SERGANTĮ VAIKĄ ATIDAVĖ Į VAIKŲ NAMUS

Suprantu, kad galima padaryti kvailystę, laikinai aptemus protui, kai sužinai vaiko diagnozę, juo labiau jei ir artimimųjų palaikymo nėra Bet atsitokėjus tikriausia turėtų būt baisu kad tavo vaikelis kažkur vienas, be tavęs.
O jei jau taip, tai kam kankintis ir gyvenimą sau apkartinti nuolatiniu kaltės jausmu, graužatimi.
Juk kiekviena iš mūsų auginanti tokius vaikiukus pakoreagavo savo gyvenimą, susitaikė ir tikriausia yra laimingos Nes tie mūsų zuikučiai nuo pat pirmos dienos mums labai daug duoda, mokina kantrybės,vilties ir daugelį kitų dalykų

galvoju, kad ir suklydus, laikinai protui aptemus, galima pasitaisyti...

NIEKADA NEVĖLU PASIIMTI ATGAL. LABAI PRAŠAU VISŲ, KURIOS ŽINOT TOKIUS ATVEJUS PARAGINKIT PASIIMTI ATGAL SAVO VAIKIUKUS.

tikrai nėra taip baisu ir sunku, kaip pirmą dieną atrodo. Bet palikti savo vaikelį tarp svetimų ir gal ne visada meilių žmonių, labai baisu. Mamos labai prašau nepalikit savo vaikelių. Pasiimkit juos namučių, kad ir mažesnis kąsnelis, bet iš mamytės rankų.

acha atsiimkit, ir ypač tos kurių vaikams dieną naktį yra reikalina reanimacinė įranga. Sveikas protas neturi palikti mamos nei vaiką atiduodant, nei tokie skatinimai.Nežinau kas tavo vaikučiui, bet atrodo kad tamsta na niekaip negali suvokti , kad yra dar ir kitokie apsigimimai, itokios problemos, galgi tu pasidomėk, o nerėk ir nesmerk aklai.

Kažkaip keistai tu vėl įsiterpi, ir vėl neskaičiusi apie ką kalbam, kaltini kitus rėkimu.
Su reanimacine įranga žmogučiai ilgai nebūna. Arba miršta, arba pagerėja. Į vaikų namus su reanimacine įranga niekas ligoniukų neatiduoda. Čia jau tu man nepasakok.

O kad skatinu pasiimti atgal, nematau nieko blogo. Ir mama nustos graužtis ir mažyliui bus geriau. Gal kuri paskaičius ir atsiims.
Pakankamai suvokiu, patikėk, todėl ir šiurpstu, kad juos palieka.

žmogučiai prijungti prie apratų išgyvena būna ir iki dešimties ir iki dvylikos metų, ir nieko nepakeisi.Ir vaikus atiduona ne kažkur, o į slaugos namus, į globos namus r pensionu, būtų gerai žinoti prieš skandalijantis kad ir tokia įranga specializuotuose globos namuose yra.O beatodairiškas rėkavimas , kad neatiduokit pasiimtik yra visiškai siauramatis.Aš suprantu iš tamstos pasisakymo tik viena, kad matot tik save ir prizmė per katrą galit kiek pažvelgti yra irgi tik tokia.O gražu taip iš esmės pažiūrėt į kai kuriuos susirgimus ir tų mamų realias gyvenimo sąlygas prieš pradedant nors kokias diskusijas- smerkiu smerkiu.Ką smerki ir kodėl???Ką tu žinai apie tas žmones, ar tu matei jų problemas, ar tu prieš smerkdama gali nnors kaip nors gali tu jiems padėti- na remti materialiai, būti nemokama slaugė?Gali bent tai pasiūlyti?Negali, tai ir nerėk nuo bačkos-pažiūrėk kokie baisūs žmonės,kiekvienas kaip gali savas problemas sprendžia ir niekam nevalia nieko smerkti.Patys baisiausi žmonės yra ne tie kurie elgiasi taip kaip jiems liepai jų protas ir sąžinė, o tie kurie loja iš paskos- ach kokie jie baisūs.Turbūt net klaust nereikia ar tu į Dievą tiki, nes ir taip aišku kad ne, antraip nesimėtytum akmenim į kairę ir į dešinę nepaisydama nei Dievo nei žmonių moralės principų.

gal gali pasakyti, ko man darosi vaizdas, kad tu pati palikusi savo vaikelį, genama baisių sąžinės priekaištų teisini save.

VISADA PIKTINAUSI, SMERKIAU IR SMERKSIU TAS BOBAS, KURIOS PALIEKA SAVO VAIKUS.

Jie - BEJĖGIAI, o jos - SAVANAUDĖS, BAILĖS, NEATSAKINGOS BOBOS. Vyrai - kurie palieka vaikus - taip pat (čia dėl lygių galimybių).

Kažin kuri iš mudviejų labiau į Dievą tiki ? Tu, ar aš????
Papildyta:
smerkti - nevalia. O palikti kūdikį - valia????

Nepiršk savo nuomonės kitiems akmenimis mėtaisi tu...Ausrytuk,suprask kiek žmonių tiek ir nuomonių žInoma jaunos mamos mano,kad jos nepakeičiamos savo neįgaliukams,kitos per kažkurį laiką pavargsta ir tada atiduoda...nesmerkiu nė vienos,auginu ne tik neįgaliuką,ir nežinau ką man gyvenimas dar iškrės...galbūt būsiu priversta atiduoti tik nežinau kas būtų skaudžiau atiduoti į prieglaudą ar kad pasikviestų dangus?

sutinku su situ pasisakymu,net siurpas nupurte atiduot vaika kuri pagimdei,niekada nepateisinciau,o tuo labiau jei moteris ji dar augino,kas dedasi to vaiko galvoje,maciau laida apie apsigimusius vaikus,prieglaudos moterys pasakojo sako sunkaiusia tiems vaikams kurie jau jaute motinos meile,tie kurie jos nejaute lengviau prisitaiko o tie kurie jau pajaute sako glaustosi vargsiukai prie visu moteru ,rode jaunuoli ji mama augino pora metu pasku atidave,susirado jis mama televizijos pagalba,bet ka pas mama nauja seima kitas sveikas vaikas jau didelis,bendraut nera motinai apie ka su vaiku,skaudulys vargsui dar didesnis paliko,tik aciu dievui kad jis vaiksto kad ir sunkiai ir reikalinga operacija veido,sirdi drasko vien tik pagalvojus

Pati tema bjauri. Situacijų geriau tokių nebūtų. Bet ... ne visada galim rinktis.

Palikti ar ne???

Situacija situcijai nelygi. Negalima vienareikšmiai atsakyti. Visiškai palikti, užmiršti ir mėgautis gyvenimu vaidinant, kad nieko neįvyko, pabėgti, manau yra ir tokių atvejų - tada - smerkiu.
Kad ir kokia sudėtinga situacija būtų - lankyti, paguosti apkabinti ir labai mylėti - privalu. Tu - motina. Tu - jį pagimdei. Ir tu nekalta, kad jis kitoks. Tik iš tavęs norima daugiau pastangų nei įprastai. Nėra lengva, tikrai, bet šiek tiek atsijungus pailsėti, vėl sugrįšti pas savo rūpestėlį.
Smerkiu tas, kurios paliko išsigandusios aplinkos reakcijos, o net neabejoju, kad tokių yra.

O tu, Ausrytuk, tikrai keistai elgiesi. Atrodo, kad būtum vienaip ar kitaip suinteresuota, kad tuos žmogučius paliktų..?
Kažkur skaičiau, kad dirbi, kiek supratau neįgaliųjų pensionate? Taip?

nepateisinu tokiu mamu, bet ir smerkt negaliu tik gaila kad dar tokiu mamu yra, as sawo waiko tikrai nepalikciau!!! o jei sunku augint ir nori dirbt yra sawaitiniai darzeliai!

Mieloji, smerkike, papasakosiu jums savo istoriją.Taip mano vaikelis auga tuose minimuose globos namuose, ir aš laiminga-nepaprastai laiminga kad jį ten priėmė ir atsirado jam vieta, kad man skirtingai nei kitiems tereikėjo laukti tik tris mėn. eilėje, kiti tiek metų laukia.Labai baisu, ar ne?Gerai tęsiu , taip jau atsitiko, kad mao pirmagimis, mao akių švieselė atėjo pas mane ir su Edvardso sindromu ir su cerebriniu paralyžium kartu.Net neverkiau, viską priėmiau taip kaip gyvenimas , Dievas davė.Po metų mus paliko vaiko tėtė, likom vieni, na su močiute.Gyvenom , nieko netrūko, močiutė kiek jos amžius ir jėgos leido, aš dirbau ir uždirbau neblogai ir gyvenom.Vieną kartą važiavau tėvelio kapo lankyti ir taip jau nutiko, kad girtas žmogus sukėlė avariją, aš nukentėjau likau amžiams invalido vežimėlyje-nutrūko stuburo nervas, man niekas nebepadės atsistoti-toki stebuklų nebūna.Su manim liko mano mama ir kita mano švieselė, trimetė dukra.Mamai mano greit aštuonesdešimt, ligų kamuoliukas.Jai priežiūros reikia, o kur čia aš ir mano vaikai.Nepasakosiu kaip aš pragyvenau ir praleidau tą pusmetį kol išmokau sėdėti, nepasakosiu ir to kaip gyveno mano pirmagimis, tiesiog nepamenu, tik pamenu kaip aš rėkiau verkiau ir viskas, net nežinojau ko noriu labiau numirti pati, ar kad visi kartu munirtumėm.Išleidom visas įmanomas sanaupas ateinančiom slaugėm , persikėlėm į vieno kambario butą iš keturių kambarių buvusių apynaujam rajone.Kambaryje, dėkui Dievui duris praplatinti pinigų užteko, užtat į lauką ne.Dabar gyvenu kaip ir dėžėj, ent taip jaučiuosi.Mažąją kaip sugebu, taip prižiūriu, vyresnėlio, kuriam jau septyniolika ,prie jokių aplinkybių nesugebu- jis gi ne visada net į vežimėlį pasodimas, nors man tai jau irgi ne pagal jėgas.Va ir atidaviau, ir nesigailiu- jei nebūtų mažosios, pati labai noriai važiuočiau į kokius nors namus invalidams.
O dabar apie Ašrytuką, aš taip manau, kad čia tikrai ji mūsų Aušrytukas, kaip mes vadinam.Net nežinau ką mes darytumėm jei nebūtų mūsų gyvenime.Ji ne tik savo penketuką ant kojų kelia, ji dar ir iššeiginėmis dienomis ir savo atostogų metu visada pasiima po porą mažiausia lankomų vaikų su savim.Galų gale nepamiršta atvažiuoti su savo vyrais ąžuolais, o tiksliau paagliukais mane vaikelio aplankyti nuvežti, ji pati turi namuose gulintį ligonį ir visur jos pakanka.Ir ne viena tokia aš ten negalinti auginti savo vaikelio atidavus esu.suprantu puikiai kodėl ji taip piktai rašo apie tą smerkimą.Taigi smerkit mane, jai sąžinė leidžia, negaila.
O dėl agitacijos atiduoti, tai čia jau net juokinga.Jūs pirma pabandykuit patekti, eilės ten gi, o ir šiaip dar neteko girdėti nei agitacijos atiduoti, nei ko nors į tai panašaus.