SERGANTĮ VAIKĄ ATIDAVĖ Į VAIKŲ NAMUS

O mano pačios buvo ir mintys, ir jausmai prieštaringi. Aišku, kai viskas susigulėjo, kai jau susivokiau kas ir kaip, tada kitaip pradėjau galvot, bet iš pradžių tikrai maniau,kad nesugebėsiu ja rūpintis

bet susitvarkei , ir tu šaunulė mamyte , tavo dukryte buvo šalia mamytes o tai jai buvo svarbiausia net neabejok tuo, vaikas šalia mamos visada yra laimingas

Iš tikrųjų, pati sau prieštarauju. Bet kol ji buvo viena klinikose, tai nieko nemokėjo, o kai jau buvo su mumis, tai ir verkti, šypsotis ir guguoti pradėjo.
Bet norėjau pasakyti, kad nežinosi, kaip gali galvoje surašyt,kai susiduri akis į akį su tokiais dalykais.

manau kad ir kaip sunku bebutu rupintis vaikuciu bet juk jis dalis taves as asmeniskai negaleciau atiduoti savo kraujo savo VAIKO augti vaiku namuose ar pas kitus
neistverciau o manau su pagalba isaugint galima

gaila,kad zmones taip elgiasi...juk seis laikas galima pasidaryti ekoskopija,genetinius tyrimus ir suzinai ar vaikutis sveikas.jei ne,jei tevai napasiryze auginti nesveika vaikuty,tai ta daro aborta.tai juk galima kai yra komplikacijos su gyvybe...vieni pazystami turi rizika tureti sregancius vaikucius...darosi visda tyrimus,kai pastoja ar viskas gerai...ir turi tris saunius vaikiukus (deje,viena megraite yra mirusi,nes nepasidare tyrimu ir ...)

Ne viską iš tyrimų galima pamatyti. Oi kiek daug ligų ir sindromų, kuriu neštumo metu neįmanoma nustatyti. O dar ir gimdymo traumos, ju nenumatytsi taip kat tai nevisada išeitis.

Papildyta:


Tai pirminis šokas, todėl natūralu, kad yra pasimetimas ir minčių įvairių.
Tačiau tokiu metu medikai turėtų palaikyti, padrąsinti, nuraminti, siūlyti visakeriopą pagalbą, o ne gasdinti ir siūlyti vaikus atiduoti. Yra tekę girdėt, kad motina atidavus vaikutį, po poros savaičių atlekė ir keliais ėjo, kad jį galėtų pasiimti. Po patirto šoko atsigavusi, suprato kas įvyko ir kokią klaidą padarius. Ji suvokė, kad be to savo, nors ir kitokio vaikučio ji gyvent negali. Natūralu, kad šoko būsenoje gali kamuoti įvairios mintys ir kvailysčių daug galima prikrėsti. tačiau nelabai suprantu tų tėvų, kurie kuria naują savo gyvenimą, gimdo kitus vaikus ir bando kurti „pilnavertį“ gyvenimą be vaikų su negalia

Tyrimai dar ne viską parodo Dažniausiai daktarai pasako rizikos procentą, o ką darytum, jei tau pasakytų 50 proc kad vaikutis sveikas,o 50 kad ne. Tai ar gimdytum tokiu atveju


bet medikais tai esu nusivylusi, Kauno klinikų būtent, nežinau, man ten tai Kol nepradėjom reikalauti, tol psichologo niekas nesiūlė, o paskui tokia moteraitė knyginėm frazėm kalbėjo, tiksliau aš ją kalbinau, o ji man atsakinėjo Maniau, kad gryžus į savo provinciją mus visai numarins, bet sulaukiau netikėto dėmesio ir palaikymo, manau vienetai tokių daktarų

o kur dar genetikų klaidos . Juk jie irgi žmonės. O jei pasako, kad vaisius apsigimęs, moteris išnešioja ir pagimdo sveikiausią kūdikį. Patikėkit kiek žinau tokių atvejų. O kas, jei pasitikrinus pas genetikus, nustačius apsigimimą, vaisius pašalinamas, o vėliau moteris nebegali iš vis pastoti?

aš palikti negalvojau. Tik norėjau mirti. Norėjau, kad mirtume abu. Negalėjau... namie buvau palikusi dar vieną. Taip ir grįžome abu apsikabinę namo. Ir nuo tada negaliu juo atsidžiaugti, dar kartais kaltinu save, kad galėjau šitaip galvoti. Dar labai jautru. bet praeis. Svarbiausia, kad jį turiu. Ir į nieką jo nekeisčiau.

Dauguma nežino, kad gims kitoks vaikutis, tos kurios žino ir gimdo - manau, nepalieka, būna jau susitaikiusios. Palieka iš šoko, netikėtumo, nežinojimo.
Medikai turėtų padėti nepalikti. Paguosti, suteikti informacijos. Aš bent, to negavau. Atvirkščiai, buvau per daug negatyviai informuota, o taip toli gražu nėra.


Galvoju, kad reiktų skatint pasiimti atgal. Jei ir paliko. Suklysti galima, tik PASITAISYKIM. Jie laukia mamyčių... labai...

Laba diena,
perskaicius tokia antrašte jau širbele pravirksta. Pati auginu dukryte su visiška negalia, kaip ji gimė atrodė sveika normali, tik po keliu valandu prasidėjo traukuliai ir ja išvežė i klinikas.Man tada žemė slido iš po koju, atsiklaupusi palatoje verkdama prašiau dievo akd iš manes atimtu kojas, rankas, kad tik ji butu gyva, nors nežinojau kas jai buvo.
Mano mažiukei jau 4m. nesvarbu kad ji guli ant patalo ir nieko nedaro, bet ji man tokia brangi. Net negaliu išsivaiduoti kad galėčiau ja atiduoti, palikti, jug niekas nežino ko ji ir kada nori tik as.
Mes turim sese viresne, o dabar laukiames ir broliuko, jug ir auginant nesveika vaikeli galima buti laimingiems, bunant visai šeimai kartu.

Šaunuolė, Inevas, linkiu Tau laimingai sulaukti mažylio . Kaip smagu, kai kažkas laukiasi . Ateis dar vienas stebukliukas.
Tu esi pati šauniausia Mama. Sėkmės. Būkit sveiki ir laimingi.

bet būna ir visai kitaip būna kad vaikui yra visiškai vienodai šalia ko jis. Kad didelė meilė ir rūpestis tiktai pratęsia jo agoniją. Lera, va būna tokių apsigimimų kada vaikelis gimsta su dalim smegenų, taip vadinama smegenų displazija, gimsta su visiškai lygiais smegenim ir tai vadinasi oligofrenija- čia dažnai pasitaikantys. Kada augini neturi laiko sustoti ir pagalvoti ir turėdamas gausybę žinių negali sau pritaikyti. Kartais yra kvailas tikėjimas- bus geriau. Aš aštuonis metus nepertraukiamu miegu per parą miegodavau geriausiu atveju dvi valandas- kaimynai irgi. amžinas klaikus ir nepasibaigiantis rėkimas, laukinio žvėries balsu, nežinia kodėl, iš skausmo , šiaip gerklų spazmai , neartikuliuojami garsai. Visi aštuoni metai buvo suskirstyti į aštuonias pozicijas po pusvalandį- ant to šono, ant kito, ant trečio ir vėl viskas iš naujo- kad neatsirastų pragulų. Kaip aš bandydavau sau kurti, kad mane skiria ir jaučia , ir kaip sveiku protu, be emocijų aiškiai matydavau kad ne, kad visiškai visvien kas dabar šalia- mano pagalbininkės bendradarbės ar aš. Meluodavau sau, prisikurdavau ir vėl tekdavo neišveniamai grįžti realybėn. Zondai, zondeliai, deguonies kaukės. skrandžio atsiurbimas, plaučių atsiurbimas, ventiliacija, intubacija ir vėl iš naujo. Nežinau ar kuriam nors iš mūsų buvo gerai, ar jis iš vis galėjo suvokti ką nors . Teisingiau aš kaip medikas tikrai žinau- kad iš vis nieko, sunku buvo tokią būklę ir vegetacine vadinti. Likę kolegos tiktai stebėdavosi kaip man pavyksta tiek metų palaikyti tą gyvybę. Kai kurie niūriai juokavo- eksperimentas. Savęs aš neturėjau,visas mano laikas buvo nepaskubėt, nepavėluot, nepramiegot. Visą laiką jaučiausi taip, tarsi kiekvienas mano neatsargiai įkvėptas oro gurkšnis nužudys jį. Kas orą liečia, tai ne, bet visa kita deja taip. Kiekvienas uždelsimas, kiekvienas mano netikslus judesys- bus mano kaltė ir žmogus mirs. Taipir gyvenom. Viena žinau tikrai, tik lankomas būtų gyvenęs trumpiau, ir kentėjęs trumpiau, o ir mano gyvenimas- geras ar blogas, nežinia, bet jis būtų kitoks. Ir šiandien prisimindama viską kas buvo tikrai nesijausčiau kaip tada - tuščia, išsekus ir be gyvybės, nieko neturinti ir negalinti nieko duoti nei sau, nei kitiems.
Aš auginau, bet visškai nesmerkiu tų, kurių vaikeliai gimsta tokios būklės kaip manasis ir jos jį palieka valdiškoj priežiūroj.