QUOTE(AlfredaK @ 2007 04 15, 16:21)
Mieloji, smerkike, papasakosiu jums savo istoriją.Taip mano vaikelis auga tuose minimuose globos namuose, ir aš laiminga-nepaprastai laiminga kad jį ten priėmė ir atsirado jam vieta, kad man skirtingai nei kitiems tereikėjo laukti tik tris mėn. eilėje, kiti tiek metų laukia.Labai baisu, ar ne?Gerai tęsiu , taip jau atsitiko, kad mao pirmagimis, mao akių švieselė atėjo pas mane ir su Edvardso sindromu ir su cerebriniu paralyžium kartu.Net neverkiau, viską priėmiau taip kaip gyvenimas , Dievas davė.Po metų mus paliko vaiko tėtė, likom vieni, na su močiute.Gyvenom , nieko netrūko, močiutė kiek jos amžius ir jėgos leido, aš dirbau ir uždirbau neblogai ir gyvenom.Vieną kartą važiavau tėvelio kapo lankyti ir taip jau nutiko, kad girtas žmogus sukėlė avariją, aš nukentėjau likau amžiams invalido vežimėlyje-nutrūko stuburo nervas, man niekas nebepadės atsistoti-toki stebuklų nebūna.Su manim liko mano mama ir kita mano švieselė, trimetė dukra.Mamai mano greit aštuonesdešimt, ligų kamuoliukas.Jai priežiūros reikia, o kur čia aš ir mano vaikai.Nepasakosiu kaip aš pragyvenau ir praleidau tą pusmetį kol išmokau sėdėti, nepasakosiu ir to kaip gyveno mano pirmagimis, tiesiog nepamenu, tik pamenu kaip aš rėkiau verkiau ir viskas, net nežinojau ko noriu labiau numirti pati, ar kad visi kartu munirtumėm.Išleidom visas įmanomas sanaupas ateinančiom slaugėm , persikėlėm į vieno kambario butą iš keturių kambarių buvusių apynaujam rajone.Kambaryje, dėkui Dievui duris praplatinti pinigų užteko, užtat į lauką ne.Dabar gyvenu kaip ir dėžėj, ent taip jaučiuosi.Mažąją kaip sugebu, taip prižiūriu, vyresnėlio, kuriam jau septyniolika ,prie jokių aplinkybių nesugebu- jis gi ne visada net į vežimėlį pasodimas, nors man tai jau irgi ne pagal jėgas.Va ir atidaviau, ir nesigailiu- jei nebūtų mažosios, pati labai noriai važiuočiau į kokius nors namus invalidams.
O dabar apie Ašrytuką, aš taip manau, kad čia tikrai ji mūsų Aušrytukas, kaip mes vadinam.Net nežinau ką mes darytumėm jei nebūtų mūsų gyvenime.Ji ne tik savo penketuką ant kojų kelia, ji dar ir iššeiginėmis dienomis ir savo atostogų metu visada pasiima po porą mažiausia lankomų vaikų su savim.Galų gale nepamiršta atvažiuoti su savo vyrais ąžuolais, o tiksliau paagliukais mane vaikelio aplankyti nuvežti, ji pati turi namuose gulintį ligonį ir visur jos pakanka.Ir ne viena tokia aš ten negalinti auginti savo vaikelio atidavus esu.suprantu puikiai kodėl ji taip piktai rašo apie tą smerkimą.Taigi smerkit mane, jai sąžinė leidžia, negaila.
O dėl agitacijos atiduoti, tai čia jau net juokinga.Jūs pirma pabandykuit patekti, eilės ten gi, o ir šiaip dar neteko girdėti nei agitacijos atiduoti, nei ko nors į tai panašaus.
O dabar apie Ašrytuką, aš taip manau, kad čia tikrai ji mūsų Aušrytukas, kaip mes vadinam.Net nežinau ką mes darytumėm jei nebūtų mūsų gyvenime.Ji ne tik savo penketuką ant kojų kelia, ji dar ir iššeiginėmis dienomis ir savo atostogų metu visada pasiima po porą mažiausia lankomų vaikų su savim.Galų gale nepamiršta atvažiuoti su savo vyrais ąžuolais, o tiksliau paagliukais mane vaikelio aplankyti nuvežti, ji pati turi namuose gulintį ligonį ir visur jos pakanka.Ir ne viena tokia aš ten negalinti auginti savo vaikelio atidavus esu.suprantu puikiai kodėl ji taip piktai rašo apie tą smerkimą.Taigi smerkit mane, jai sąžinė leidžia, negaila.
O dėl agitacijos atiduoti, tai čia jau net juokinga.Jūs pirma pabandykuit patekti, eilės ten gi, o ir šiaip dar neteko girdėti nei agitacijos atiduoti, nei ko nors į tai panašaus.
del paskutinio sakinio,kad ,,ten eiles kokios,,atrodo,kad taip ir visi stovi kaip prie kokio pridavimo punkto atsikratyt savo vaikais,pikta darosi kai skaitai,kaip sunku sulaukti eiles ten,kad kuo greiciau atsikratyt vaiku :verysad:baisiau nei baisu,kad ten eiles laukianciu atiduot savo vaikus