SERGANTĮ VAIKĄ ATIDAVĖ Į VAIKŲ NAMUS

Mano puseserė gimė su visiška negalia. Sakau visiška, bet greičiau turėčiau sakyti su visiškai visiška negalia. Kai ji gime, medikai sake, kad isgyvens parą, maksimum... Mažylė, turėjo būti prijungta prie visų įmanomų aparatų ir būti pastoviai apsupta medikų. Taip ji išgyveno 4 metus... Visus tuos metus mergaitė gyveno ligoninės palatoje, nes namuose ji nebūtų išgyvenusi.
Baisu, bet toks gyvenimas.
Aš didžiuojuosi mamomis, kurios augina savo neįgalius vaikučius. O kai pamačiau nuotraukas dar labiau    . Kiss, tavo dukrytės šypsena nuostabi, ji šypsosi ne tik lūpomis, bet ir akytėmis. Ji atrodo pats laimingiausias vaikutis pasaulyje. Taip, mamos meilei nėra ribų ir ta meilė daro stebuklus. Sėkmės, kantrybės, stiprybės ir daug daug laimės jums visoms.

Kai nesenei sužinojau,jog pažįstami savo mielą sergantį barniuką atidavė į kūdikių namus,kuriuose gyvena vaikučiai turintys vystimosi sutrikimus,puoliau į isteriją,iškoneveikiau tą šeimą ,tėvus.Pirmoji mano reakcija,iškart buvo pasikviesti tą mažą berniuką į mūsų šeimą,kurioje jau gyvena didelis ir neišmatuojamas skausmashttp://www.supermama.com/InvisionBoard/index.php?showtopic=4638,
bet mūsų tėtis iškart mane nugęsino sakydamas,kad ar man dar neužtenka skausmo ir ašarų.Tų ašarų ir gerklės veržimo nuo jų tikrai man jau užtenka,tai buvo tik pirmoji reakcija.Aš niekaip vis negalėjau nurimti ir suprasti tų tėvelių poelgio.Neįsivaizdavau kaip tėvams neplyšo širdis atiduodant kažkam svetimam savo mylimą,mažą ,sunkiai sergantį ,bejėgį vaikinuką.Jam dabar tik trys metukai,kas rytą jis pakylą tampomas siaubingų traukulių ir svetimų grubių rankų,kurioms jis tik duona išauginti savo vaikus.
Bet tevai tai psielgė pervargę nuo jo ligos ir bejėgiškumo.Jie savo poelgį motyvuoja tuo,jog taip tam pačiam vaikui geriau jis medikų priežiūroje prižiūrimas,be to porą kartų į mėnesį jį jie aplanko.Na taip tai tiesa,jie jauni,kaip ir mes(neturi 30 METŲ).Jie dabar tipo laisvi,gali dirbti rūpintis savimi,kurti viską iš naujo,tikisi susilaukti kitų (sveikų vaikučių).Jiems nereikia kiekviena diena susidurti su tuo ,su kuo susiduriu aš,žmonių,gydytojų ir kitų specialistų pašaipiais ir nemaloniais žvilgniais,replikomis.Kas diena aš kovojų už savo mažąjį gražuolį.Kas dieną aš daugeliui turiu įrodinėti,jog mano mažylis irgi žmogutis,tik skiriasi tuo jog jis serga.Na iš tiesų skaudu,kai nekaltai spec pedagogai pamina pedagogine etika,išskirdamas silpnesnės sveikatos vaiką iš daugelio.Kai per tėvų susirinkimą yra pasakoma girdint kitiems tėvams,jog Tau pieštukų nereikia pirkti,nes tavo vaikas nesugeba piešti.Tikrai būtų daug maloniau,jei nieko nebūtų replikuota ir mes būtume nupirkę tuos pieštukus ir flamasterius juk būtų jais pasinaudoja jo grupės draugai,bet yra kaip yra .Mes auginantys sergančius vaikučius turime prie to priprasti ir susigyventi.Skaudu ir tai kai Tavo sergantį vaiką priima tokį koks jis yra paprasti specialios įstaigos tarnautojai-sargės,šeimininkėlės,tačiau su jo liga nemoka draugauti tam specialiai mokinęsi aukštosiuose mokyklose specialistai.Spec pedagogės auklėtojos sunkiai suvokia ,kad žmogus į tuoletą kviečiamas ne pagal laikrodžio minutes,o tada kai užsimano organizmas.Jos pyksta ant visišką negalią turinčio vaiko,kad dvi dienas jis sėdo ant puodo lygiai 17 val ir padarė,o trečią dieną tą pačią valandą jis nieko nepadarė.Na aš visai paprasta mama,be jokio įsilavinimo,bet negaliu įsivaizduoti kaip galima organizmui įsakyti kada jis turi tą,ar tą daryti.Šuniukai turbūt tik tai gali.       Ir visus tuos priekaištus turime sugerti mes,tėvai,kurie vedini meilės savo vaikui nemokame jo prisiversti kažkam atiduoti ,į valdiškus namus,kur jis ten bus stumdomas,nemylimas .Įdomu ir tai,kad tas kam labiausiai turėtų rūpėti jo ugdymas,kas turėtų su juo užsiimti-logopedė ir psichologas(jis beje yra profesorius)nemoka su juo užsiimti ir jį engia,o paprastos darbuotojos jo numylėtinės,yra ne tik jo draugės,bet jų dėka jis bando piešti,groti akmenukais.Ir tikrai nereikia čia lialia,kad tokiais vaikais dabar rūpinamasi,jie taip pat kaip ir pirmą yra atstumtieji.Ir už juos bando kovoti,tik psichologiškai įsekę tėvai.Atrodo,visur rašoma,jog dabar rūpinamasi sergančiais vaikais,kad jie yra ugdomi,jiems daug padedama-ištikro to nėra.Tiesa,galbūt tai ,kad specialistams yra mokami honorarai už tokių vaikų priežiūra daug daugiau nei kitiems pedagogams,gal daug rašoma projektų pasirement tokių vaikų nelaimėmis,specialistams apmokamos užsieninės kelionės į svečias šalis,apžiūrėti kaip ten gyvena neįgalieji,tačiau patiems neįgaliems vaikams ištiesų nieko gero.
Pavargau kovoti ir su medikais,kurie sako ,jog jokio gydymo Autistams nėra,jiems nepriklauso jokio reabilitacija,jokia sanatorija,kaip daug sveikiasniems vaikams,nes tai vistiek nėra jokio efekto,jis turi visišką negalią ir tai jau riba po kurios nėra nieko,bet kažkodėl tokiam beviltiškam ligoniui,kuris pats nieko nesugeba,neturi jokių elementarių įgudžių,nemoka pasiprašyti ant puodo taip reikalingos sauskelnės net nekompensuojamos.Jau apie vaistus aš net nešneku,nes pasaulyje net nėra tokių vaistų kurie galėtų padėti nors mažytę dalelytę mano keturmečiui.Na niekaip nesugebu suvokti tokio išskirtinumo ir tokio atstumimo šalies vadovų kaip mano mažylis.Kodėl kompensuojamos tos prakeiktos sauskelnės tik vaikams ,kurie turi VCP-vaikų cerebrinį paralyžių.Juk yra tokių vaikų kurie turėdami tokią deagnozę visiškai nesinaudoja slaugos priemonėmis,jų jiems papraščiausiai nereikia.Juk ta pati liga vienam gali pasireikšti itin sunkiai,o kitam ji gali beveik būti nepastebima,tai juk yra visokių formų ir tai pripažįsta patys medikai.O tie vaikai,kurie yra visiškai bejėgiai,turintys visišką negalią,sauskelnes turi žvejotis be jokių kompensacijų pilna kaina.Juk tokių vaikų ,kaip Laurius tikrai yra nevienas.Galiu paminėti ir daugelį urologinių,nefrologinių,psichikos,tos pačios neurologijos ligų,dėl kurių kenčia šlapi vaikai.Ar tai nediskriminacija,tokių vaikų ir jų tėvų atžvilgiu.?Kodėl taip elgiamasi?Gal tai būdas iškankinti tokius tėvus iki beprotystės,kad jie patys atneštų,atveštų savo ligoniukus į prieglaudas ?Kam tai naudinga,kam tai reikalinga?Po tokių kasdienių kovų,ašarų ir beviltiškumo,aškartais prarandu norą gyventi,prarandu norą ,kad gyventų šiam pasaulyje mano vaikas.Žinau,jei skaitai šią mano žinutę,Tau visą tai gali kraupiai skambėti,bet pažįstu nevieną mylintį tėvą,kurio svajonė,kad jo brangusis mažas žmogeliukas užmerktų greičiau akis ir pasibaigtų jo kančios tokiame abejingame ir skaudžiame pasaulyje,kuriame jis tik rakštis visiems išskyrus savo mylintiems tėvams.Ir vėl aš įsigąstų savo pačios minčių ir vėl stoju į kovą,už savo beviltišką visiems,o man mylimą savo pagranduką.Ir vėl viskas iš pradžių.ko labiausiai bijau?Tik to,jog nepalūžčiau visiems laikams,kad sugebėčiau,kaip visada palūžusi atsistoti ir vėl kovoti.O Dieve ,apsaugok mane nuo minčių,kurios užvaldė tą šeimą,kuri palūžo,atidavė savo didižausią turtą tiems,kam jo visiškai nereikia.Ačiū,už tai ,kad pakolkas man tai net apie tai baisu ir pagalvoti,tik kas laukia manęs ateitį,kokios mintys ?
Tai ar pateisinate tokį jaunų tėvų poelgį?

tikiuosi kad gyvenime man neteks to patirti tačiau suprantu tokius tėvus

Perskaičiau tavo pasisakymą,sakai supranti tėvus,tikiesi gyvenime to nepatirti,nelinkiu tau to patirti,bet tikiuosi patyrusi tu atsakytum kitaip...na auginančių neįgaliukus daugiau nei atsisakančių,ir kaip matai myli juos labai labai,net atsistotų į tą pačią eilę kokie jie bebūtų sunkiau ar lengviau sergantys,bet jie mūsų vaikai...daugelis taip ir liekantys vaikais...

suprantu tavo mintis, kaip mamos auginančios daug vaikų.aš irgi jų auginu daug- penkis, auginu viena juos jau seniai.Neesu auginaus neįgalaus, esu tik vedus jiems užsiėmimus.Pažiūrėsiu iš kitos pusės, gal egoistiškos, gal nevisai net nežinau kaip tai pavadinti, bet jei turėčiau, auginčiau iš jų neįgaliuką, kuris reikalautų vienas nuolatinės priežiūros jau nebekalbant apie dėmesį - tikrai atiduočiau jį į pensionatą, nes už mano pečių dar keturios burnos ir aš pati.Manau mums būtų lengvau ir paprasčiau visiems lankyti, pasiimti per išeigines, atostogų metu.Mano mintys yra tokios.O ir šiaip , žinai, nesmerkiu aš nieko ir dėl nieko, mūsų giminėj buvo viena teta , kuri augino visišką neįgaliuką, kuris jau išėjo po trisdešimties metų kančių, dabar dažnai girdim tokius žodžius-tik jam išėjus supratau kad yra gyvenimas ir dėl manęs.Man jie skamba baisiau , nei tai kad atidavė.

Ausrytuk,turiu ne tik daug,bet ir neįgaliuką ir nieko žinok auginame niekam negalvojame atiduoti     

nu ir šaunuoliai, aš iesiog neskaičiau nieko daugiau- tik paskutinį puslapį .Labai džiaugiuosi, jei jūs gyvenate gerai, abu rūpinatės savo atžalom, nereikia vienai išlaikyti vaikų.Seniau , kol buvau jaunesnė galvojau kitaip, o dabar galvoju vėl kitaip, kaip žinot, neįgalūs įvairiai šeimoj atsiranda, ne vien tik gimsta, gal realiai susidūrus galvočiau vėl kitaip.

sakai įvairiai atsiranda,bet man panašu nugrybavai   mano šeimoje jis gimė,tai buvo gydytojos kaltė o jei negyvename kartu,jei išlaikau tik aš tai kas tada?turėčiau įgrūst į vaikų namus,bet įdomu kaip galvotum jeigu turėtum