SERGANTĮ VAIKĄ ATIDAVĖ Į VAIKŲ NAMUS

gal kai kurios mano zinutes ir piktokos,bet kai uzkliunama pati jautriausia ir skaudziausia vieta,tada as,, kimbu ir nagais ir dantim,,

tai kas liečia mane, aš suprantu, bat mielos mamos nu nereikia visus sutikti kaip priešus, kaip jūsų nesuprantančius.Pirmiau jūsų vaikų , man taip atrodo pirmiausia jums pačioms reikia ir meilės, ir supratimo ir pasidalinimu tuo savo skausmu, kuris tikrai begalinis ir žodžiais neišmatuojamas su amžinu klausimu - kodėl?Kodėl mano vaikeliui.Leiskit mylėti ir jus, nugi neatsitverkit ta skausmo siena.Bet meilė nėra vien užuojautos banalūs žodžiai, čia internetas, ir monitorius ne visada gali perduoti tuos jausmus kokiais iš tiesų rašai.
O ką aš veikiu su pensiono vaikučiais.Daug metų dirbau savanore neatlygintinai, paskui rašiau/ėm daug projektų dabar mokamai , įsigijom daug darbui reikalingų įrengimų, staklelių, siuvimo mašinų.Labai gaila, kad nelaimėjom vieno konkurso, mus aplenkė gėjų sąjunga , ir negalim įgyvendinti to projekto, kur mūsų vaikai gyventų jau visiškai savarnkišką gyvenimą(vidutinio sunkumo negalią turintys), va ir tokius išauginom, labai tuo didžiuojamės.Randam ir radom galimybes įdarbinti užaugusius kokiose nors įmonėse .aš su vaikais mokausi elementarių namų apyvokos darbų- siuvam sagas, naudojamės lygintuvais, plaunam grindis, tvarkom lentynas pagal taip kaip patogiau, netgi gaminti.Taip judam į priekį.Tik su gulinčiais irgi galima abai daug išmokti, ir iš dalies save apsitarnauti.Bet tai nereiškia, kad jiems niekas nepadeda-padeda bet jie labai nori ir patys daryti.Mes padedam realizuoti jų visus norus.Tai čia tik mažas tarpas ką gi mes veikiam.Darbus vaikų -pasiūtas lėles arba dovanojam tėvams, arba jei yra pageidavimas iš vaikų pusės parduodam, pinigus pervedam į jų asmenines sąskaitas.Va kaip mes gyvenam, ir mums nėra liūdna- neturim laiko .

Būtent tai ir yra pagrindinis skirtumas, mums tai jokių būdu nėra našta. Ir jei tikrai daugiau pasiskaitytum, Ausrytuk, pamatytum, kad tos mamytės kurios augina vaikučius su negalia moka džiaugtis gyvenimu ir gal labiau nei kiti, nesijaučia jokiomis aukomis. O kad sunku būna tai savaime suprantama, tai ir pasiguodžiam viena kitai. Bet jau tikrai nesigraudenam nuolatos. Būtent tas forumas ir mamytės padėjo man greičiau atsigauti ir pasidžiaugti tuo ką turiu, pamatyti daugiau tame teigiamų nei neigiamų pusių. Man atrodo, kad tai ir yra menas priimti tai kas tau duota ir gyvent toliau, mylėt ir džiaugtis.
Aš pati nei smerkiu, nei teisinu, nelabai prisimenu tą situaciją dėl kurios čia tiek ginčų.
Bet aš pati žinau tik tiek, kad kol galėsiu viską darysiu, kad mano mažylė gyventų su manimi.

aš su neįgaliukų mamom bendrauju kasdien akis į akį.Ir labai atvirai,nes daugeliui vaikų esu labai artimas žmogus.Man nereikia skaityti komentarų, kad aš tai žinočiau.
Galiu pasikartot, kad visi darė taiką galėjo, ir dar daugiau, bet nevisada yra įmanoma apsieiti be tokios pagalbos.Kodėl jums taip sunku yra tai suprasti negi jūs taip šventai tikit, kad tie vaikai yra atiduoti šiaip sau

Tikrai ne visi vaikai atiduoti siaip sau bet,kad ir kaip bebutu gaila yra ir tokiu...

o ka ten veikia vaikai su visiska negalia? o kokio amziaus jie ten paliekami?

gyvena , kiek jiems yra įmanoma pilnavertį gyvenimą.Keliauja, dainuoja, sportuoja mokosi elementariausių savęs apsitarnavimo darbų.Jokiais būdais neguli ir nelaukia kol jiems kas pampersą pakeis, kaip čia kažkas rašė.Vaikai lanko šalia esančią mokyklą, mokosi pagal adaptuotas programas ir mokosi amato- staliaus ir siuvėjos darbų.Beje toliau už miesto yra ir nuosava ferma, kur vaikai nu padedami suaugusių bendrauja su gyvūnais, mokomi su jais apsieiti-gal gi ne visi norės likti mieste.Žodžiu kiek yra jų ir mūsų galioj ir valioj tiek ir pasiekiam, kad jų gyvenimas būtų kuo kokybiškesnis.
Vilte, tokių kurie yra auginti namuose ir pamesti va šitaip, kaip aprašinėjama- tokių tikrai nėra.Visi atvežti (bent jau pas mus) yra ir lankomi ir mylimi , kai kažkas mums pasiseka ir vaiku vėl gali pasirūpinti tėvai, būna pasiimami visam laikui.
O tie kurie yra pamesti, tai tie kurie yra nepasiimami dar iš gimdymo namų, ir tai ne visada nelankomi .Bet gi taip palieka kaip taisyklė asocialios moterys, tai kažin ar ten jau kokią sąžinę ir prisišauksi.O va taip atvežami nuo septynerių- dešimties, ar vyresni, nu tikrai tikrai yra labai tėvų ir mylimi ir lankomi.
Nuo septynerių metų.Iki septynerių auga Kūdikių namuose, ir ten irgi atveža(Vilniui ) tėvai, jei nebegali ir auginti namuose.Savo akim mačiau ir ne kartą, kaip trimetį vaikelį su cerebriniu paralyžium gali panešti tik dviese, vat taip susitraukia raumenys, priepuoliai kartojasi kelis kartus per dieną ir ką vienai moteriai daryti, to vaikomamytė, apskritai pati gal kokius 45 sveri ir tiek.Ir koks jos pasirinkimas- finansai maži, samdyti reiktų porą žmonių o už kokius pinigus?O kur dar masažai, transportas ir t.t. kai vaiką gali vežti tik gulintį.Nugi nenusižudys ji kartu su juo.aš įsivaizduoju, kaip jaučiasi tos mamos kurios paskaito va šitą- svetimo skausmo nebūna, o kad čia tokių paskaitančių yra tai aš žinau tikrai, man jų gaila, nes jos tikrai to nenusipelnė.

Ausrytuk ne visuose pensionuose taip graziai verda gyvenimas,kaip tu cia nupasakojai gaila,bet tikrai nevisuose.

aš nekalbu apie visus, aš berods sakiau apie kuriuos kabu.Ir nekalbu apie suaugusių psichoneurologinius pensionatus, nors irgi yra visokių.Bet šiaip iš esmės padėtis keičiasi praktiškai visur, niekaip negalėčiau sakyti, kad mūsų tai jau pats geriausias, geras bet yra ir elitinių, ten skiriasi ne priežiūra, o algos dydis darbuotojui .

Ausrytuk, vistiek manęs neapleidžia nuojauta, kad tu čia reklamuojiesi...

Atvirai, aš nebesuprantu kuo čia mus nori įtikinti? Ar kad savo vaikus atiduotumėm ar kad yra gerų pensionatų Susidaro įspūdis, kad aš augindama savo vaiką pati jį skriaudžiu, nes negaliu duoti tai ką duoda tie pensionatai

Papildyta:


O aš kažkaip pyktį jaučiu visai iš kitos pusės ir norą mus perauklėti Mes parašom porą sakinių, mums atgal visas moralas

Labutis.Pritariu Tau, Trude.Ir man toks vaizdelis susidaro.