Skiriuosi...

na papsakosiu ir as savo istorija.nezinau tik nuo ko pradeti ir ar labai issiplesti,net nezinau ar kam idomu.gal su savo sia istorija keliauti i kertele sielai? na bet any way :
siandien,ir apskritai,jau seniai galvoju apie skyrybas.svarstau ir skaiciuoju pliusus ir minsus...
nusikeliant i netolima praeiti t.y. gerus pustreciu metu atgalios.man buvo 18.dziaugiausi savo pilnametyste ir naiviai bei neatsakingai gyvenau ta diena.greitai isimyledavau,dar greiciau nudegdavau nuo tokiu nevykusiu meiliu. su tevais sutariau vidutiniskai,taciau tuo paciu metu troskau greiciau iseiti is savo tevu namu,kuriuose gyvenome dar kartu su dviem broliais.ankstame namuke.nusivyliau naiviom meilem ir tiesiog susiradau pokalbiu drauga.busima savo vyra.snekejom apie nieka.taciau taip uzsimirsdavau,kad seimoje vyrauje smurtas,psichologinis spaudimas.tevai buvo issiskyre,bet gyveno kartu.veliau uzsimezge simpatijos,aistros...ir as pasijutau nescia.jam buvo sokas.emem planuoti vestuves.sake mane milys ir norintis to vaiko.mano tevai buvo soke.jam tebuvo 21 m. turejo gera darba.jame dirba iki siol.likus menesiui iki vestuviu gydytojo verdiktas-nesivystantis nestumas savo jausmu ir kinciu ta akimirka negaleciau apibudinti.taciau jis visgi norejo mane vesti,nepasisant,kad vestuves buvo planuojamos del paskubejusio mano nestumo.gal jis jautesi atsakingas uz mane??? siandien negaliu to pasakyti.
po keleto menesio vel pastojau.kol baigsiu vidurine nusprendziau likti pas tevus kaime.vyras iskeliavo i vilniu.ten jis gyveno ir iki vestuviu.viena ausim vis tekdavo isgirsti,kad vyras lankosi kazino,megsta pagerti ir palosti iki isnaktu.netikejau tuo.o gal ti, raminau save,kad cia tik kalbos.taciau greitai po vidurines teko tuo patiketi.iki siol mano vyras man liko kaip neatrastas ir nesuprantamas zemynas.paskolos,skolos kreditai.ir viskas man nezinant.gaunama nemenka siai dienai pinigu suma darbe greitai dingsta be pedsaku.pradejau atsekti kada jis man meluoja.atsekiau nemazai jo skolu saltiniu.pastoviai eina laiskai is anstoliu i skolu isieskojimo kompaniju.tukstantinem sumom.baigiu isproteti nuo nezinomybes.atrodo zmogus tvarkingas,mazai kada beisgeriantis.bet visada save statantis auksciau visko .geras tevas,bet prastas vyras.man tik 20,o jauciuosi kaip pavargusi moteriskaite,kuri negali pasipriesinti tam kas vyksta,nes vis atsitrenkiu i jo tylos siena.bandau sneketi,aiskintis,saukti,verkti,grasinti ir vel sneketi,taciau snistas.pries naujus buvau tvirtai nusprendus issiskirti.taciau jis issimaldavo atleidimo,nes zadejo pasikeisti,nemeluoti.taciau prasidejo melas vel,tik labiau uzsleptas
nebezinau ka bedaryti.noriu ji palikti,bet kartu ir gaila jo .siai dienai galeciau pasirinkti tik isejima i gatve su vaiku rankose.taciau jis man grasina atimsias vaika jei as skirsiuosi.nes as neturiu nieko.jokios gyvenamos vietos,neturiu jokiu tikru draugu,nes daug ju issizadejau istekejusi,nes panirau i seimynini gyvenima.is mano antos pagalbos tiketis beprasmiska,nes ji nuo pat pradziu nekencia manes... o gal man tiesiog gyvenant su juo viename bute atsiriboti nuo jo?pavargau buti skaudinama.seimoje pas tevus jauciau fizini smurta,taciau psichologinis man siandien yra kur kas skaudesnis.zaisdos kur kas gilesnes... taigi skandinu savo liudesi ir nezinojima kur dingi cia,pas pacias istvermingiausias mamytes
p.s. nepykite uz klaidas.su lelium ant keliu nelengva kazka graziai parasyti

zinok paskaiciau ir atradau kazka panasaus savo gyvenime taip pat ruosemes tuoktis nes laukiausi , bet vaikeli praradau vis del to susituokem, veliau vel pastojau buvo pykciu kaip ir kiekvienoj seimoj veliau atsiskleide jo polinkis i alkoholi , jaunas vyras 26m , o taip geria ir net gi smurtauja buvom prieje iki skirybu , taciau iki teismo susitaikem , deja vel viskas per nauja gerimai , mustynes , melas , atrodo imk ir issiskirk ko laukti uzdirbu pakankamai gyvent yra kur , bet bijau bijau likti vienisa , nes draugiu po vedybu irgi neturiu o be to name vis dar vyksta statybu ir remonto darbai

as tau pavydziu baltai to,kad bent jau turi kur iseiti.ir darba turi turiu as sioki toki darbuka valytojos vakarais uz 500,bet negi to gana siai dienai vilniuje.as tik tyliai save raminu,kad " pakentek,aukse,pakentek iki balandzio,kol vaikas i darzelis leisiu" tada jau galeciau ir geresni darba susirasti,o tada ir gal stoga virs galvos nedideli issinuomociau ir nebijau likti vienisa,nes turiu vaika ir daug ambiciju,bei noro savo vaikui duoti pilnavertiska gyvenima.nenorio tokio pavyzdzio vaikui,kaip jo biologinis tevas tik siuo metu mano rankos suvarzytos

Kad ir kaip norėčiau šaukti bėk!, turiu pripažinti, kad kartais gal tikrai verta neskubėt Gal pabandyk pirma darbą susirasti, gyvenamą plotą, o tada Nu tikrai sunku kartais imt ir išeit, kai nėra nei kur, nei už ką Bet ieškok kelių ir laikykis Jei ko reikia, rašyk - gal bendrom jėgom ką patarsim ar padėsim

Kaip as tave suprantu. Jis toks pat ligonis kaip ir mano vyras. islaukiau 8 metus viltimi kad daugiau nebelos, Nedelsk nei dienos. Tu dar jauna tvarkykis savo gyvenima, nes bus kaip man. patikejau kad nebelos jau atrodo viska gerai neslose kokius metu, netycia pastojau . Bats antras vaikelis. Tik uzgimus antram vaikeliuj vel prasidejo losimai, nergizimai namo neva dirba pinigus seimai kala. nIkeo panasaus. Saindien mes jau vieni, Kada suneliuj buvo vos 5 men jis prasilosias pabego, paliko ir seima ir vaikus. Dabar jo net Lietuvoje nera nes jis paieskomas. Vat tau ir meile ir tevas. Likau su 2 vaikeliais viena. Jokos pagalbos is jo. Net nepasidomi ar sveiki, ar gyvi, ar valkgyt turim ?
Jau metai laiko kaip sauniai gyvenam ir be jo. Jau pradejau tvarkytis skirybu dokumentus. ir zinai supratau viena , kad visa gyvenima gyvendama su juo ejau zemyn jis grimzdo i ta liuna trauke kartu ir mus.
Be jo as manau daug daugiau pasieksi tik nereikia saves nuvertinti, daugiau pasitikek savim ir viskas bus gerai. Zinau kad labai sunku vienai auginti vaikeli. Nes pati auginu 2 ir zinai visai gerai mums sekasi.
Linkiu sekmes ir tau .
Nepasiduok.

manau ir as ,kad reiketu pirmiausia tureti kur pabegti labai aciu tau uz patarimus jauciuosi ziaurei nelaiminga.siandien apeme toks liudesys,tartum butu kas numires is artimu zmoniu,o man is vidaus plesosi sirdis


as tiesiog pati jauciu,kad mano svajone apie nuosava stoga virs galvos su juo ir laiminga gyvenima lengvabudiskai nuplauke tolyn kiekviena karta kai pagaunu ji meluojanti nemirksint i akis jauciuosi taip lyg nepajegciau susilaikyti...pyktis,skaumas ir liudesys tiesiog liejasi per krastus.ir eidama vakare i darba siandien nemaciau aplinkui zmoniu.tiesiog tokiom akimirkom norisi pasikalbeti su kazkuo,taciau tikrai neturiu su kuo...ir taip paskestu savo liudesyje,sunkumas ant krutines palieka

noreciau paklausti mamyciu ar teko kam dalintis turta teismo keliu ar atvyksta kokie ekspertai ar kaip ten viskas vyksta ir kiek tai mazdaug gali kainuoti

As noriu nesidalinti jokiais isgyvenimais, bet labai noreciau suzinoti kur reiketu kreiptis norint issiskirti? Kiek supratau tiesiai i teisma galima kreiptis, taciau i koki? Itariu, kad jis Vilniuje ne vienas...

jei moterys dėl tokių smulkmenų kaip neturiu kur eiti ir pan, nesiryžta skyrybom, tai pačios save apgaudinėja. Šiandien savo ir vaikučių labui, dar gal galima ką nors prisiteisti, o kas bus po kelių metų, kai viskas bus pralošta ar pragerta?
Aš irgi buvau įsikibus į tą puikių namų viziją su savo exu, bet reikia garsiai sau pasakyti, kad ta vizija tik tavo ir reikalinga tik tau, o tas neatsakingas padaras šalia tik trugdo planams įgyvendinti...

man ir sunkumai bet ar pades jei issipasakosiu?...net nzn.... man liudna

O tu pabandyk

Pirmiausia pas bet kurį advokatą surašyti skyrybu prašymą teismui ir dar kažkokį popierių. Jau nepamenu. Kretingoje tai kainavo 100 lt., o Vilniuje nežinau.
Tiesa, jei tavo pajamos yra minimalios, pasiklausk savo soc.rūpybos skyriuje. Savivaldybė kartais skiria nemokamą advokatą. Tai kryžiaus kelias, bet pabandyti verta. O pats teismas dar kainuoja, jei viena paduodi dokumentus. Geriau bandyt "gražiuoju" sutart, kad abu skiriatės savo noru. Arba į tą darbą įtrauk ir vaikų teisių apsaugą.
Svarbiausia nesigėdyk, nebijok ir nepasiduok. Juk vaikams ir tau reikalingas normalus gyvenimas.
Maniškis bandė gasdinti, kad man niekas nepadės, kad ne Amerikoje gyvename. O padejo ir soc.rūpyba ir vaikų teisių apsaugos moterys. Jau metus su vaikais gyvename kaip normalūs žmonės. Ir esame laimingi.
Laikykis. Dėl ateities verta pasistengti.