SERGANTĮ VAIKĄ ATIDAVĖ Į VAIKŲ NAMUS

as pazymejau ko visiskai nesupratau ka tu norejai pasakyti. Ka lyginu ir kaip. Nieko as nelyginu, tik zinau, kad stipri moteris gali palaikyti, ir auginti savo vaikeli. Jei as palaikysiu ir remsiu mama, sakysiu kad ji yra gera mama ir ji niekuo nekalta ir reikalinga savo vaikui tikrai pasieksiu daugiau, nei rekdama ant jos. Kaip ten bebutu mamai palaikymo reikia daugiau nei tu isivaizduoji. As jei tureciau nors menkiausia galimybe auginciau savo vaikeli ir toliau, ir kaip tik todel kad jo siandien nera salia puikiai isvaizduoju ka isgyvena tos mamos kurios neturi jo salia. Bet kaip tu ketini padeti toms moterims, jei tu neketini ju nei isgirsti, nei suprasti, tu sau labai teisi ir reki toliau- visuomenes nepakantumas , nu nezinau ar visuomene yra taip pakanti narkomanams ir paleistuvystem, prostitucijai ar kaip, bet tai neisnyksta, ir viena is priezasciu yra smerkimas. O suzinojau einu pomidorais apmetau ir jau nugalejau. Nu kas taip daro, va jei nori ka nors nuveikti gero inicijuok straipsni ar straipsniu serija kokiam nors dienrastyje, arba kad i galu gale penkiolikoj minuciu, pasakok savo istorija, tegu kitos papasakoja savo teigiama dziaugsma, nu kazkas tada ir bus. Ir jei taip jau nori tai irgi yra nepakantumas, va tu nepakenti ir va darai, bet pozityvus nepakantumas kazkur vedantis, o ne toks imu kirvi ir posla i kryziaus zygi.

Susidaro jausmas, kad tik jūs viena žinot ką reiškia susilaukti neįgalaus vaikučio. Tačiau jūsų patirtis nėra unikali. Mes dauguma praėjom pragarą kol susitaikėm (ir tai ne iki galo). Ir manau, kad visos įsivaizduoja kokio palaikymo reikia mamai. O kai jo nėra tai dar sunkiau.
O mūsų visuomenė yra pakantesnė nusikaltimams nei kitokiam žmogeliui. Kodėl kitose šalyse toks vaikas priimamas kaip ir sveikas, kaip dovana? Ar tai ne visuomenės požiūris. Mes labai tolerantiški tik iškreiptiems dalykams. o nepritarimas tai nereiškia mojavimą kirviu, o poziciją. O savo istorijas , kad pakeisti tą požiūrį, pasakojam ir be kieno nors raginimo.
Labai nuoširdžiai apgailėstauju dėl jūsų nelaimės ir kad negalit auginti savo vaikelio, nepriimkit visų pasisakymų taip asmeniškai. Niekas nekalba apie tai jei mama tikrai negali dėl sveikatos auginti savo kūdikio. o kitoms mamytėms reikia padėt ir mes kiek galim tai darom ir darysim kiekviena.

Va trude labai gerai čia parašė
Sutinku su jos nuomone ir nėra čia ko ilgai diskutuot vieno nuomonė vienokia kito kitokia,ir nėr ko įsižeidinėt vieniem ar kitiem,atsitiko taip kaip atsitiko manau kad visiem yra skaudu.........

Šaunuolė Trude, papildei .
Mes darom ir darysim. Kovojam ir kovosim. Gal ne labai reklamuodamasi.
Mano(mūsų) sritis - Dauno sindromas.
Taip, pradedu nuo savęs, savo aplinkos ir savo pavyzdžiu.
Nepamenu tavo istorijos, manau, kad tavo atvejis - kitas. Aš kalbu konkrečiai - apie Dauno sindomą. Ir tikrai nesuasmenink.

blogai kad susidaro butent toks jausmas, apgailestauju. Ne tai sakau. As sakau KAD AS ZINAU KA REISKIA ATIDUOTI VAIKA IR KAIP BE JO GYVENTI. Va ka as sakau. Ir bandau pasakyti, na tiesiog stengiuosi pasakyti kaip as jauciuosi ir kaip jauciasi tos kitos del vienokiu ar kitokiu priezasciu palikusios. Ir tu net neitari kokiu pastangu man reikia apskritai apie tai kalbeti, tu net neitari kad as rasydama taip ir matau va ta savo vaika pries akis, o skaitydama postus nu negaliu neprisitaikytiir sau- man geda, man geda kad as kazko negaliu. Nes visa tai yra tiesa ka rasot jis yra ir bejegis, ir vienisas galbut ir visoks kitoks.Taip as kovotoja ir del to kalbu ir kalbesiu taip kaip iki siol. Veliau parasysiu ka norejau, dabar negaliu, gali but per daug asaringu emociju ir per mazai salto proto.

Gaila, kad jūs nepriimat to ką mes rašom dėl jūsų situacijos ar kitų panašių. Manau kiekviena iš čia rašiusiu supranta jūsų kančią ir sielvartą.
Tačiau mano nuomone nereikia visko į vieną vežimą krauti. Kaip ir sveikus vaikus taip ir ligoniukus mamos palieka gal dėl panašių, bet skirtingų motyvų. Vienoms sąlygos tikrai neleidžia, kitos pasiduoda spaudimui, o dar kitos pačios juos laiko tiesiog „broku“. Teko girdėti apie pasiturinčias šeimas, gerai gyvenančias ir užimančias aukštas pareigas ar šiap turinčias statusą visuomenėje, kurie savo vaikučius su negalia palieka, nes ne prestižas. Kaip galiu ramiai žiūrėti į tą moteriškę pasakojančią ir alpstančią dėl savo veislinio šunelio, kuriam daro šukuosenas ir manikiūrus, kai žinau kad savo vaikelio ji net nelanko. apie kokią toleranciją galima tokiu atveju kalbėti Ar turėčiau ją užjausti? Gal ir taip, bet tik dėl nužmogėjimo

zinai, trude, net nebandysiu spelioti kokiom gyvenimo aplinkybem tu susiduri su tokiais zmonem, as nezinau ne vieno tokio atvejo. Bet ar tu galvoji, jog tokios moterys skaito ar klauso pasisakymus ir kreipia i juos demesi? Suprantu, kaad gal tai manes ir neliecia, bet as vidui ir suprasdama visa apgailetina padeti, negaliu taip jau lengvai susitaikyti su tuo ka skaitau. Ne man vienai jusu posyus skaitant taip atrodo, supranti ? Turiu as savo likimo draugiu kurios paskaiciusios jauciasi lygiai taip pat. Nu va vien sakykim vaikstanti , kaip ir sveika moteris palyginus su manim , ir is vietos negali pajudinti savo gulincio 150 kg. sveriancio sunaus, kita turi lengvesne dukra, kuri turi dar ir psichine liga , nu ir dar ir dar , siaip jos nuostabus zmones ir visiems pirmos ateis pagelbeti bet kam. Va tokiems zmonems ir ju artimiesiems , bei pazystamiems skauda askaicius labiausia. As ta noriu pasakyti, ir tik tiek ir visiskai daugiau nieko. O prie tamstos minetu asabu ar tikrai verta taip ilgam sustoti ir taip daug apie jas galvoti , ar jos jau taip to nusipelne. O palikti vaikai, mazi , naujagimiai ju palikti, tai gal ir laimingsni. Kazin ar jam jau butu geai paimtam jei juo bodetusi, jo gedintusi, vengtu ir t.t.
Jus kalbat apie mazus vaikus, as apie didelius amzium. Tai yra labai skirtingos kategorijos, ir kazin ar jos gretinamos galetu buti. Lygiai kaip ir ne visi susirgimai ar sindromai. Viena yra Dauno sindromas visai kas kita yra cerebrinis paralyzius, ir visai kita yra idiotizmas, dar kita yra autizmas, aklumas, kurtumas, kurcnebyliai , ir dar galybe genetiniu apsigimimu ir ligu, ir statyti juos i viena vieta , o po to sakyti dar as SMERKIU SMERKIU, yra nedovanotinas apsirikimas, klaida.
Jeigu apibrezti, kad smerkiu moteris, palikusias savo naujagimius, su lengvais apsigimimais, tada as bent jau galiu suprasti, kad pagyros jos gal ir nenusipelne.Bet kai su ankstesniais pasakymais susiduriaa kokios jau nebejaunos moterys nebepajegiancios auginti, globoti ir rupintis pacios, visus savo metus ir sirdis sudejusios ir yra smerkiamos vienu ypu, nu sutik kad nedera.Didesne dalis visgi atiduoda jau didelio amziaus tuos vaikus, tiems vaikams buna zinai ir trisdesimt ir keturiasdesimt. Neigalus, ypac turintys proto negalia mamoms jie visada mazi ju vaikai.
Trude, ir visu tuo tik issakau savo pozicija ir nepretenduoju i vienintele i neklystancia tiesa. Gal mano postai ir tvirti, ir priestaravimu kita kart atrodo nepriimantys, ir dar kokie nors, bet as girdziu ir suprantu jusu pasisakymus ir vertinu juos.

Dieve mano, Alfreda, taigi aš juodu ant balto ir rašau, kad TIK DAUNO SINDROMO, IR TIK NAUJAGIMIUS IR KŪDIKIUS.
nu neįsivaizduoju ar galima dar aiškiau parašyti.

Apie Tavo atvejį aš NEKALBU. Čia ir taip viskas aišku. Aš juk rašiau:

NEKALBU APIE MAMAS, KURIOS NEGALI FIZIŠKAI PASIRŪPINTI.

Jau ir atsiprašiau Tavęs, kad taip pasijautei.

Manau, Alfreda, nebeverta diskutuot ir jūsų žaizdų drąskyt, nes kalbam, atrodo, skirtingom kalbom Ir jums nuo to tikrai ne geriau ir man tikrai neteikia malonumo
Išsakytos pozicijos ir tiek
Sėkmės jums

"Niekada nespjauk į šulinį- mat gali prisireikti gerti"
Nei smerkiu- nei turiu teisę tas šeimas smerkti- kas aš? Dievas? Ar aš turiu liniuotę kuria galėčiau išmatuoti tą skausmą kurį patiria motina suprasdama kad jos vaikelis ne toks kaip sveiki vaikučiai... ar galiu pasijusti jos kailyje kai supranti, kad niekuom negali padėti... ar galiu suprasti motina kuri dėl to greičiausiai kaltina save- perkrato mintimis visą nėštumo laiką- ką jautė, ką veikė, ką valgė, ką gėrė ir t.t.t ir kala save kiekvieną rytą prie to kančios kryžiaus? Ne. Tai ne man ir spręsti apie tai.
Toms kurios turi sveikų vaikučių ir taip giliai piktinasi- tai pasiimkite globoti tuos paliktus vaikelius. Tuoj pradėsite sakyti- neturiu galimybės, vyras prieštaraus, giminės nesupras ir daugybe kitų priežaščių. Tai ir nesmerkite tų kurios palieka.
O tos kurios jau augina sergančius vaikus- ne visos moterys tokios stiprios kad galėtų kiekvieną rytelį matyti skausmą savo vaikų akyse.

Aš vieno nesuprantu, koks skirtumas ar tavo vaikas sveikas ar ligotas. Jis gi tavo, tai kam tada reikia jį atiduoti. Jis gi yra kūnas ir kraujas ir nesvarbu kokia jo sveikatos būklė.

Norisi pakomentuot
Vaikas atiduotas į vaikų namus. Kaip sako VAIKŲ NAMŲ PERSONALAS - vaikas nenori gyventi, nes jį paliko tėvai.
Tada visos moterys šluostosi akis - kokie begėdžiai tėvai

Tačiau aš NIEKADA nesmerksiu tokių ar netokių tėvų. NIEKADA. Kol nepavaikščiosiu jų batais, nesmerksiu.

Kaip dabar yra pas mus... Gyvenimo greičio didėjimas, pinigų mašinos išradinėjimas, įdegusio ir sveiko, liekno, be raukšlelių kūno kultas, amžinos jaunystės miražai sklinda iš visur - tv, radio, gatvės, reklamų... Ką daryt, jeigu žmonės - ką tik iškepti "tėvai" - nesustoja nei akimirkai ir lekia lekia lekia.
Lai lekia.
Tie, kas sustoja ir pagalvoja, gyvenime pajus pilnatvę...
Tačiau tų, kurie lekia, aš vistiek nesmerkiu ir nekaltinu. Jie jau save nubaudė, tik dar nesuvokia...

Kaip gerai užlipdyti etiketę - "normali šeima". Atrodo, kad "normaliose" šeimose nebūna tragedijų, problemų... Tada labai lengva vaikų namų personalui teisintis, jog va vaikas tiesiog "boikotuoja gyvenimą".

O gal čia kalta tik PRASTA VAIKO PRIEŽIŪRA valdiškoj įstaigoj? Iš nieko nieko ir nebūna.