SERGANTĮ VAIKĄ ATIDAVĖ Į VAIKŲ NAMUS

paskaiciau as Jusu istorijas...
Nesmerkiu as tu tevu, tikrai ne. Gal kazkiek smerkciau jei jie butu ji atidave iskart vos tik suzinoje apie liga, bet gi ne... Jie bande, net tris metus augino, Argi galima smerkti kad galop paluzo ?! Juk visi mes skiriames, ne visi turi neissenkancia dvasios stiprybe. Be to, kazin, kas siuo atveju geriau, kartais juk profesionali mediku prieziura tikrai gali but geriau nei tiesiog mylintys bet isseke tevai. O juk ir tevai kaip supratau nepaliko likimo valiai vaikiuko - lanko, ziuri...
Tiesa sakant, dalinai smerkiu sios temos autore - ar tikrai manai turinti teise uzsipulti siuos tevus, smerkti ju sprendima? dziaugiuos kad tau ir tavo seimai uztenka jegu augint toki vaikeli, bet tai dar nereiskia kad gali smerkt silpnesnius, manau tie tevai ir be tavo komentaru pragara isgyvena. Tiems tevams noreciau palinketi stiprybes ir nesmerkti patiem saves uz toki ju sprendima, tikiu kad jie padare tai kas geriausia jiems visiems.
As pati auginu neigalu vaikiuka, taip pat su visiska negalia. Vaikiukas buvo lauktas ir mylimas...kol nesuzinojom apie jo liga, perspektyvas.
Tetis musu taip pat paluzo - jam toks vaikelis nereikalingas. Nesmerkiu jo uz tai (pykstu uz daugeli jo iskrestu sunybiu bet ne uz tai), tikrai sunku susitaikyti su ta mintim, o kai dar aplinkiniai nuolat tave spaudzia... Na jis galbut buvo silpnas... Tik kazkodel manau kad savo pasitraukimu jis pats save nubaude - kazkodel manau kad kada nors prabils jo sazine ir suvoks, kiek zmoniu iskaudino vien todel, kad aplinkiniu nuomone buvo svarbiausia.
Mane daug kas ikalbinejo savo vaikiuka atiduot ir t.t. Neatidaviau ir ne nesiruosiu to daryt. Bet tikrai negaliu garantuot kad taip pat kalbesiu ir po keliu metu - as nezinau kas bus, as bijau kalbet apie ateiti...
Dabar laukiuos antrojo (isiskyrem su teveliu kai jau laukiaus, tiesa, jis to nezinojo) - ir isgyvenu tikra pragara del pirmojo ateities. Kad ir kaip kuriau planus, kad ir kaip stengiaus to isvengti - deja, busiu tiesiog priversta pirmaji bent laikinai palikdineti savaitiniame darzelyje. Tai zinoma ne tas pats kas kudikiu namai, bet... Kartais einu is proto pagalvojus, o ka, jeigu ir antrasis bus neigalus? Nezinau kaip tada pasielgsiu, nezinau kaip reaguosiu. Kolkas stiprybes turiu pakankamai, bet juk ir stiprieji kartais palusta...As nezinau kas bus...Tikiuos kad gims sveikas mazylis, tikiuos kad vyresnelis nejaus skriaudos, kad laikinai teks pabut savaitiniame darzelyje, tikiuos kad mazylis ugtelejes pades priziuret vyresneli ir tokiu budu pajegsim visa gyvenima ji priziureti namuose, tikiuos uzteks jegu...bet tai tik mano viltys...SKAUDA SIRDELE apie tai pagalvojus, labai skauda...
Zinau kad ir vel busiu smerkiama - zmones ziaurus, jie nuolat uz ka nors smerkia, iki siol vieni mane smerke uz tai kad auginu vaikiuka pati o ne atiduodu jo i kudikiu namus ar pan., kiti smerkia kad vaikiukas lanko darzeli ir t.t.
Keista ir pikta budavo, kai darzelio aukletoja metydavo kandzias replikas kodel neauginu vaikiuko pati bent iki 3 metuku, juk gauciau pasalpas...
KOKIAS PASALPAS?! lengva kalbeti, bet pasakykit man ar realiai bent kas nors is tu pasalpu pragyventi gali? taip, as gaunu 300 Lt vaikiuko invalidumo pasalpa, bet ji isleidziama jo pprivaciam gydymui ir dar negana, dar gaunu apie 90 litu pasalpa iki vaikiuko 3 metu, bet ar jos pakaktu pragyventi man, mano vaikiukui, o dar kai gims antrasis mazylis? Zinoma, as galeciau negydyt maziulio privaciai, pasilikt tuos pinigus pragyvenimui (nors vistiek neissivaizduoju kaip uz 400 litu pragyvent su dviem vaikais), bet juk tie pinigai manau ir skirti jo gydymui.
Taip kad as neauginu vaikiuko pati, kiekviena ryta - vakara vezioju vaikiuka i/is darzelio, retkarciais palieku ji ten pernakvoti (kai darbai ypatingai spaudzia), ten jis gauna ne tik prieziura, bet ir taip jam reikalingus masazus, mankstas ir kt.gydyma, jo pasalpa isleidziu jo gydymui, pati dirbu, is algos islaikau save, savo maziuka, dar pridedu prie jo gydymo, ir bandau pagerint musu buiti. Is tecio iki siol nesu gavus ne 1 lt vaikiuko islaikymui.
Ar toks mano pasirinkimas - dirbti, o ne sedeti su vaikiuku namie tikrai yra blogas? Juk darzelio aukletoja, o ir kaikurie kiti mane del to velniskai smerkia...

Padariau isvada, jog kad ir ka darytum, tave vistiek kas nors pasmerks, taip kad neverta i tai kreipt demesio, svarbiausia, klausyt savo sirdeles, ir pasirinkt geriausia imanoma iseiti.
Linkiu daug stiprybes visiem teveliams auginantiems neigalius vaikiukus, ir ypatingai tiem, kurie savo mazulius kur nors atidave - Kazkodel manau, kad jiems dar sunkiau...

Meda a, tu labai labai stipri . Ir is visos sirdies tau linkiu nepaluzti . Tikek, kad tavo antras vaikutis bus sveikas, juk Dievas labai retai kam siuncia du isbandymus is eiles...
O del pasmerkimo... Mums, truputi kitokiu vaikuciu mamoms, jau senai laikas ismokti nebekreipti demesio, ka galvoja kokia nors kaimyne is trecio ar ketvirto auksto. NES TAI YRA TIK MUSU GYVENIMAS IR GYVENAME MES JI TAIP, KAIP MUMS ATRODO TEISINGA.

Kokios jus stiprios, laikykites, nes jus ir stiprinate gyvenima.. tokiom mamytems, kurios augina pacios vaikucius, neigaliu svaikucius, reikai padeti ir palaikyti, niekada nesmerkti...
Laikykites

Is tikro pagalvojus darosi baisu,kada tevai atiduoda savo vargsiukus vaikelius kitu globai uzuot rupintusi patys,ko gero niekas nepamasto apie save,o jei pati mamyte ar tetukas susirgtu kokia sunkia liga,reiskia ji jau nasta kurios reikia atsisakyti,isplesti is seimos ir isvezti i valdiskus namus? ....baisu.

As taip pat nesmerkiu seimu, kurios atiduoda savo neigalius vaikelius . Juk ne visos seimos buna labai stiprios ir gali panesti tokia gyvenimo nasta As manau, kad neigalus vaikuciai tarp sau lygiu jauciasi daug geriau. Juk tevai gali ji lankyti. Tada ir vaikeliui geriau ir tevams lengviau. Vokietijoje yra atliekami nescioms moterims tyrimai, jei vaikelis nesveikas, ji nusiuncia pas dievuli dar negimusi. Taip mazina apsigimimu skaiciu. Gal labai ziauriai rasau, prasau atleisti, bet galetu ir Lietuvoje tokius tyrimus atlikti privalomai kiekvienai nesciai

Sveikos mamytes. Nesmerkiu tos šeimos, tačiau niekada ir suprasti negalėsiu. Pati auginu vaiką su negalią (tiesa, ne tokia sunkia), bet neįsivaizduoju kaip galėčiau jį atiduoti. Atsimenu, kai mūsų Rimvydukas buvo dar mažiukas, viena gydytoja mums su vyru pasakė AČIŪ JUMS. Labai pasimėtėm ir nesupratom už ką. Ji pasakė: Už tai, kad auginate tą Jūsų vaikelį. Tada aš net pyktelėjau KAIP SUPRASTI? Ar kitaip galėjo būti? Mes buvom jauni, tačiau "mintyse nebuvo nei minties", kad jį galėtų auginti svetimi namai, nors, tiesą sakant, mintis apie savižudybę (kartu su vaikeliu) gimdymo namuose buvo šmestėlėjusi (atleisk man, Viešpatie). Net kai jis labai sirgdavo, o mes abu turėjome eiti į darbą, manę sažinė griauždavo, kad jis per dažnai būna pas močiutę, pas mano mamą. Aš ir dabar blogai jaučiuosi (o jam jau 9 metai), kad negaliu nedirbti ir pilnai juo rūpintis tik aš pati, be kieno nors pagalbos.

Sakote, ne visi tokie stiprūs ir palūžta... Gyvenime nėra nieko, ko žmogus negalėtų "pakelti". Patikėkit, žmogus gali VISKĄ, reikia dirbti su savimi, ieškoti ir nebijoti priimti pagalbos. Ir nesutinku, kad šiuolaikinė moderni technika ir profesionali medikų ir spec. pedagogų pagalba būtų geriau už elementarią tėvų meilę.

Ne, nesmerkiu..... Tačiau ar ta šeima galės toliau laimingai gyventi ir susikūrti sau naują gyvenimą ant senojo griūvėsių???

Mano kaimynė jau 30 metų prižiūri savo neįgalią (visiška negalia) dukrą. Taip, viskas yra pakeliama, bet graudu žiūrėti, kad moteris jau virš 50 metų ir negali pasakyti, kad ji GYVENO. Merdėjo kartu su savo neįgalia dukra. Galiausiai liko viena, vyras paliko. Ir ką, matai, kad žmogus atidavė visą save, visą savo sveikatą ir vardan ko? Juk ji niekada nepasveiks, niekada.... Kiek besirūpintum ar mylėtum. Tai nejaugi žmogus neturi teisės GYVENTI vien dėlto, kad yra neįgalus žmogus namuose? Nežinau kaip pati pasielgčiau (apsaugok, Viešpatie, nuo tokios nelaimės), bet nemanau, kad žmogus netenka teisės gyventi. Nesmerkiu tos šeimos ir niekada taip nepasielgčiau. Neteisinu irgi, bet suprantu tikrai. Juk ir taip baisi nelaimė šeimai visam gyvenimui, tai nejaugi jie neturi teisės bent kažkokį gyvenimo tarpsnį pasijusti laisvais žmonėmis???? Ar manot, kad atidavus vaikelį į slaugos namus ar pan. pasišalina ir pats faktas??? Nemanau....

Vardan ko??? Taigi vardan jo, SAVO VAIKO! ...bei vardan savęs pačios... vardan Meilės... o tai jau yra sunkus amatas, kurio reikia išmokti, nes tai neduota iš prigimties. Ir kaip dažnai mes suvokiame (deja dažniausiai būna jau per vėlu), kad visgi NEBUVO to išsvajuotojo GYVENYMO, jis tiesiog nenusisekė, nes nepadarėmė nieko ne tik dėl kitų, bet ir dėl savo brangiausių kūno ir sielos dalelyčių - savo vaikučių...

Teisės gyventi? O tie žmogučiai kaip?! Kokias teises jie turi??? Ar tik pareiga egzistuoti ir neapriboti juos į pasaulį paleidusių tėvų laisvės?

Tikrai nesmerkiu tos šeimos. Kiekvienas pasirenka kaip jam elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Kalbu už savę. Sekmės!

Tai buvo medikų klaida, deja, nepataisoma. Manau, kad daugelis iš mūsų, sužinoję apie tokią nelaimę, negimdytų ir nepaleistų (kaip tu išsireiškei) į pasaulį. Ir ne dėl savo egoizmo, o dėlto pačio vaikelio. Ta mergaitė yra gulintis ligonis, kuris nesuvokia nieko, net ją supančio pasaulio. mamos funkcijų, kas ji tokia ir tie, kurie vaikšto aplink. Sunku man isijausti į tokią situaciją, bet matant tos moters akis ir t.t., tikrai nei smerkčiau, nei kitaip, jeigu ji ją atiduotų į slaugos namus. Žinoma, kiekvienas atvejis skirtingas, kaip ir mes patys. Tikrai neįsivaizduoju kaip aš pasielgčiau (neduok, Dieve, tai patirti), bet smerkti, nesuprasti ir t.t. niekada.

Kartais man atrodo, kad tokiais atvejais pateisinčiau autonaziją... Iš tikro tai nuoširdžiai užjaučiu tą šeimą, bet visvien liežuvis neapsiverčia pasakyti, jog jie padarė teisingą sprendimą...

Vokietijoje yra atliekami nescioms moterims tyrimai, jei vaikelis nesveikas, ji nusiuncia pas dievuli dar negimusi. Taip mazina apsigimimu skaiciu.

Kad tik greiciau Lietuvoje sitas isiteisintu maziau butu skausmo siam pasauli ir visokiu nesusipratimu.
Eutonazija tik katik gimusiam kudikiui butu galiam taikyt bet ne veliau. Tai tik mano nuomone

as tai niekaip nesuprantu,nesmerkiu ,bet nesuprantu,daug moteru rasot,kad auginant toki vaikeli aukojamas visas pacios gyvenimas,kad visa tai be reikalo,kad kaip suprantu kam visa ta nasta?...bet gi mielosios ar ne mes pacios p aleidome i pasauli ta vaikeli,jis gi pats nesiprase o kada jau matome,kad tas vaikelis nesveikas,galima jo lengva ranka atsisakyti,o jo gyvenimas ar nesugadintas?...gal daug kas mane teisit uz tuo zodzius,bet as i tai ziuriu is vaiko puses