SERGANTĮ VAIKĄ ATIDAVĖ Į VAIKŲ NAMUS

svarbiausia tureti artimiausio zmogaus palaikyma,uzuojauta ir supratinguma,tada manau viska gali istverti,juk zmogus yra stiprus...o tavo vyras tikrai sauniai pasielge taip pasakes,juk tai yra siaubinga zinoti kad vaikiukas gali gimti kitoks.kai laukiausi antros,lankiausi pas genetikus nes 25% gale pasikartoti liga,bet laimei viskas baigesi gerai,is tikruju buvau tiek isitikinusi kad viskas tiesiog privalo buti gerai,gal tai man padejo isnesiot sveika dukryte,visa nestuma skrajojau kaip ant debesu,labai super nestumas,taip isnesiociau dar penkis
Papildyta:
norejau paklaust ar pasitvirtino daktaru diagnoze,ar turi tavo vaikelis dauno sindroma?

parasiau,o tik paskui pamaciau kad angelelis tavo vaikiukas,soory

Zinai as tave palaikau vis 100%. Ir skambejo visai neziauriai, tik teisingai. O kai sakoma tiesa kartais buna karti.

na del sindromo,tai kai pagimdziau,akusere apziurejus pasake,kad vaikas butu sveikut sveikutelis.

Teisti lenviausia, suprasti yra sunkiausia.Sunku tėvams su sergančiu vaiku,dažnai būna, kad motina nutarusi pasilikti serganti vaiką, po kiek laiko lieka viena su vaiku.Vyrai serganti vaiką priima kaip savo nepilnavertiškumo įrodyma(žinoma ne visi).Taigi visas krūvis lieka mamai.Ne visada tėvai gali skirti reikiamą dėmesį vaikučiui.
Mamytės , kurios likot su savo ligoniukais, stiprybės ir kuo daugiau meilės iš artimų žmonių

Aišku, suprasti ir neteisti sunku... Todėl ir darom išvadą, kad kiekvienas sprendžia dėl savęs. Juk viena atiduos vaikutį ir gyvens lengviau, su vyru ir pan. O kita atiduos, bet niekada su tuo nesusitaikys ir jau vien dėl to visvien gali prarasti tokį niekingą, privertusį (kad ir netiesiogiai) atiduoti vaiką, vyrą ir su didžiuliu skausmu visam gyvenimui... O paskui "Atleisk", "Ieškau tavęs" ir panašiai, o dažnai būna jau per vėlų... Neteisiu ir nesmerkiu nieko, juk kiekvienas pasirenka savo kelią...

as irgi neteisiu, juk visokiu ligu buna, buna juk kad be slauges negali gyvent. as kai pagimdziau manes klause viena gydytoja ar auginsiu labai supykau ant jos uz tokius zodzius, aisku kad auginsiu juk tai mano vaikas, kas geriau pasirupins jeigu ne mama?
tik sazine mane dar grauzia, kad kai pagimdziau buvau soko busenoje, ir mazyle kai buvop ant pilvo as i ja nepazvelgiau del to prasau atleidiumo savo mazes, juk as pasielgiau siaubingai , jauciuosi pries ja klata

Baik, neverta išgyventi dėl to, pamiršk Tai naturali šoko pasekmė, o kai žmogus būna afekto būsenoje - jis nepakaltinamas Kai jau man sakyti, jei aš Rimvydėlio net bijojau jis ten gulėjo mažutis inkubatoriuje - jokio riebaliuko, jokių žandukų, tik mažučiai kauliukai... į galvą pajungta lašelinė... man tikrai buvo net baisu į jį pažiūrėti, net džiaugiausi, kad nedavė ir neleisdavo net rankose palaikyti... Bet vieną naktį dirbo seselė, kuri mane pati pasikvietė ir nusivėdė prie jo. Ji matė, kad aš paroms nemiegojau, kankinausi siaubingai. Buvau paguldytą į dvivietę palatą ir mano kaimynę nuolat "zujo" aplink savo naujagimį... galvojau iššoksiu pro langą, pasikarsiu ar dar kaip nors pasidarysiu sau "galą"... tik negalėjau to padaryti be jo... Iškėlė į atskirą palatą, kaip sakant, izoliavo nuo "dirgiklių". Neleidau ateiti aplankyti niekam, išskyrus vyrą... tad draugai tiesiog per seseles perduodavo kruvas gėlių.... Tai va, ta seselė manę nusivėdė į intensyvios terapijos skyrių ir davė Rimvydėlį man į rankas. Nuo tada viskas pasikeitė ir aš jo nebepaleidau iš savo rankų Nejaučiu kaltės, suprantu, kad tai ir buvo ta vadinamoji afekto būsena. O Rimvydas juolab to neprisimena ir džiaugiasi gyvenimu... Ir aš kartu su juo Džaiukimes vaikais ir jie džiaugsis gyvenimu

Kaip bebutu, pirmiausia reikalinga artimuju parama, nes mamos buna soko busenoje, depresijoje ir dazniausiai nesugeba protingai vertinti situacijos. Gali buti artimuju ir aplinkiniu itakojamos. As isgyvenau fiziskai lengva, bet moraliskai sunku nestuma, nes gydytojai sake, kad gims nesveikas vaikas. O anyta dar pries pat gimdyma pasake, kad jei gims nesveikas vaikas, tai ji jo atsisakys, dar pasitaise, kad jei protiskai nesveikas... Pabaiga tokia, kad vaikelis nors ir gime kiek kitoks, bet protiskai sveikas ir nuostabus - musu coliuke , ir pasirodo vertas seneliu meiles , juk gyvas zaisliukas. O mane pykina ju demesys vaikui ir toks gyvenime veidmainiskumas. Likimo ironija, kad kai buvau nescia, sakiau, kad gal atvesim jiems pasidziaugti, paauginti anuke, tai jie gynesi, kad gal netures sveikatos. O dabar is tikruju labai suslubavusi sveikata, bet anukes vis vien reikia ir praso, kad atveztumem, kad cia ir ju kraujas. Bet as nenoriu...
Kita vertus, kai pagalvoju, jei butu blogiau, nezinau kaip buciau tuo metu pasielgusi, nes nei vienas is artimuju nepasake, kad pades, kad myles vaikuti, koks jis bebutu... Visi lauke, kas bus. Uosviai dar netgi ikyriai lindo su mintimis, kad gal reiketu sukelti prieslaikini gimdyma, todel nescia su jais jausdavausi nesaugi... Viena karta atreziau, ka jie pasakys vaikui gyvenime, jei jis gims sveikas... tada anyta apie sukelta prieslaikini gimdyma nustojo zysti. Vis gi, niekas nenorejo prisiimti bent daleles nastos... O as manau, kad tokiu atveju labai reikalinga artimuju parama (ypac patyrusiu gyvenime motinyste/tevyste). Dabar manau, kad negaleciau atiduoti neigalaus vaiko vien del minties, kad mano vaikui ten butu blogai, nes juo niekas taip nepasirupins kaip mama...

cia tai irgi neblogas tavo variantas kai pikto linki gimines, pas mane irgi Mano vyro giminės dar nei vienas nemate mus u vaikelio net neskambina, taciau sirdyje as dziaugiuosi galbut dabar mano dukrele bus apsaugota nuo blogu minciu ir akiu, juk tau baisu, kai atsisako artimo , nes jis kitoks...

Baisu, kai artimieji nepalaiko Bet turite gerus vyrus, kurie jūs palaiko Retas vyras dėl savo šeimos nutraukia ryšius su savo šeima... ir dar esant nesveikam vaikeliui Linkėjimai jiems Jie didvyriai

O tas palaikymas vyresniu zmoniu labai svarbus, kaip subrendusiu, blaiviai mastanciu asmenybiu. Nes jauna seima dar nesugeba blaiviai vertinti visko, todel jos smerkti negalima ir galbut be artimuju pagalbos neturi galimybiu auginti neigalu vaikuti. Tik deja, pasirodo, ne visi artimieji pakankamai igauna patirties gyvenime per 50 ar 60 metu, kad galvotu, jog neigalus vaikas toks pat zmogus kaip ir visi, tik jam reikia pagalbos, artimuju paramos seimai, reikia priimti viska kaip yra, o ne galvoti, kokia nelaime ir kaip nuo jos greiciau pabegti. Tikra nelaime, kai netenkama artimo zmogaus.

Negali isgyventi be duonos, be vandens, be oro, bet prie kitokio gyvenimo prisitaikyti gali. Nera cia nei gedos, nei kazko zeminancio auginti neigalu vaika. Priesingai, seimos, kurios pacios augina savo sunkius ligoniukus parodo savo stiprybe ir meile , ir manau, kad veliau taip pat galetu buti ivertintos valstybes, kaip ir mamos, uzauginusios 6 dorus vaikus.