamsiai žalia). Kritusi savivertė ir visiškas motyvacijos nebuvimas. Mažiausia kritika ar pažeminimas klasėje iššaukia agresiją ir pasipriešinimą.

Dėja, bandymas tartis su mokytojais dėl tam tikrų metodikų įvedimo, vaiko neatribojimo nuo klasės (vieno palikimo, pačiame klasės paskutiniame suole), neduoda nieko jau antri metai. Mes namuose kovojame, keliame jo savivertę, mokomome dar kartą tų pačių dalykų kaip ir mokykloje (papildomai). Nuėjus į mokyklą visą tai yra sunaikinama. Nesakau, kad visi mokytojai - metodininkai vienodi. Palaikome glaudų ryšį su eilę mokytojų, kurie iš ties priima jį tokį, mato jo pastangas, vertina ir giria. Tačiau susiduriame ir su senojo tipažo mokytojais, kuriems visiškai vienodai rodo.

Taip, kad nėra jau mokykla stabas ir nepamainoma. Sociumo suteikimas vaikams yra daromas kartu su meškos paslauga: žmonės žiaurūs ir nuo jų gintis reikia. Lazda.

pritariu. net jeigu tų draugų ir giminių pakankamai daug, vistiek tai pakankamai apribotas ratas. o mokykloj vaikas pamato ir kitos socialinės padėties, ir kitos tautybės vaikų, taip pat iš tokių šeimų, kur tėvai nebendrautų.

Jūsų situacija labai nelinksma...Ir nenoriu jūsų įžeisti, bet. Ar jūs jam visą likusį gyvenimą "parinkinėsit" bendradarbius, viršininkus, kaimynus etc.? O kas tai darys, kai jūsų nebeliks?

Nors šiaip, jūsų situacija nėra standartinė...
Aš diskutuoju apie "standartinį vaiką"

o, norinčios mokyt namuose, nebijot, kad paauglystėj vaikas gali pradėt maištaut prieš tokias užmačias?

Bet "tokių" vaikų nemažėja.