Įkraunama...
Įkraunama...

SERGANTĮ VAIKĄ ATIDAVĖ Į VAIKŲ NAMUS

QUOTE(AlfredaK @ 2007 04 15, 16:21)
Mieloji, smerkike, papasakosiu jums savo istoriją.Taip mano vaikelis auga tuose minimuose globos namuose, ir aš laiminga-nepaprastai laiminga kad jį ten priėmė ir atsirado jam vieta, kad man skirtingai nei kitiems tereikėjo laukti tik tris mėn. eilėje, kiti tiek metų laukia.Labai baisu, ar ne?Gerai tęsiu , taip jau atsitiko, kad mao pirmagimis, mao akių švieselė atėjo pas mane ir su Edvardso sindromu ir su cerebriniu paralyžium kartu.Net neverkiau, viską priėmiau taip kaip gyvenimas , Dievas davė.Po metų mus paliko vaiko tėtė, likom vieni, na su močiute.Gyvenom , nieko netrūko, močiutė kiek jos amžius ir jėgos leido, aš dirbau ir uždirbau neblogai ir gyvenom.Vieną kartą važiavau tėvelio kapo lankyti ir taip jau nutiko, kad girtas žmogus sukėlė avariją, aš nukentėjau likau amžiams invalido vežimėlyje-nutrūko stuburo nervas, man niekas nebepadės atsistoti-toki stebuklų nebūna.Su manim liko mano mama ir kita mano švieselė, trimetė dukra.Mamai mano greit aštuonesdešimt, ligų kamuoliukas.Jai priežiūros reikia, o kur čia aš ir mano vaikai.Nepasakosiu kaip aš pragyvenau ir praleidau tą pusmetį kol išmokau sėdėti, nepasakosiu ir to kaip gyveno mano pirmagimis, tiesiog nepamenu, tik pamenu kaip aš rėkiau verkiau ir viskas, net nežinojau ko noriu labiau numirti pati, ar kad visi kartu munirtumėm.Išleidom visas įmanomas sanaupas ateinančiom slaugėm , persikėlėm į vieno kambario butą iš keturių kambarių buvusių apynaujam rajone.Kambaryje, dėkui Dievui duris praplatinti pinigų užteko, užtat į lauką ne.Dabar gyvenu kaip ir dėžėj, ent taip jaučiuosi.Mažąją kaip sugebu, taip prižiūriu, vyresnėlio, kuriam jau septyniolika ,prie jokių aplinkybių nesugebu- jis gi ne visada net į vežimėlį pasodimas, nors man tai jau irgi ne pagal jėgas.Va ir atidaviau, ir nesigailiu- jei nebūtų mažosios, pati labai noriai važiuočiau į kokius nors namus invalidams.
O dabar apie Ašrytuką, aš taip manau, kad čia tikrai ji mūsų Aušrytukas, kaip mes vadinam.Net nežinau ką mes darytumėm jei nebūtų mūsų gyvenime.Ji ne tik savo penketuką ant kojų kelia, ji dar ir iššeiginėmis dienomis ir savo atostogų metu visada pasiima po porą mažiausia lankomų vaikų su savim.Galų gale nepamiršta atvažiuoti su savo vyrais ąžuolais, o tiksliau paagliukais mane vaikelio aplankyti nuvežti, ji pati turi namuose gulintį ligonį ir visur jos pakanka.Ir ne viena tokia aš ten negalinti auginti savo vaikelio atidavus esu.suprantu puikiai kodėl ji taip piktai rašo apie tą smerkimą.Taigi smerkit mane, jai sąžinė leidžia, negaila.
O dėl agitacijos atiduoti, tai čia jau net juokinga.Jūs pirma pabandykuit patekti, eilės ten gi, o ir šiaip dar neteko girdėti nei agitacijos atiduoti, nei ko nors į tai panašaus.

del paskutinio sakinio,kad ,,ten eiles kokios,,atrodo,kad taip ir visi stovi kaip prie kokio pridavimo punkto atsikratyt savo vaikais,pikta darosi kai skaitai,kaip sunku sulaukti eiles ten,kad kuo greiciau atsikratyt vaiku blink.gif doh.gif :verysad:baisiau nei baisu,kad ten eiles laukianciu atiduot savo vaikus verysad.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Vilte28: 16 balandžio 2007 - 07:15
QUOTE(virdzinija 7 @ 2007 04 15, 22:38)
Na mamytės skaitau ir net juokas ima(čia apie AlfredaK ir pelytea)pykosi...linkėjimais apsidalino... biggrin.gif
AlfredaK,perskaičiau tavo aprašymą ir tave suprantu,būti pačiai neįgaliai ir prižiūrėti neįgalų-jei vaikas nevaikštantis,tai tikrai juk tai ne dauno sindromas...
Ir manau,kad tavo aprašyta"aušrytukė"tai ne ta pati,čia rašanti vaikų neturi...


na nežinau, bet mes tikrai nesipykom, aš kažkada irgi jauna buvau, ir aš tada pati auginau savo vaikiuką, viską atiduočiau kad galėčiau ir dabar, jei gi sunku ji tokia . Na dėl aušrytuko, gal suklydau, tikrai nežinau bet pas mus tokia šaunuolė yra.Na o tu manau tikriausia supratai, kad aš džiaugiuosi ne tuo, kad vaiku atsikračiau, o kad yra tokia galimybė jog mano/ūsų vaikams padės kai mes to padaryti nagalėsim.Labai liūdnos dienos kai laukia lyja , ar tiesiog keičiasi oras ir aš negaliu net įsės į savo ratelius.Tada verkiu ir man atrodo kad aš paskutinė netikėlė jog negaliu atsikelti ir niekas negali manęs nuvežti aplankyti.Man ir mažosios gaila, ji gi visai mažytė - o kiek rūpestėlio turi, jei mamyei kas iš rankų iškrito paduot apklosto mamytę.
Vilte, ten eilė yra sudaryta iš panašiai tokių bėdžių kaip aš, o tos kurios nori palikti šiaip jos gi be eilės palieka.Beje ten yra tik arba visišką negalią turintys, arba sunkią, itokių ten ir nėra ir nepriima.
Atsakyti
QUOTE(AlfredaK @ 2007 04 16, 10:29)
na nežinau, bet mes tikrai nesipykom, aš kažkada irgi jauna buvau, ir aš tada pati auginau savo vaikiuką, viską atiduočiau kad galėčiau ir dabar, jei gi sunku ji tokia . Na dėl aušrytuko, gal suklydau, tikrai nežinau bet pas mus tokia šaunuolė yra.Na o tu manau tikriausia supratai, kad aš džiaugiuosi ne tuo, kad vaiku atsikračiau, o kad yra tokia galimybė jog mano/ūsų vaikams padės kai mes to padaryti nagalėsim.Labai liūdnos dienos kai laukia lyja , ar tiesiog keičiasi oras ir aš negaliu net įsės į savo ratelius.Tada verkiu ir man atrodo kad aš paskutinė netikėlė jog negaliu atsikelti ir niekas negali manęs nuvežti aplankyti.Man ir mažosios gaila, ji gi visai mažytė - o kiek rūpestėlio turi, jei mamyei kas iš rankų iškrito paduot apklosto mamytę.
Vilte, ten eilė yra sudaryta iš panašiai tokių bėdžių kaip aš, o tos kurios nori palikti šiaip jos gi be eilės palieka.Beje ten yra tik arba visišką negalią turintys, arba sunkią, itokių ten ir nėra ir nepriima.

Žinai aš tikiu ,kad ten eilės(visai kaip senelių namuose).Neturi jaustis kaip paskutinė netikėlė,tu padarei tai kas buvo tavo manymu geriausia...Džiugu,kad surandi būdų savo vaiką aplankyti...Iš kur esi?gal padėčiau aplankyti...
Mamytės,turėtumėt suprasti AlfredaK atidavė ne todėl,kad būtų lengviau ar dar kaip...tiesiog pati nesugebėtų pasirūpinti...Manote ji atiduodama vaiką plačiai šypsojosi??Mes nė viena nežinome kokį dar išbandymą dievas ruošia mums,todėl niekada nesakykite niekada...
Atsakyti
QUOTE(virdzinija 7 @ 2007 04 16, 12:29)
Žinai aš tikiu ,kad ten eilės(visai kaip senelių namuose).Neturi jaustis kaip paskutinė netikėlė,tu padarei tai kas buvo tavo manymu geriausia...Džiugu,kad surandi būdų savo vaiką aplankyti...Iš kur esi?gal padėčiau aplankyti...
Mamytės,turėtumėt suprasti AlfredaK atidavė ne todėl,kad būtų lengviau ar dar kaip...tiesiog pati nesugebėtų pasirūpinti...Manote ji atiduodama vaiką plačiai šypsojosi??Mes nė viena nežinome kokį dar išbandymą dievas ruošia mums,todėl niekada nesakykite niekada...


aė vilnietė, ačiū už pasiūlymą, net nežinau gera širdy pasidarė.Tu savo gi septynetą augini.Pagalvosiu.O šiaip tai jos jaunos, pamenu kai buvau sveika ir visai jauna galvojus tikriausia būčiau irgi panašiai.Tada kad kažkaip tik tokios temos nebuvo, nesvarstydavom gal.Galų gale tais laikais neįgalių nei vaikų nei suaugusių neįgalių irgi nebuvo.O kaip aš jaučiausi tada tada aš gulėjau ir niekas , joks gydytojas net prielaidos nedavė kad aš atsisėsiu bent jau.aš žinojau kad kažkada tai padarysiu, nes vaikams reikia manęs.Bet vaikelis buvo su manim , nė už kč nenorėjau skirtis, tikėjau kad padėgsiu kai tik atsissiu.Va todėl ir pardaviau butą, persikrausttėm visi keturi į vieną kambarį, man netgi buvo geriau- aš galėjau jį matyti.Bet tik trumpai, pradėjau matyti visai kitus dalykus, kad jis kenčia nuo mano egoizmo, va ką pradėjau matyti.dieną gerai būdavo slaugė ir jam ir man- o naktį jau mama mano(aš ją močiute vadinu) sena maža trapi moteriškė, beveik aštuoniasdešimtmetė.Ji taip negali kaip aš gaėjau, ar kaip slaugė, pagirdyti irgi nesiseka, o kur dar priepuolio metu sugirdyti reikiamus vaistus.Pradėjau suprasti kad tokia mano meilė greičiau gali tik pakekti nei padėti.Milžiniškom valios pastangom aš atsisėdau, bet tai nieko nepakeitė.Kas iš to- aš jo negalėjau pasiekti paverti , pasukti pakeisti pampersus.Tada atėjo tas supratimas kad aš negaliu ir negalėsiu to padaryti niekada.Pradėjau ieškoti pagalbos- išeities jam.Sakydavo- po metų dviejų.Verkiau tada tikrai - mano vaikas ir numirs čia su manimi o aš taip ir sėdėsiu.Ir va vieną kart ,eilinį kart beskambinant atsiliepė Aušra.Pasakė aš pasistengsiu padėti ir pasistenėgė ji mynė visus slenksčius , rinko dokumentus darė viską ir net daugiau ir mums padėjo/Atiduoma iš tiesų šypsojausi, neturėjo gi vaikas matyti ašarų- kaip jis tada jaustųsi, kaip jam tada būti.Galvojau - jei jau matomės paskutinį kartą , tai tegu pamena mane besišypsančią, o ne raudančią.Labai blogai jaučiausi kol neaplankiau,o po to kai panačiau kaip ten rūpinasi juo ir kiaips atėjo palegvėjimas kad aš tikrai priėmiau tikrai tinkamą ir vienintelį teisingą sprendimą.Tuo tikiu.Bet būna , žinoma kad būna ir tos akimirkos apie kurias rašiau jau anksčiau.
Atsakyti
QUOTE(AlfredaK @ 2007 04 16, 13:18)
aė vilnietė, ačiū už pasiūlymą, net nežinau gera širdy pasidarė.Tu savo gi septynetą augini.Pagalvosiu.O šiaip tai jos jaunos, pamenu kai buvau sveika ir visai jauna galvojus tikriausia būčiau irgi panašiai.Tada kad kažkaip tik tokios temos nebuvo, nesvarstydavom gal.Galų gale tais laikais neįgalių nei vaikų nei suaugusių neįgalių irgi nebuvo.O kaip aš jaučiausi tada tada aš gulėjau ir niekas , joks gydytojas net prielaidos nedavė kad aš atsisėsiu bent jau.aš žinojau kad kažkada tai padarysiu, nes vaikams reikia manęs.Bet vaikelis buvo su manim , nė už kč nenorėjau skirtis, tikėjau kad padėgsiu kai tik atsissiu.Va todėl ir pardaviau butą, persikrausttėm visi keturi į vieną kambarį, man netgi buvo geriau- aš galėjau jį matyti.Bet tik trumpai, pradėjau matyti visai kitus dalykus, kad jis kenčia nuo mano egoizmo, va ką pradėjau matyti.dieną gerai būdavo slaugė ir jam ir man- o naktį jau mama mano(aš ją močiute vadinu) sena maža trapi moteriškė, beveik aštuoniasdešimtmetė.Ji taip negali kaip aš gaėjau, ar kaip slaugė, pagirdyti irgi nesiseka, o kur dar priepuolio metu sugirdyti reikiamus vaistus.Pradėjau suprasti kad tokia mano meilė greičiau gali tik pakekti nei padėti.Milžiniškom valios pastangom aš atsisėdau, bet tai nieko nepakeitė.Kas iš to- aš jo negalėjau pasiekti paverti , pasukti pakeisti pampersus.Tada atėjo tas supratimas kad aš negaliu ir negalėsiu to padaryti niekada.Pradėjau ieškoti pagalbos- išeities jam.Sakydavo- po metų dviejų.Verkiau tada tikrai - mano vaikas ir numirs čia su manimi o aš taip ir sėdėsiu.Ir va vieną kart ,eilinį kart beskambinant atsiliepė Aušra.Pasakė aš pasistengsiu padėti ir pasistenėgė ji mynė visus slenksčius  , rinko dokumentus darė viską ir net daugiau ir mums padėjo/Atiduoma iš tiesų šypsojausi, neturėjo gi vaikas matyti ašarų- kaip jis tada jaustųsi, kaip jam tada būti.Galvojau - jei jau matomės paskutinį kartą , tai tegu pamena mane besišypsančią, o ne raudančią.Labai blogai jaučiausi kol neaplankiau,o po to kai panačiau kaip ten rūpinasi juo ir kiaips atėjo palegvėjimas kad aš tikrai priėmiau tikrai tinkamą ir vienintelį teisingą sprendimą.Tuo tikiu.Bet būna , žinoma kad būna ir tos akimirkos apie kurias rašiau jau anksčiau.

Parašyta 7 nykštukai,tai aš snieguolė lotuliukas.gif O jei rimtai turiu septynis sūnus ir vieną su negalia unsure.gif O vyras tavo neįgaliuko nenorėjo?šiaip gali neatsakyti smile.gif o kiek mažajai?Tu šypsojais,o širdis ar verkė?
Atsakyti

Žinoma- snieguolė, princesė ir kas tiknori savo vaikams tai tikrai smile.gif . Tėtė nenorėjo sunkumų, gal jis buvo silpnesnis už mane, o gal iš anksto nebuvo pasiruošęs tam kas bus, neįsivaizdavo.Kad vaikelis gali turėti nukrypimų, mes žinojom, ir viskas buvo gerai, bet kad gimdysiu per peresmenką, tai numatyt negalėjau, ir atspėti irgi negalėjau , kad šalia gamtos dar ir medikai pridės labai svarią ranką.
Mažoji mane princese vadina - aš gi personalinį sostą turiu.Dabar jai jau treji metai ir aštuoneri mėnesiai.Lanko darželį ir mes abi tuo labai patenkintos.Širdis neverkė- raudas raudojo, va ką ji dada darė.Ir dabar taip pat, kai man ateina metas važiuot namo.
O kas gi tavo vaikeliui nutiko?
Atsakyti
QUOTE(AlfredaK @ 2007 04 16, 13:52)
Žinoma- snieguolė, princesė ir kas tiknori savo vaikams tai tikrai smile.gif . Tėtė nenorėjo sunkumų, gal jis buvo silpnesnis už mane, o gal iš anksto nebuvo pasiruošęs tam kas bus, neįsivaizdavo.Kad vaikelis gali turėti nukrypimų, mes žinojom, ir viskas buvo gerai, bet kad gimdysiu per peresmenką, tai numatyt negalėjau, ir atspėti irgi negalėjau , kad šalia gamtos dar ir medikai pridės labai svarią ranką.
Mažoji mane princese vadina - aš gi personalinį sostą turiu.Dabar jai jau treji metai ir aštuoneri mėnesiai.Lanko darželį ir mes abi tuo labai patenkintos.Širdis neverkė- raudas raudojo, va ką ji dada darė.Ir dabar taip pat, kai man ateina metas važiuot namo.
O kas gi tavo vaikeliui nutiko?

4u.gif Ach tie vyrai...nors mano ne toks smile.gif mano sūnus gimti norėjo ir cezario nedarė ax.gif o tada vaikas sumąstė,kad į pasaulį ateis ne galvyte,kaip paprastai būna,bet nusprendė apsisukti ir į pasaulį ateiti kojytėmis...tai gydytojai pasistengė jam padėti(timptelėti)už kojytės...dabar turime paralyžių verysad.gif
Atsakyti
QUOTE(virdzinija 7 @ 2007 04 16, 14:06)
4u.gif Ach tie vyrai...nors mano ne toks smile.gif mano sūnus gimti norėjo ir cezario nedarė ax.gif o tada vaikas sumąstė,kad į pasaulį ateis ne galvyte,kaip paprastai būna,bet nusprendė apsisukti ir į pasaulį ateiti kojytėmis...tai gydytojai pasistengė jam padėti(timptelėti)už kojytės...dabar turime paralyžių verysad.gif


na ir šaunuolis, kad taip. Bet aš savo buvusio nesmerkiu ir nepykstu.Tiesiog taip atsitiko ir viskas, netgi džiaugiuosi, kad išėjo iš karto, o ne po kelių metų. Taip lengviau.
Gydytojai gydytojai gydytojai... atrodo jog kai kuriems rankos ne iš ten išdygusios, o protas juos aplanko tik pasisvečiuoti, taip galėčiau pasakyti apie tuos kurie gimdyklose dirba, ir niekaip negalėčiau pasakyti apie tuos kurie buvo šalia manęs. Va kaip viskas gyvenime realetyvu.
Atsakyti
QUOTE(AlfredaK @ 2007 04 16, 14:13)
na ir šaunuolis, kad taip. Bet aš savo buvusio nesmerkiu ir nepykstu.Tiesiog taip atsitiko ir viskas, netgi džiaugiuosi, kad išėjo iš karto, o ne po kelių metų. Taip lengviau.
Gydytojai gydytojai gydytojai... atrodo jog kai kuriems rankos ne iš ten išdygusios, o protas juos aplanko tik pasisvečiuoti, taip galėčiau pasakyti apie tuos kurie gimdyklose dirba, ir niekaip negalėčiau pasakyti apie tuos kurie buvo šalia manęs. Va kaip viskas gyvenime realetyvu.

Taip jau yra vyrai kažkodėl nusiplauna...jie nori tik sveikų...ir mes norim,bet yra kaip yra,deja verysad.gif
Atsakyti
QUOTE(AlfredaK @ 2007 04 15, 21:05)
dėl to nepateisinimo, tai tu ne Dievas ir neužsiimk juo būti.Nieko nemanau apie mamas paliekančias vaikus, dėl tos pačios priežasties, kad neesu Dievas, ir ne man teisti, visiems savo laiku bus atlyginta - tuo neabejoju.O man iš tavęs juokas neima, man labai nuoširdžiai gaila tavęs.Tokios pikto, įtūžusios, su juoda siela.Tu pati savo pykčiu žudai save, kaip tu gali paskui eiti prie to vaiko???Ką tu jam perduodi, negi nemanai kad jis tavęs nejaučia, tavo dvylipumo???Tau tiesiog reikėtų psichologinės reabilitacijos.
Kaip ten sako psichoterapeutai, kad mus kituose labiausia pykdo tai kas yra mumyse pačiuose.
Kada nors pasimelsiu ir už tave, kad rastum ramybę ir susitaikymą su tuo kas neišvengiama.


Nu tikrai sakyčiau ir čia pykčio netrūksta, tik dar Dievu dangstomasi schmoll.gif
Nu iš tiesų tai manau, kad niekas neturi teisės spręsti kieno juoda siela, kieno švari. Į kito vidų neįlįsim, juo labiau internetu mirksiukas.gif Kiekvieno patirtis yra unikali ir mums svetimiems nežinoma mirksiukas.gif
Nuomonės taip pat gali būt įvairios 4u.gif Kiek prisimenu, diskusijos pradžia buvo apie tai, kad tėvai tiesiog nepriima kitokio vaikelio. Niekas nesmerkė tų mamų, kurios dėl savo labai blogos sveikatos ar gyvenimo sąlygų nebuvimo (visiško skurdo) vaikus apgyvendina valdiškuose namuose ir juos lanko, rūpinasi. Gyvenimas margas ir nežinai kas gali nutikti rytoj g.gif Ir manau nereikia niekam teisintis ir gintis, nebent prieš save.
O psichoterapeutai turi labai daug įvairių teorijų, o viena iš jų, kad ginames tada, kai jaučiames prasikaltę. Bet gal nereikėtų jais gąsdinti, nes psichologo pagalba praverstų visiems, net ir patiems sveikiausiams(jei tokių yra doh.gif ) 4u.gif 4u.gif
Atsakyti
QUOTE(AlfredaK @ 2007 04 15, 20:05)
Kaip ten sako psichoterapeutai, kad mus kituose labiausia pykdo tai kas yra mumyse pačiuose.

Ar būtina būt vagim, kad pykdytų vagystės? Ar būtina būti žmogžudžiu, kad pykdytų žmogžudystės, ar turi būt paskutiniu veidmainiu, kad pyktum už veidmainystę? Nemanau g.gif - nereikia susabsoliutinti ir visur taikyti vienos citatos - čia šiaip...
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Karbynė: 16 balandžio 2007 - 16:15
QUOTE(Karbynė @ 2007 04 16, 17:15)
Ar būtina būt vagim, kad pykdytų vagystės? Ar būtina būti žmogžudžiu, kad pykdytų žmogžudystės, ar turi būt paskutiniu veidmainiu, kad pyktum už veidmainystę? Nemanau  g.gif - nereikia susabsoliutinti ir visur taikyti vienos citatos - čia šiaip...


Kiek gyvenime buvau susidūrus, tai apgavikas visada pats pirmas rėkia- jog kažkas meluoja, vagis visada labai bijo būti apvogtas o va apie žmogžudžius nieko nežinau. Jeigu jie taip bijo, matyt labai pyksta. Nėra vienareikšmio atsakymo į tai. aš į tą, kad nereikia visur taikyti vienos citatos, ar tiesiog skambios frazės dažniausia yra tiktai pasakymai ir frazės.Va nemačiau temos - smerkiu vagis, veidmainius ir žmogžudžius, na arba teisinu. Gal tai žmonėm labiau suprantama ir artima g.gif
Beje, gal aš ir neteisi, bet ten kur akivaizdžiai kalbasi du žmonės ir tarppusavyje verčiau yra nesikišti, ir palikti suaugusių žmonių reikalus tiems dviems suaugusiems žmonėms.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo AlfredaK: 16 balandžio 2007 - 19:16