SERGANTĮ VAIKĄ ATIDAVĖ Į VAIKŲ NAMUS

Suprantu, kaip jauteisi, juk aš pati gulėjau vienoje palatoje su tokiu ligoniuku ir jo auklėtoja. Nebegali būti žiauresnių vaizdų už tuos. Todėl ir aš manau, kad geriau už tėvus savo neįgaliais vaikais nepasirūpins niekas. Ir jokie argumentai tėvų pateisinti negali...O dar tokia mintis kilo: kas garantuos tėvams, kad antras vaikas gims sveikas? Ir ką, tuomet ir kitą į vaikų namus? Žinoma, neduok Dieve, tokios patirties, bet likimo vingių niekas nežino...O jei sakykim gimsta sveikas vaikas ir patenka į avariją ir lieka invalidas - kas tada - irgi tos pačios priežastys atiduoti? Skamba absurdiškai, bet nematau jokio skirtumo, nes vaikas auga ne su tėvais...Tuo labiau, kad pažįstų ne vieną šeimą auginančius visiškai neįgalius: nevaikšto, nevaldo rankų, protiškai atislikęs...Ir kas svarbiausia, vienoje tokių šeimų yra tik viena mama. Vyro ji neturi,gyvena su savo veikeliu. Ir niekada nekilo jokia mintis jo kažkam atiduoti. Neatsistebiu jos tvirtybe, kaip ji savo sūnelių rūpinais, globoja, kartu važinėja po sanatorijas ir t.t. Va čia ir yra TIKRASIS UGDYMAS tokio vaikelio, o ne atidavimas į vaikų namus...

Žinoma, mamos vaikui niekas nepakeis, sveikas tas vaikelis ar koks ypatingas. Džiaugiuosi, kad savo coliukės neatidaviau niekur, bet vienareikšmiškai pasakyt ar gerai, ar blogai tie tėveliai pasielgė atiduodami vaikiuką, tai negaliu. Gal dėl to, kad pati pradžioj buvau savim suabejojusi Žinokit, sunku prisipažinti, bet buvo taip, kad pasigimdžiusi nejutau mažulei tokių jausmų, kokius jutau pasigimdžiusi pirmą vaiką. Ją po gimdymo iš karto išnešė ir aš nueidavau tik aplankyti jos. Kažkaip pirmas savaites, kol buvom mudvi klinikose, jokių tokių jausmų, kad tai MANO vaikas, nebuvo Bet kai parvažiavom namo, kai ji visada buvo kartu su mumis, tada pagalvojau, kad ji tikrai MANO vaikas, tada pajutau, kad mes turim ne tik sūnų, bet ir mažutę dukrytę, kuriai LABAI LABAI reikia mūsų. Tada pradėjau galvoti, kaip gerai, kad mes jos neatidavėm, tiksliau aš jos neatidaviau. Vyras iš pat pradžių nenorėjo jos niekur atiduot, tik jis man nieko nesakė. kai tik pradėdavau kalbą apie tai, jis leido man kalbėti, galvoti, mąstyti, bet nieko nesakė, nei už, nei prieš. Tik paskui aš jo paklausiau, kodėl tu tylėjai, kodėl nesakei, kad neatiduok. Jis tikėjosi, kad aš dar persigalvosiu Vis tik nėra lengva palikti savo mažulį. Ir dabar man atrodo, kad mums visai nebuvo sunku. Nors vyras sako, kad lengva nebuvo.

gerai, jūs teisios, nu tikrai vaikams, ir ypač neįgaliems yra geriausia tik su mamomis- ypač su tomis kurioms jų nereikia, kurios juos kankina, smurtauja, nevalgydina , išnaudoja kaip būdą užsidirbti išgėrimui( elgetavimas, neįgalumo pašaplos). Tai tikrai tai ko jie nusipelnė ir visur kitur jiems daug blogiau ( pvz. pasį tėvius ir globėjus, galų gale spec. priežiūros įstaigose).
aš tai va to niekaip nesuprantu- kas yra svarbiau- kokia nusmurgus taip vadinama mama, ar pats vaikas ir jo savjauta. Net inteligentiškiausioje, tvarkingiausioje šeimoje psichologiškai ir fiziškai veikiamas vaikas nesijaučia gerai, jis jaučiasi arba labai blogai, arba blogai jokio pasirinkimo ten nėra. O neįgalus vaikas jaučiasi tokioj aplinkoj trigubai blogiau nes dažniausia negali, nesugeba išsakyti savo jausmų ir emocijų, galų gale suaugusiam amžiuje smurtauja pats, jeigu pajėgus. Bet dar dažniau tokioj aplinkoj- pas asocialus ar inteligentus toks vaikas apskritai yra pasmerktas nesulaukti Dievulio jam skirto amžiaus.
Baisiausia yra tai, kad jūs tai vadinate geriausia kas gali vaikui nutikti, o tai kaip kitaip suprasti begalinį ir nepabaigiamą aiškinimą- tik pas mamą geriausia.
Kas gi iš meilės atiduoda- tokių yra aplaižyti vienetai, didžioji dauguma yra užmirštami- todėl kad nereikalingi.
Ta deklaruotina visagalė meilė realybėje dažniausia būna su didelėm išlygom, todėl ir pilna vaikų namų, globos namų neįgaliems.
Įdomu yra tiesiog kitas dalykas, tiesiog žmogiškai įdomu ir nieko nenoriu įžeisti o jūs visos, tos kurios smerkia motinas- tuos jų aiktus vaikučius kaip nors aplanko, globoja, įsivaikino, ar bent padeda rasti globėjus- įtėvius jiems. Kas liečia asmeniškai mane- taip, ir lankau , ir globoju ir padedu susirasti globėjus ar įtėvius. Man tai yra gyvybiškai svarbu, todėl kad aš auginau neįgalų vaikiuką ir man yra svarbu, kad galintys neaugti globos namuose ten ir neaugtų.

Atsiprašau jei ką įžeidžiau, to tikrai nenorėjau , ir nė vienai nieko netaikiau- tai tik nuomonė ir įsižeisti neverta.

Visos čia esam teisios, Alfija. Visokių šeimų, visokių tėvų, visokių situacijų būna.Tik, manau, kad tos kur prageria neįgalaus vaikelio pinigus čia tikrai neskaito. Jų mano skatinimai pasiimti atgal - tikrai nepasieks.
Ačiū Tau už gerą žodį. Laimingesnė aš esu, kad mano mažylis atėjo būtent pas mane. Jis mane išmokė daugelio dalykų, kurių būčiau net neįtarus kad galiu.
Baisu yra tai, kad aplamai vaikai yra paliekami. Ir sveiki, ir dar skaudžiau kai sergantys.
Va apie tą vienintelį aplaižytą, kaip rašai, atvejį ir tikiuosi padaryti jį ne vieninteliu. Gal pasiseks.
Ir aš auginu, ir aš norėčiau, kad tokie vaikeliai neaugtų globos namuose. Tik nelabai žinau nuo ko pradėti. Galvoju, gal nuo prevencijos. Kad jei girdes, kad visuomene smerkia palikusias, gal nepaliks, gal rūpinsis? Aišku turi būti visas kompleksas pagalbos. Soc. darbuotojai, psichologai, teigiamas visuomenės požiūris. Va pastarasis, galvoju, ir yra didelis veiksnys paliekant. Paprasčiausiai bijo. O kad nebijotų, gal reikia tik padrąsinti. Aš nekalbu apie tuos atvejus, kai yra išnaudojami neįgaliukai savo gimdytojų, skriaudžiami ir luošinami. Tikrai nesu naivi ir žinau, kad ir taip būna. Reiktų skatinti visuomenę skųsti, netoleruoti blogo elgesio su vaikais, visokiais, neįgaliais ypač. Toliau turi įsijungti tarnybos. Soc., vaikų teisių tarnyba. Ir dar kontrolė globos įstaigų darbuotojų. Visuomenės spaudimas matant blogą elgesį su vaiku. Kodėl tylim ir nors nesugėdinam? Suprantu, nedrąsu, nesinori atkreipt į save dėmesį.
Tylim - vadinasi sutinkam su tuo.
Daugiau nepakantumo vaikų skriaudikams. Visiems.

galėčiau pasirašyti po kiekvienu tavo žodžiu . O dėl VTAT, tai kaip pasakyti- įsijungti , kur ir kaip jie gali bent jau dalinai įsjungti, jeigu Vilniui vienam mikro rajonui yra vienas insktorius . Jam priklauso lankyt visus išsiskyrusias šeimas, asocialias šeimas, lankyti sakykim socialiai adaptuotas šeimas kuriose yra smurtaujate prieš vaikus nėra net kada. Kaimiškuose rajonuose lygiai tas pats, darbuotojų nėra, o dažnai r jokios tarnybai skirtos transporto priemonės. Reikia laukt kol koks meras ar administratorius skirs.
Va tai tokios tokelės. O kad visuomenė pasikeistų tai reikia pirmiausia kad ta vsuomenė pasidarytų saugi- saugi dėl rytdienos, garantuota savo ateitimi , kad darbniai, būsto, pragyvenimo klausimai būtų grįsti teisiniu, o ne asmeniniu sąntykiu. Kad būtų priklausomi nuo asmeninių valdžios ponų ambicijų, o nuo įstatymų ir Konstitucijoje garantuotų teisių. Kol to nebus- nebus jokio pakantumo, bus viena agresija, ir pirmi nuo to kenčia ir kentės silpniausieji- vaikai, neįgalieji visi, viduriniosios klasės žmonės.

negalvoju, kad tiek daug reikia. Manau, užtektų socialinės reklamos per teliką ir kelias radio stotis. Pvz.: nebūk abejingas vaiko skausmui, pranešk tuo ir tuo tel .nr. Galvoju, kad lietuvių tauta dar gyva ir nebus abejinga savų vaikų skausmui.
Daugiau pilietiškumo, pradedant nuo savęs. Nenutolinkim to kažkur į tolimą ateitį. Tai galima padaryti čia,šiandien ir dabar. Pradėkim nuo savęs. Dabar ir šiandien.

Pasisakysiu. Atsiprašau už konkretumą, bet aš tokia jau.

Man šita tema tokia kažkokia naiviai euforinė. "Aš raginu, aš myliu, aš smerkiu..." Yra vienas dalykas rašinėti čia žinutes ir vos ne dienoraštį su išgyvenimais, pasakotis, kaip "aš suprantu ir padedu kaimynei nuėjusi su ja paplepėti", o visai kitas dalykas atlikti realius darbus.

Kiek iš čia euforiškai nusiteikusių JAU PAĖMĖ vaikus iš vaikų namų? Kad ir savaitgaliui. Nei viena. Gal parašėt kokį straipsnį į spaudą? Kad JŪSŲ pavyzdys sužadintų gailestį ir pabudintų supratingumą visuomenėje. irgi nėra...

Tačiau vaikų namų auklėtojos jau pasmerktos. Kad aprėkė, kad sudavė. Viešoj vietoj gal nebuvo kito būdo suvaldyt tą paauglį.

Kažkaip atrodo, kad čia moterys kalba apie negalios vaikus kaip apie kažkokius namų augintinius - myliu, sūpuoju, neatiduosiu. Liaupsės, ne visada pagrįstos.

Gal kitas žmogus pagalvoja ir apie ateitį - kad nesusitvarkys su protinę negalią turinčiu savo vaiku, kuriam bus ir 16 metų, ir 25 metai, ir kuris svers ne 5 ir ne 10 kg, jo neužspausi glėby ir nenuraminsi, kuris rodys savo agresiją ir ligos požymius. Man užkliūna pranešimai spaudoj, kaip protinės negalios vaikai, jau suaugę žmonės, nužudo savo tėvus.
Argi nėra praktikos, kad ypatingai "meiliai" ar "meilei" nusiteikę žmonės su dauno sindromu yra sterilizuojami.

Suprantu tas liaupses, kol vaikai maži, kaip lėlės, ant rankų nešiojami. Bet jie bręsta, auga, jų sveikata su metais prastėja ir poreikiai didėja. Kodėl smerkti tuos žmones, kurie mąsto realiai, įvertina savo (ne)galimybes?

oooo, kokia "tolerancija".
Tau nieko, kad "auklėtoja" rėkia ar apstumdo vaiką ir dar neįgalų???? Ir ne apie paauglius kalba ėjo, o apie mažus vaikus(nors koks skirtumas? Idomi
tavo "pedagogika" ).
Tai ką ji daro su tuo vaiku ne viešoj vietoj?
Ar gali tas vaikelis kam pasiskųsti? Jei ir suvokia kad su juo blogai elgiasi? Kas jo klausys ir juo patikės?

O tas žmogus, nors iki tų 16 - 25 metų kodėl nenori duoti tam vaikeliui kas jam priklauso - tėvų meilę ir saugumo jausmą????

O tu esi tikra, kad nė viena iš čia esančių NIEKO nedaro???

Ko tai nesu girdėjusi nė vieno atvejo kad žmogus su DS būtų ką nors nužudęs( lyg ir tendensingai norėtum teigti ?).

Dėl sterilizacijos...
Visokių nusikaltimų būna padaromų, net žudoma dėl organų.

Mano tėtis turi labai gerą žodį - "skystimavimas".
Dar vienas kunigas net yra pasakęs - kai žmogus neturi parodyti, ką gero yra padaręs, tada pradeda dangstytis dvasingumu.


va aš dabar pacituosiu tamstos postus ir paklausiu: ar raudonai pažymėta vieta beliko tik "skystimavimu" ir "dvasingumu", ar buvo padaryti konkretūs darbai, dėl ko čia ir virė ši tema.

Oi, mažulės, verda ginčai, bet kaip sakome, per ginčus gimsta tiesa
Aš iš dalies sutinku su naitu, juk kol maži vaikai, maži vargai. Matot, kai tėvai subaudžia, ar šiaip griežtai vaiką sudrausmina, tai neatrodo taip baisu, bet vat kai auklėtojos tai padaro, tada jau kitaip atrodo. Aš ir save pamenu tokiose situacijose, kol dar mažulė buvo gyva. Juk būdavo, kad nebežinau ko griebtis, tada garsiai pasakydavau, Nugi vaike, ko tu nori, kas tau yra. Nors žinojau, kad ji man tikrai nieko nepasakys, bet vat sau išsilieji tokią susikaupusią neviltį. Bet jei būčiau išgirdusi, kad ir mano mama būtų taip pat pasakiusi mano coliukei, tai tikrai būčiau supykusi, juk kitas taip negali sakyti mano vaikui. Taip jau yra, kad patys savęs nematom ir negirdim.
Kaip jau ne kartą čia minėjom, kad ir negalia yra įvairi. Šviesi spalva, tik nesupyk, bet žinau, kad yra ir su Dauno sindromu labai agresyvių vaikų.
Aš pati bijojau savo vaikelio, nes nežinojau kaip reikės man ja rūpintis. Manau daug yra tokių mamų.

Tema uždaryta pasiekus maksimalų leidžiamą puslapių skaičių.