Sena niekše, pastabą apie kategoriškumą skyriau kitoms pašnekovėms.
Daug gerų klausimų
Gal turėčiau išdėstyt savo namų mokymo viziją. Vaikus namuose ugdančioje šeimoje bent vienas iš tėvų turėtų būti nedirbantis - juk turim omeny dažniausiai ne vieno vaiko ugdymą, o ir šiaip, dirbti su vaikais bei dar pasiruošti būsimoms pamokoms, tikrai reikia daug laiko. O kur dar buitis, kuri irgi niekur nedingsta... Lietuvoje pradinukų mokytojos dažniausiai dėsto visus dalykus 1 - 4 klasėje. Išimtys dažniausiai būna kalbos, tikyba bei muzika, bet, norėdamos didesnio pinigėlio ar trūkstant kvalifikuotų pedagogų, kaip žinia, pradinukės ir šiuos dalykus neretai veda pačios. Kad net ir iki vyresniųjų klasių daugumą dalykų gali kokybiškai išdėstyti ir vienas žmogus, patyriau, susipažinusi su Valdorfo pedagogika. Ten matematiką, gimtąją kalbą, biologiją, fiziką, chemiją, istoriją, iki 8 klasės dėsto vienas - klasės mokytojas. Kalbų, menų, rankdarbių pamokoms dažniausiai (bet irgi ne visada) ateina kiti specialistai. Taigi, vienas žmogus, mokantis daugelio dalykų - joks ne stebuklas, ir ne naujiena.
Kodėl leisti vaiką į būrelius? Nes juose paprastai galima laisvai rinktis - rinktis dalykus (kokiu instrumentu groti, kokią sporto šaką ar kovos meną praktikuoti), rinktis patinkantį meistrą / specialistą... aš neatmetu socialinio aspekto - kartais smagu parungtyniauti, kartais smagu dainuoti dideliam chore ar groti orkestre.
Nežinau, kaip pakomentuoti tą dalį "blogieji vaikai",
Gorada. Problema ne "blogieji vaikai"... Beje, į klausimą, ar būreliuose vaikai kažkaip atrinkti - atsakyčiau teigiamai: būreliuose vaikų interesai panašūs, panašūs polinkiai.
Nežinau, kaip išaiškinti savo motyvus, dėl kurių, vis gi, teigiamai vertinu vaiko neleidimą į mokyklą. Tai, manau, jokiu būdu ne noras izoliuoti nuo pasaulio, ne noras "sukurti meno kūrinį", "padaryti" tokiu žmogum, kokiu nori... Tiesiog tikiu, kad yra tėvų, kurie gali kokybiškiau ugdyti savo vaikus patys, nei tai daro sistema. Kad jie gali geriau perteikti vertybes, kuriomis patys gyvena, savo vaikams, juos ugdydami namie. Tiesa ir tai, kad, lavinant namie, galima sušvelninti vaiko susidūrimą su tuo, kas pasaulyje bloga - bent jau tuo, kad labiau matai, kas vyksta su tavo vaiku. Nesuprantu, kodėl tokį ugdymą reikia apibūdint taip kandžiai - "po sijonu". Nesuprantu taip pat to požiūrio "už vieną muštą dešimt nemuštų duoda", ypač kai kalba apie vaikus...
Papildyta:QUOTE(sena niekšė @ 2009 02 06, 16:28)
senovėj turtingi žmonės samdydavo savo vaikams mokytojus į namus. taip išaugo daug žymių veikėjų. bet... ar daug žmonių šiais laikais gali sau tą leist?
Taigi. Moterų diskriminacija ir luominis susiskaldymas - sudėtingi socialiniai reiškiniai, ir mokymasis individualizuotai ar namuose su jais kaži ar labai susijęs.
Ir šiuolaikinis noras būt "kitokiais", "nepritampančiais", "ne šio žemės asmenybėm" - kaži, ar tai - tik
noras. Tiesiog tokie laikai, kad žmonės išsilaisvino ir yra, kuo nori būti, tai - sveikintina... jei tikra ir nuoširdu. Taip gyventi - įdomiau. Bet neigiamai vertinu buvimą "kitokiu" ne "iš savęs", o tiesiog, kad "iššokt aukščiau bambos". Taip pat jaunimėlio būrimąsi į visokias subkultūrines grupes vertinu ne kaip stiprios, o anaiptol - silpnos asmenybės raišką: pirmiausia jie bando išrėkt savo vidinius konfliktus išsišokančiu elgesiu bei išvaizda, o antra - buriasi į tokių pat išsišokėlių bandas... Ir šis reiškinys mokyklose labai paplitęs. Išvada: būti savimi mokykloje nelengva.
Apie subkultūras, patyčias, prievartą mokyklose tikrai yra statistikos, bet laabai jau tingiu tos niūrumos ieškot,
kvaida, atsiprašau...