SERGANTĮ VAIKĄ ATIDAVĖ Į VAIKŲ NAMUS

Afija, kad tu zinotum, pinigeliai gali viska siais laikais. Na ir siaip, gal nuskambes labai ziauriai, bet manau kad tokiu atveju vezciau ten, kur atlieka eutanazija, arba paprasciausiai nesuteikciau tokios prieziuros, kokios reikia ir jis mirtų. Arba pati suleisčiau vaistukų. Sutinku kad tai būtų žmogžudystė, bet šiuo atveju bet kokia kaina stengtis išsaugoti vegetuojantį vaikelį būtų kur kas žiauriau nei leisti jam išeiti. Aš tikiu reinkarnacija, taip kad manau kad dūšelė tokiam kūne tik kenčia. Na negalėčiau aukoti savo gyvenimo dėl to, kuriam tai visiškai nesvarbu, kuris toks ir bus visą gyvenimą. ir šiaip kiek laiko pratemps vegetuodamas neaišku. šiaip nedaugelis tokių pasiekia brandos amžių. O motina - lieka be laiko susenus, pasiligojus,galbūt jau nebegali susilaukti kitų vaikų...   Taip kad, aš pateisinu tas moteris kurios atsisako tokio vaiko. Ir pati taip padaryčiau.

Nu bet kurį laiką. Bet tai ne auka visam gyvenimui. Šiaip, aj kas būtų jei būtų šnekos iš tos serijos. Tik va, kažkaip visada paniškai bijojau turėti vaikų o ir dabar bijau - vis svarstau o kas, jeigu gims nesveikas. Ta prasme kaip pasielgčiau žinau, bet  kokia būtų aplinkinių reakciją - akmenim turbūt užmėtytų. Tai taip ir vis labiau linkstu prie minties vaikų neturėti. Gal nepatirsiu džiaugsmo auginti sveiką vaikelį, bet tada nepatirčiau ir skausmo jei gimtų nesveikas. O vaikinas kaip ir norėtų lialiaus po poros metų, bet aš    niekaip.  Nu nežinau kaip ir jokiai rizikos grupei nepriklausau,  bet ale baime yra ir tiek 

paskaicius simulcikos zodzius kad ji veztu vaika kur atliekama eutanazija arba kad ji pati suleistu vaistus kad jis mirtu arba is vis kazkoks siaubas ji vaikuciui nesuteiktu prieziuros ir taip ji pasmerktu mirciai,skaitau jos mintis ir atrodo kad ziuriu siaubo filma apie kriugeri zudika

Sveikos, mamos. Aš taip pat auginu visiškos negalios sūnelį, jam 9-eri. Jis nieko negali, tik guli ir juokiasi. Jis net neatpažįsta artimųjų. Ką praranda ir ką atranda šeima, sveiki vaikai tegali suprasti, tik tie kas tai patyrė. Įsivaizduokit, kad jūs nuolat esat savo vaiko akys, rankos, kojos. Jis nė vieno gurkšnelio neišgertų be jūsų, o arb. šaukštelio gurkšnis jam per didelis, tad sugirdyti stiklinę reikia gero pusvalandžio  ir taip litrą per dieną, o kur visa kita - tualetas, maudymas, vartymas naktį, išėjimas iš namų (kai negali užsukti pas drauges, mamą, mat nebeužnešu laiptais). kenčia ir mažoji, juk norisi ją nuvest į koncertus, spektaklius ar šiaip pasižmonėt, o su sūneliu ne kiekvienas sutiktų pasilikt. O kai ji krykščia iš džiaugsmo, arba verkia, sūnui prasideda baisūs priepuoliai ( sūnui bet koks triukšmas išprovokuoja baisius riksmo priepuolius su traukuliais), aišku mes ją iš kart tildom ar net išstumiam iš kambario, nes sūnus apsiramina tik visiškoje tyloje. Ir čia tik žiedeliai iš mūsų gyvenimo, gink Dieve aš savo sūnaus dėl nieko nekaltinu, be galo jį myliu, ir visus darbus darau su meile, todėl dar ir neišprotėjau, tik noriu pasakyti, kad negalima smerkti mamos , kuri pasirinko kitaip, juk ne visi mes vienodi. Aš tų tėvų nepateisinu, bet labai gerai suprantu. Ir dar noriu pridėti tokiai mamai( tik šiandien kažkur perskaičiau):
Mama, nesapnuok manęs

Mama, nesapnuok manęs.
Tai buvo gal vakar, prisimeni,
tarsi maža būtybė spurdėtų
Tavo įsčiose.
Mama, kada tai patyrei,
Tavo akys pritvinko ašarų.
Mama, prisimeni, kiek kartų mane sapnavai,
sudėjusi rankas ant pilvo, tarsi ant gaublio.
O kai išvydai, tavo širdis mane atmetė,
bet nesijaudink, Mama,
aš tavęs niekada nekaltinsiu.
Tik šiandien priimk mane.
Prašau.

Mama, nesapnuok manęs,
kai atėjusi nauja diena, o aš jau užaugęs.
Nelabai moku skaityti -
stringa mano kalba,
nedailiai rašau,
bet nepaisant viso to taip noriu
būti panašus į Tavo sapną.

Mama, nebėk vis tekina,
negaliu paskui Tave suspėti,
mano kojos tokios vangios,
o rankos nepaklusnios.
Pailsėk truputuką.
Įsiklausyk į savo žaizdą -
tuomet išvysi nuostabiausią gėlės žiedą,
tuomet pažinsi gaivų
šypsnio skonį.
Savo liūdesio dieną
nusišluostysi ašaras,
mano džiaugsmo dieną
šoksi iš laimės.

Mama, nesapnuok manęs.
Aš čia.
Pažvelk į mane, o ne į mano negalę.
Mylėk mane!

Afija, kad tu zinotum, pinigeliai gali viska siais laikais. Na ir siaip, gal nuskambes labai ziauriai, bet manau kad tokiu atveju vezciau ten, kur atlieka eutanazija, arba paprasciausiai nesuteikciau tokios prieziuros, kokios reikia ir jis mirtų. Arba pati suleisčiau vaistukų. Sutinku kad tai būtų žmogžudystė, bet šiuo atveju bet kokia kaina stengtis išsaugoti vegetuojantį vaikelį būtų kur kas žiauriau nei leisti jam išeiti. Aš tikiu reinkarnacija, taip kad manau kad dūšelė tokiam kūne tik kenčia. Na negalėčiau aukoti savo gyvenimo dėl to, kuriam tai visiškai nesvarbu, kuris toks ir bus visą gyvenimą. ir šiaip kiek laiko pratemps vegetuodamas neaišku. šiaip nedaugelis tokių pasiekia brandos amžių. O motina - lieka be laiko susenus, pasiligojus,galbūt jau nebegali susilaukti kitų vaikų...   Taip kad, aš pateisinu tas moteris kurios atsisako tokio vaiko. Ir pati taip padaryčiau.

prieš smerkdamas kitą gerai pasižiūrėk į veidrodį....

neturiu teisės smerkti tikų žmonių už tai, kad jie mano ar elgiasi kitaip, negu daryčiau aš....

aš nežinau kaip elgčiausi, jeigu į mano šeimą ateitų nelaimė...noriu tikėti, kad būčiau gera mama bet kokiu atveju....

pamėginau pažvelgti į situaciją iš kitos pusės...jeigu aš pati būčiau ne išlaikytojo, o išlaikytinio vietoje...kiek man leidžia mano blaivus protas suvokti dabar....aš nenorėčiau, kad mano artimi žmonės aukotų savo gyvenimus dėl manęs...jeigu man būtų duotas pasirinkimas, kažkoks mygtukas, kuris leistų man išeiši...aš išeičiau pati....nenorėčiau, kad tokį sprendimą turėtų priiminėti artimieji...čia tik mano pačios mintys...deja, mes neturime tokio pasirinkimo...deja, visa našta tenka patiems brangiausiems....manau niekas neturi teisės jų smerkti....kokį sprendimą jie bepriimtų.....nes niekam neduotą isibrauti į jų širdis ir pajausti tai, ką jie iš tiesų jaučia...

Man atrodo,kad tiek 'voveriena',tiek'simulcikas',tiesiog atejo pasitycioti is mamu ir serganciu vaiku i sita puslapi..nei joms cia idomu,nei aktualu,nei apskritai suprantami tokie dalykai..

Man atrodo,kad tiek 'voveriena',tiek'simulcikas',tiesiog atejo pasitycioti is mamu ir serganciu vaiku i sita puslapi..nei joms cia idomu,nei aktualu,nei apskritai suprantami tokie dalykai..

Kaip baisiai tu sprendi apie motinas. Aš nesmerkiu, kol nežinau, kaip konkrečiu atveju viskas yra. Žinau, ką sakau: pati auginau neįgalų vaikelį (dabar jis išėjo...).
Savojo aš negalėjau atiduoti niekam. Nežinau: gal dėl to, kad iki 8 mėnesiukų jis atrodė visiškai sveikas, laimingas, stovėjo, juokėsi, kalbėjo trumpais sakinukais... Paskui - galvos smegenų vėžys. Ir per 1,5 metų toks puikus vaikelis nustojo stovėti, paskui sėdėti, girdėti, kalbėti, galop valgyti, gerti, prasidėjo epilepsijos priepuoliai, kartais nerydavo net seilių... Paskutinį pusmetį reikėjo net maitinti ir girdyti vaikelį pro vamzdelį tiesiai į žarnyną specialiu apvirškintu mišiniu, kurio gauna tik labdarai ligoninės (kitur Lietuvoje niekur nėra, nors ir nerealios kainos) beveik ištisą parą... Ir jis viduriavo nuo to mišinio po 20 kartų per parą, vemdavo... Taigi, nebuvo jokios galimybės būti namuose. Ne, jis nebuvo vegetacinės būklės: judino galvą, rankas, kojas ir... beveik iki pabaigos juokėsi, pažino mamą, broliuką ir dievino tėtį... Mes pusantrų metų gyvenome ligoninėje dviese. Ir žinot ką: juk tuo metu namie buvo be mamos (vyras išleisdavo namo mane tik savaitgalį, kai nedirbdavo) mano 2,5 metukų vyresnėlis. Kiek skausmo jam buvo suteikta... Bet nemačiau kitos išeities... Gyvenimas stovėjo vietoje, praradau darbą (ne tas rūpėjo), kvalifikaciją... Pašlijo mūsų visų psichologinė būklė, sveikata... Nežinau, kas būtų buvę vėliau. Vaikas "išėjo": gal jam taip geriau, nieko nebeskauda, tik... vis tiek jo be galo gaila, niekada jo nepamiršim. Ir niekad nebūčiau pasiryžusi eutanazijai, jei tokia galimybė būtų atsiradusi: tiesiog tam esu per "skysta". Bet, matydama kaip dvi paskutines savaites mano mažiukas ištisas paras klykė iš skausmo be miego (dėl pabrinkusių smegenų prasiskyrė kaukolės siūlės...), vos neišprotėjau... Laimė, mano vyras tuo metu atsiprašė iš darbo, ir miegojome pakaitomis po 3 valandas palatoje. Kiek galima ištverti tokioje būklėje? Ir kas pasirūpins kitais vaikas, jei jų yra, kai jų tėvai susirgs ar neteks proto iš skausmo? Juk taip būna - patikėkite: dau ko mačiau...
Dabar stengiamės atsigauti, "suklijuoti" santykius (pamiršome, kaip gyvenama drauge). Tik dabar atsigauna atmintis, sveikata, bandau ieškotis darbo.
Tik tas, kas patyrė panašius jausmus, TURI TEISĘ spręsti, kaip tam tikru konkrečiu atveju elgtis. Bet kuriuo atveju neįgalaus vaikelio globos namuose NEGALIMA pamiršti, jei jau labai reikėjo atiduoti. Jis visada turi likti šeimos narys.