SERGANTĮ VAIKĄ ATIDAVĖ Į VAIKŲ NAMUS

rasve užjaučiu labai ......- dabar mes "tusinames" Kaune

Nu tikrai smagu, kad su Dievu sutartį sudarei ir taip drąsiai apie globos namus kalbi gal turi Dievo telefoną ir aš norėčiau susitarti,

Po vestuvių mes su vyru apsigyvenom netoli žmonių su negalia užimtumo centro. Matydavau juos dažnai ir visada jausdavausi nesmagiai, nejaukiai. Gaila buvo jų ir stebėjau su jais dirbančius žmonės. Visada galvojau, kaip jie su jais dirba. Tačiau nors mano specialybė ir socialinė, buvau tikra, kad aš niekada nedirbsiu ir nesugebėčiau dirbti su tokiais žmonėmis, esu per silpna.
Tačiau gyvenimas pasisuko taip, kad ne tik dirbu, bet ir auginu tokį žmogutį. Dabar manau, kad Dievas mane tam ruošė, iš pradžių parodydamas, paskui ir duodamas

Žinai, norėtųsi pritaikyti tavo mintis ne tik "artimam" žmogui, bet ir tiems tėvams, kurie palieka savo vaikus vaikų namuose.
Jie sustoja prieš savo supratimo, jausmų ar patirties ribotumą ir nusprendžia palikti savo vaiką. Ir dėl to manau, kad elgiasi teisingai.

O dėl pagalbos ir dėl supratimo iš šalies. Aš jau daug metų esu supratus, kad padėti, kaip ir užjausti, reikia labai mokėti. Nėra nieko blogiau, kaip užuojauta ar pagalba ten, kur jos nereikia. Nors užjaučiančiai ar padedančiai atrodo ir kitaip.

Kai galvoju apie tai, kaip lengvai žmonės smerkia tėvus, kurie palieka vaikus vaikų namuose, iškyla galvoje įvairi patirtis. Kaip suprantu, tai "šviesi spalva", "alfija" - jūs esat medikės, na gal šiek tiek susiję. Jūs esat arčiau gyvybės su savo išsilavinimu, jums lengviau priimti tokius gyvenimo iššūkius. Gyvenat didmiesčiuose...
O įsivaizduojat, kaip sunku yra slaugyti vaiką gyvenant kur nors periferijoj. Kai iki Kauno ar Vilniaus šimtas ar du šimtai kilometrų, kur neprisišauksi greitosios, kur atlyginimai lygūs išmaldai. Kiek kainuoja slaugyti neįgalų, gulintį vaiką... Jūs gi žinot... sauskelnės, paklotai, specialus maistas, o jei dar įvairios stomos, vaistų tabletės dienoje skaičiuojamos dešimtimis, reguliarios konsultacijos pas gydytojus. Tik moterys, nesakykit, kad gydytojai nelaukia kyšio...

O kaip daro kitos mamos? pavyzdžiui, teko girdėti, kaip vaikų neurologijos skyriuje gydytojai aiškinasi su motinomis, kurios vaikams epileptikams neduoda vaistų, nes nori dar metams ar dviems pratęsti invalidumą Vaikai kenčia priepuolius, tačiau negauna iš savo tėvų elementarios pagalbos - vaistų, kurie galbūt yra net kompensuojami valstybės.
Aišku, dėl to nei vienus uždarysi į kalėjimą, nei kitus atiduosi į vaikų namus.
Tačiau gyvenimas nėra vien tik juoda ar balta.

taip, aš gydytoja. Tuo metu kada auginau savo vaiką- buvo tarybinai laikai, ir tuo metu gyvenau dkrai dideliam mieste- Maskvoje. Tai tkriausia ir buvo geriausia, ne tai kad Maskva, o tai kad žmonės aplink rusai. Jie kažkaip moa svetmas nelaimes priimti kaip savas ir padėti, bent jau tuo laiku jiems tikrai buvo visai nenusispjaut kas šalia jų vyksta. Kiek daug reikšdavo tada, kai iš gretimos laiptinės ateidavo močiutė kokia- va vaikeli pyragėlių kepiau, va žolyčių turėsi arbatai, arba tiesiog kaimynė iš už sienos ateidavo ir sakydavo- eik pas mus, pamiegok aš pabūsiu. Kas mena tuos laikus, puikiai žino kad tuo metu šalyje neįgalų žmonių nebuvo, o jau vaikų , mes visos tarsi būdavom kuo pažymėtos, antrarūšės ar kaip . Pagalbos, kaip po tokios žmogui nebuvo. Gal todėl, kad mano vaikelio istorija buvo neeilinė, jo atsiradimas irgi - man buvo lengviau.( seniau kažkur esu visa tai aprašius). Bet aš mačiau kitas mamas, auginančias neįgalius vaikus, mačiau požiūrį į jas, jų skausmą ir jų bejėgiškumą.
Liūdniausia yra tai, kad niekas nepaskeitė ir įiandien, na taip yra reabilitacijos centra, na darbo terapija, nadar šis tas. Bet požiūris, pati esmė išlikus ta pati, o vietomis ir daug baisesnė. Medicinos sistema Lietuvoje kaip po tokia yra visiškai sužlugdyta, ir mes labai gražiai puikuojamės sąrašo apačioje šalia prastai civilizuotų Afrikos valstybių.
Matydama miesto, didmiesčio sąlygas, net galvot nenoriu kaip yra toms mamoms kurios gyvena eiliniam rajone, eiliniam kaime. Man natūraliai kyla klausimas kaip ten mamos tvarkosi su laringitu, astmos priepuoliais? Ką jos ten daro? Gerai jeigu kaimelio felčerė gera, o jei jos visai nėra?
apie grupių dalinimą, apie tai ką sako mamoms žinau ne iš nuogirdų, ir deje tai dar labai švelnu ką tu sakai.
Kaip ten bebūtų, atroro mes tiesiog grįžtam įtuos laikus, kai ne tik proto negalios, bet ir negalios apskritai Lietuvoje nebus . Yra juokinga, kada trūkstant iki pilno kontingento keleto vaikų atsiranda puiki proga uždaryti visą įstaigą- internatą, kada yra dirbtinai daromi "visiškai sveiki", kada dirbtinai keliama kartelę gauti tai negaliai. Susiduriu kasdien su tuo- kada tėvai būna informuojami tėvai apie savo vaiko stebėtiną pasveikimą ir privalo atsiimti jį iš jam pritaikytų mokymo įstaigų. Pasėkmės- vaikas uždarytas namie- logiška- o kur jam dėtis?
Va man yra tas įdomu- o kur gi visdėl to palieka, ir ką laikyti tuo palikimu . Sakykim per kraują tėvai gavę iš provinsijos galimybę patalpinti vaiką pensionate ar internate-( ne vilnietės net neįtaria kokius kelius tėvai praeina, kad ten vakas patektų), kad vaikas lavėtų, galėtų mokytis pagal jam skirtą programą ir lavėtų, kad dirbtų su juo- psichiatra, psichologai, logopedai, masažistai- bent minimaliai, ir savaitgaliais pasimantys- jie paliko vaikus ar ne?
Čia daug galima kalbėti ta tema, bet kol kas daugumos mamų vaikučiai yra mažučiai, ir jos kol kas sunkiai įsivaizduoja kas bus kai ateis tas mokyklinis amžius, ir jau juo labiau kas bus kai tas vaikas perkops pilnametystę.

Alfija, aš labai džiaugiaus, kad iš Kauno gryžom į savo provinciją. Jau kaip čia mumis rūpinosi, tai esu gydytojai dėkinga iš šiandien, praėjus metams po dukrytės mirties Ir rūpinosi tikrai ne dėl pinigų, nes ji paprasčiausiai neėmė nors mes bandėm duot Bet gydytoja sakė, kad nuo tų pinigų nei jau, nei mums nei mūsų mažulei bus geriau. Tik gryžusi čia supratau, kaip gerai, kad mes nepalikom savo coliukės vaikų namuose. Tik čia supratau, kad ir aš pati galiu ja pasirūpinti. Žodžiu, ji buvo mūsų ir gydytoja, ir draugė ir visa kas tik gali būti. Ko tikrai nesulaukėm didmiestyje. Ten manau paprasčiausiai jie nepajėgtų taip visais rūpintis, juk ne vienas toks vaikelis yra.

Sveikutės,

nu nežinau kaip sureguočiau jei man daktarė pasiulytu palikti savo angeliuką , turbut debile išvadinčiau . Gerai kad musu daktarė yra gera, žinau kad ji mane laiko kaip pavizdi kitom mamom kurios atsigula i ligonine, bet pamenu kaip atvažiavom tyrimus pasidaryti, tada man buvo toks momentas, kad sededavau ir verkdavau iš niekur nieko, tai musu daktare mane labai palaike ir visaka sako:
negalvok kas bus toliau, gyvenk šia diena, džiaukis šiomis akimirkomis ka dabar turi.
Tad visom linkiu džiauktis tai ka turim šiandien, negalvodamos ko jau rytoj galim neturėti.

Po gimdymo būna visokių minčių, man buvo labai sunkus pirmas mėnuo, tai visko prisigalvojau

Sutinku kad mums buna sunku, bet daktarai turi mus palaikyti, o nesiulyt nesamoniu, ar ne

manau, kad daktarams irgi pagal nuotaiką Jie nesivargina, pažiūrėjo, paklausė vaiką, pasakė kad negyvens ir vsio, dabars baigtas. Ačiū dievui,kad ne visi tokie

... turi palaikyt, bet nevisada palaiko...
Tikrai nuoširdžiai norėčiau kam padėt, jei norėtų kas . Prisimenu, kaip man buvo sunku, nenorėčiau, kad ir dar kam taip būtų. Ir nebūtinai dėl "palikti - nepalikti". Ir šiaip labai trūko info, blaškiausi kaip sužeista paukštė, kol neradau šio forumo. O radau pati, netyčia žioplinėdama. Ačiū SUPERMAMAI LT . Pačioms nuostabiausioms MAMYTĖMS ČIA ESANČIOM

Rasve, žinai neišvadinau , o gal visai be reikalo. Tiesiai nesiūlė, "vyniojo į vatą". Man net į galvą neatėjo tokių minčių. Tik grįžus namo, pradėjau galvoti, lyginti, atgaminti.
Kažkaip keistai man pasirodė tie jos svaičiojimai. Bet pagalvojau, kad gal čia man po gimdymo keistai atrodo .

tikrai kad ačiu dievui, kad ne visi tokie , dabar prisiminiau kaip mene su angeliuku iš naujagimiu perkele i neurologini sk. ir ten pragulejom dar pora menesiu, ten musu daktare kelioms mamytem parode video juosta kaip užsieni gyvena šeimos su neigaliais vaikais, kaip isirengia namus, kokios apsaugos buna. Ir tik tada supratau kaip viskas yra rimta su mano mergyte, parejusi i palata negalejau sulaikyti ašaru, ne iki tol galvojau kad jai dar viskas bus gerai, bet maniške nevaikšto, nesedi, nieko nedaro, tai ir apsaugu nereik. Tada daktare mane labai ramino ir gailejos kad man parode ta juosta, bet po kurio laiko susitaikiau su ta mintimi. Susitaikiau net tada kai pasake kad net operacija jai nepadetu ir pasake kad buna stebuklu.
To stebuklo lauksiu ir tikesiuos visa gyvenima.

o jų tikrai būna, tikrai tikrai. Pati esu nemažai mačiusi. Labai daug duoda tikėjimas. Tėvų nepasidavimas. Linkiu Tau, Inevas, didžiausio stebuklo