Perskaičiau visą temą, tačiau kad smerkčiau tokius tėvus, tikrai ne. Juk kiek šeimų, tiek skirtingų situacijų, tiek visokių galimybių, net ir palikimo neatmetant. Skaudu skatyti, kad čia taip užsipuolami tevai, kurie nusprendė atiduoti atiduoti tik gimusi ar paauginta vaikutį. Visada gerbiau tėvus, kurie turi tiek sveikatos, pasiaukojimo ir begalinės meilės, kad augina savo neįgalų vaikutį. Aišku, kad niekas nepakeis tėvelių šilumos ir meilės tam vaikučiui. Nežinau kokius padėkos žodžius reiktų išsakyti tiems tėveliams, kurie atiduoda viską, kad tik jų nesveikas vaikutis patirtų kuo daugiau šviesių akimirkų gyvenime.
Žinau situaciją vienoje šeimoje, kur jie turėjo spresti panašia situaciją; šeima ilga laiką negalejo susilaukti vaikų. Jie net kartų ryžosi tokiam žingsniui, kuri gal daugelis galetų pasmerkti; žmona pradejo lauktis vaikelio nuo kito vyro, o jos asmeninis vyras tam neprieštaravo. Viskas baigesi gerai, jie susilaukė sveiko vaikelio. Jam paaugus, buvo nuspresta dar kartą apgauti likimą tokiu pat būdu;laukiantis vaikelio nuo to paties kito vyro; gime-su dauno sindromu. Abu verkė, tačiau sprendimas buvo abieju vienareikšmis, jie vaikelio net neparsiveže į namus, o nuvežė į spec įstaigą, kuri rūpinasi tokiais vaikais. Nemanau, kad jiems neskaudejo širdies, darant tokų spendimą.Jie abu puikiai suprato, kad auginidami tokį vaikeli pasmerks save, savo šeimą, kuri tikrai subires, sveikas vaikas liks be tevo, nors ir netikro, žmonos sveikata pabloges, ji praras darbą, nes šalia tokio ligoniuko reikalingas žmogus, nes nera kas jiems padeda. Tai čia tik viena šeimos istorija, o kiek yra šeimų tiek ir likimų, todel nemanau, kad reiktų smerkti tokias šeimas, kurios daro tokius prendimus.
Tavo aprašytoje šeimoje nesveikuoliukas prarado ir tėtį nors ir ne tikrą,ir mamą ir brolį,o jei sveikasis vaikas prarastų koją ar ranką(visko atsitinka)jaučiu nuvežtų pas brolį į spec . įstaigą