SERGANTĮ VAIKĄ ATIDAVĖ Į VAIKŲ NAMUS

Aš puikiai visas tas baisias stadijas isgyvenau ,kokias tik išgyvena mylinti mama ,turinti sergantį ir beviltišką savo vaiką.Puikiai suprantu tave Deila.Per tuos 6 metukus augo mano mažylis,kartu su juo augau ir keičiausi aš.
Visko per tuos metus buvo tiek daug,kad dabar galiu visiems pasakyti,kad gal likimas ir pasirinko mane būt jo mama,nes aš išties esu labai stipri ir tvirta.
Iš pradžių mane aplankė nepripažinimo liga.Aš nesugebėjau patikėti,jog mano vaikas kitoks.Tikėjau,kad tuoj pabusiu ir jis bus sveikas.Bet taip nebuvo Gydytojai vis mažiau mums davė,bet kokios vilties.Paskui jie atvirai kalbėjo,kad nebetikėtume jeis.Aš jeis nebetikėjau.Susitaikiau su liga ir kad jis visada,visada bus beviltiškas.Tada mane apemė gėdos jausmas.pradėjau gėdintis savęs ir savo vaiko.Slapsčiasui nuo buvusių kažkada artimų draugų.Visus juos praradau,nors jie net neįtarė dėl kokių priežasčių.Paskui kaip ir tau atėjo troškimas jo netekti.Tiesiog manijakiškas noras buvo abiems palysti po mašina. nenorėjau,kad jis visą gyvenimą kentėtų,kad būtų visų pokalbių ir pašaipų objektu.Be jo nenorėjau gyventi ir aš. Visi miegodavo ,o aš kurdavau visokias nežmoniškas istorijas.isivaizdavau,kaip jam ir sau duodu kažkokių vaistų ir mus jau randa mirusius.Norėjau labai,kad taip ir būtų.Bandžiau atbukusiom mintim lėtai vaikščioti ,tikėdama,jog kas nors mus nudauš iš to siaubingo gyvenimo.Bet visi sustodavo ir ilgai nobodžiai mus praleidinėjo.kai vieną kartą piktas vairuotojas mane iškoliojo,kad jam laisvė brangi,aš staiga supratau,kad galiu dar kažką padaryti nelaimingu.bėgo laikas ir aš radau šį forumą,radau bendraminčių,tokio pat likimo mamų ir visiškai su tuo nieko nesusijusių.Kažkas davė pasiūlymą sukurti panašių šeimynėlių forumą.Geros Rusnės dėka ir drugiškumu jį sukūrėme.šeimų auginančių vaikučius su negalia[/URL]Atsirado gerų bičiulių.Aš pradėjau tikėti savimi,pradėjau tikėti gerais žmonėmis.Pradėjau tikėti ,kad nesu visiškai atstumta ir tokia vienintelė.Man labai padėjo atsigauti daug gerų supermamyčių dalyvių.Aš dabar suradau ramybę.Beprotiškai myliu savo vaiką.Aš užaugau su jo negalia.Ir dabar visai laisvai galiu pasakyti drąsiai,kad mano vaikas serga.Gerų žmonių paskatinta pamiršau verkšlenimą ir pradėjau mokintis.Suprantu,kad ne priekaištai gali padėti mano Lauriukui,o tik aš pati,tik mano žinios.Užsibrėžiau tikslą padėti savo vaikui ir jo likimo draugams.Dabar baigiu 12klasę.Nuo pirmadienio pradedu lankyti universitete kursus-norintiems stoti į aukštąsias.Aš noriu stoti.Noriu ,nes turiu tikslą.Tikiu,kad įstosiu arba į spec pedagogika,arba bent į socialines darbuotojas.Mokėsiu suprasti ir padėti savo ligoniukui.Galbūt su gerų žmonių pagalba sugebėsiu sveikiesiems žmonėms įrodyti,kad ir mano vaikas turi gyventi ir jis yra žmogus.
Tad ir Tu nenusimink.Tikėk,kad ir žemės nejausi po kojomis.Būk paprasčiausia mama ir mes įrodysime,kad ne tik degradams vaikai gimsta nesveiki ir kad ir mūsų šeimos turi gyventi.
Žinau,kad dar ne kartą mane aplankys bejėgiškumas,gal dar ne kartą aš bliausiu apsikabinus pagalvę,bet tuo pačiu aš vis mokinsiuosi gerumo ir kitų supratimo.

Labi pritariu. Ir is savo patirties galiu pasakyti, kad sunkiausiai, kai neturi informacijos pakankamai apie liga. Iskentejau ta pati, pradzioj diagnozavo, kad kurcias, paskui paaikejom kad klausa, gera o negirdi del autizmo. Nezinau kuri diagnoze buvo baisiasne, bet minciu buvo visokiu, TOL KOL... nesuzinojom kaip gydyti autizma, dabar jau beveik du metai vazineja pas vaikiuka specialiste (ne is lietuvos ji ) Vaikas daro didziulia pazanga, jau ir girdi ir kalbeti pradeda po truputi. Net lietuvos specialistai negali atpazint jo Aisku ir dabar noreciau, kad butu sveias ir nereiketo tokio vargo dirbant su vaiku, nereiketu tokiu pinigu specialistam. Bet dabar jau daugiau dziaugsmo nei sielvarto ir nevilties.

LAIKYKIS

Dieve, kiek mūsų, galinčių papasokoti tokią istoriją mamyčių, yra daug! Kažkaip šovė mintis: "mamytės, auginančios vaikus su negalą su stažu". O, kaip mus reikėjo tokio forumo tada... Šaunu, kad dabar toks yra ir mes visos galime pasidalinti savo patirtimi, jausmais, išgyvenimais. Juk kažkam tai gali būti gyvybiškai svarbu... Meilės ir stiprybės visoms
Papildyta:


Ir aš pritariu Tau, lututee. Tu kalbi apie VILTĮ, kuri aplanko mus netikėtai ir niekada negali žinoti, ar tavo vaikas toks jau beviltiškas

Nesuprantu tokiu mamų bent man vaikai yra viskas kokie jie būtu pas mane du ir varsktu neturiu auklių geriau ka mokėsiu. Vaikam atyduosiu nors jis betkoks tai tavo vaikas .Jei pasiryžai mama tai būk ją koks jis bebutu. Tai tavo vaikas(-ai)

teko atlikineti praktika vaiku namuose zolyno gatveje ir zinau kad ten yra paliktu vaikiuku su negalia kuriu tevai yra issilavine ir protingi zmones ir as ju nesmerkiu nes kai yra seimoje dar 2 nepilnameciai ir jiems taip pat reikia demesio o teveliai besirupindami anuo jiems demesio sutikite duoti tikrai nelabai daug galetu bet ir ne tik del to dar ir finansiniai reikalai
na bet kad nors visi tie tevai kurie paliko vaikiuka del negalios globos namuose juos lankytu dazniau nei per didziasias sventes

Tikri tevai turi visur suspet ir viesiem turi uztekt demesio meiles silumos......

QUOTE(viktutes @ 2006 04 13, 17:03)
teko atlikineti praktika vaiku namuose zolyno gatveje ir zinau kad ten yra paliktu vaikiuku su negalia kuriu tevai yra issilavine ir protingi zmones ir as ju nesmerkiu nes kai yra seimoje dar 2 nepilnameciai ir jiems taip pat reikia demesio o teveliai besirupindami anuo jiems demesio sutikite duoti tikrai nelabai daug galetu bet ir ne tik del to dar ir finansiniai reikalai
na bet kad nors visi tie tevai kurie paliko vaikiuka del negalios globos namuose juos lankytu dazniau nei per didziasias sventes




mielos mergaitės, sunku skaityti pasisakymus apie tai, kad "išsilavinę ir protingi" tėvai, besirūpindami dviem kitais savo sveikais vaikais, gali taip drąsiai ir abejingai palikti kitą, ne tokį sveiką ir "tinkamą" savo vaikutį... ir po viso to jų prašo tik šiek tiek dažniau aplankyti jį... Man tikrai baisu! Bet atsakant į tai, norėčiau Jums papasakoti vieną tikrą istoriją Kas sekė mano Rimvydo istoriją, žino, kad dabar gydytis vykstame į JAV, Nacionalinį sveikatos institutą. Tai ne eilinė ligoninė, bet mokslo įstaiga, kur suvažiuoja "sunkiausi" arba "rečiausi" ligoniukai. Vienoje palatoje teko gulėti su moterim vardu Elaine, kurį prižiūrėjo 16 metų berniuką. Berniukas buvo labai sunkios būklės - jo organizmas, organai tiesiog pūva. Jis senai neturi išeinamosios angos ar šlapimo pūslės - viskas "išvedama lauk" iš pilvo ertmės per vamzdelius į maišelius, keičiamus kasdien. Jis visai neturi imuniteto, bet turi aibę sunkiausių ligų... Neseniai gavau iš jos laišką, kad jam pasidarė dar blogiau ir jis greičiausiai dar ir apaks... Bet aš ne apie tai. Kažkaip naturaliai aš pagalvojau, kad jis jos sūnus. Jai apie 50 metų ir JAV tai natūralu turėti vaikus vėlesniame amžiuje. Tačiau kai mes išsikalbėjom, ji pasakė, kad tai nė jos sūnus, o jos draugės, kurį mirė nuo vėžio 3 metus atgal (kai tam berniukui buvo 13 metų). Po draugės mirties jai net nekilo abejonių, kad ji ir jos šeima privalo pasirūpinti juo, nors jiedu su vyru augina savo 3 sūnūs. Maža to, dėl jo dažnų buvimų ir gydymosi ligoninėse, vienas iš jų turėjo išeiti iš darbo. Tai padarė jos vyras, nes uždirbo mažiau nei ji. Ir dabar jos vyras slaugia tą berniuką. Gal kiti pagalvos, kad tikriausiai nemažai moka... pas mus įprasta taip galvoti, bet ar yra tokių pinigų, už kuriuos "ne tėvai" galėtų prisiimti tokią atsakomybę ir, galima sakyti, svetimą kryžių??? Tad, žmonės, apie kokius tikrų tėvų savo tikrų vaikų lankymus svetimuose, šaltose įstaigose gali eiti kalbą??? Kas vyksta su žmonija???

Sveikos, mamos. Aš taip pat auginu visiškos negalios sūnelį, jam 9-eri. Jis nieko negali, tik guli ir juokiasi. Jis net neatpažįsta artimųjų. Ką praranda ir ką atranda šeima, sveiki vaikai tegali suprasti, tik tie kas tai patyrė. Įsivaizduokit, kad jūs nuolat esat savo vaiko akys, rankos, kojos. Jis nė vieno gurkšnelio neišgertų be jūsų, o arb. šaukštelio gurkšnis jam per didelis, tad sugirdyti stiklinę reikia gero pusvalandžio ir taip litrą per dieną, o kur visa kita - tualetas, maudymas, vartymas naktį, išėjimas iš namų (kai negali užsukti pas drauges, mamą, mat nebeužnešu laiptais). kenčia ir mažoji, juk norisi ją nuvest į koncertus, spektaklius ar šiaip pasižmonėt, o su sūneliu ne kiekvienas sutiktų pasilikt. O kai ji krykščia iš džiaugsmo, arba verkia, sūnui prasideda baisūs priepuoliai ( sūnui bet koks triukšmas išprovokuoja baisius riksmo priepuolius su traukuliais), aišku mes ją iš kart tildom ar net išstumiam iš kambario, nes sūnus apsiramina tik visiškoje tyloje. Ir čia tik žiedeliai iš mūsų gyvenimo, gink Dieve aš savo sūnaus dėl nieko nekaltinu, be galo jį myliu, ir visus darbus darau su meile, todėl dar ir neišprotėjau, tik noriu pasakyti, kad negalima smerkti mamos , kuri pasirinko kitaip, juk ne visi mes vienodi. Aš tų tėvų nepateisinu, bet labai gerai suprantu. Ir dar noriu pridėti tokiai mamai( tik šiandien kažkur perskaičiau):
Mama, nesapnuok manęs

Mama, nesapnuok manęs.
Tai buvo gal vakar, prisimeni,
tarsi maža būtybė spurdėtų
Tavo įsčiose.
Mama, kada tai patyrei,
Tavo akys pritvinko ašarų.
Mama, prisimeni, kiek kartų mane sapnavai,
sudėjusi rankas ant pilvo, tarsi ant gaublio.
O kai išvydai, tavo širdis mane atmetė,
bet nesijaudink, Mama,
aš tavęs niekada nekaltinsiu.
Tik šiandien priimk mane.
Prašau.

Mama, nesapnuok manęs,
kai atėjusi nauja diena, o aš jau užaugęs.
Nelabai moku skaityti -
stringa mano kalba,
nedailiai rašau,
bet nepaisant viso to taip noriu
būti panašus į Tavo sapną.

Mama, nebėk vis tekina,
negaliu paskui Tave suspėti,
mano kojos tokios vangios,
o rankos nepaklusnios.
Pailsėk truputuką.
Įsiklausyk į savo žaizdą -
tuomet išvysi nuostabiausią gėlės žiedą,
tuomet pažinsi gaivų
šypsnio skonį.
Savo liūdesio dieną
nusišluostysi ašaras,
mano džiaugsmo dieną
šoksi iš laimės.

Mama, nesapnuok manęs.
Aš čia.
Pažvelk į mane, o ne į mano negalę.
Mylėk mane!

Sveikutes, skaiciau ir apsiasarojau. Pagimdziusi pirmagimi gulejome ligonineje 3men. Santariskese. Ko as ten tik neprisiziurejau ir neprisiklausiau. Baisu. Ir man siule atsisakyti vaikelio, nes mate,kad beviltiskas, sakydavo mirs, negyvens. Negalejau, juk jis mano.
Maciau tevu, kai vaikas serga plauciu uzdegimu ir jie atsisako jo, pateisindami save, kad vaikelis gime nesveikas. Ziauru.

eilerastis tai ka as zinau,apsizliumbiau..toks jausmas kad mano dukryte taip galvoja...

is sono turejau dideli spaudima kad atiduot vaika,anyta ta siule,o vyras iki pat siol to nori.per 9 metus jis ne karto jos nelaike,iki 3 metu dukra beveik naktim istisom nemiegojo,klykdavo tiesiog,o kai ryte pasakydavau jam kad pavargau,ar neismiegojau jo atsakymas budavo vienas,as taves neverciu,atiduok ir nevargsi.verkdavau kiekviena nakti supuodama ja vezime,galvojau tegul geriau ji mirsta,bet atiduot ne uz ka.ir daba taip pat sako,tik daba ji biski ramesne,naudojam migdomuosius,o ir darzeli lankom savaitini,pradejom pries 2metus.buvo be galo sunku ja palikt savaitei,bet kitaip neiseina,tai arciausias spec darzelis jis uz 30km.bet dabar dziaugiuosi kad prisiverciau vezt i darzeli,pradejo daug ka suprast,o ir kinezeterapija labai reikalinga jai.o vyrui pasakiau kol tas vaikas gyvens,jis bus su manim...

zinot,as cia noreciau irgi pasireiksti apie tuos "protingus ir issilavinusius".kaip vienas zmogus man yra pasakes,pries sokdama i lova kad ir su savo vyru pagalvok,kad gali buti pasekmes...jau jeigu jie turi kelis vaikus ir daugiau neplanuoja tai tegul naudojas apsisaugojimo priemonem,jau jeigu "protingi ir issilavine" tai sukrapstys pinigu apsisaugojimo priemonem.
dabar tikiu,kad daugelis mane pasmerks uz tokia nuomone,bet...mano mamos drauge jau turi 7 vaikus ir jai jau 40.ji pastojo ir nusprende darytis aborta,nes mano,kad jau geriau tegul jo nebus,negu jis kentetu del sunkaus gyvenimo tarkim vaiku namuose.ir zinot,as jai pritariu,aisku ziauriai skamba,bet jei tu zinai,kad negalesi vaiku pasirupinti,galu gale yra tokiu kam jis net nereikalingas,tai jau geriau tegul mirs ir nesikankins,ir galu gale nesijus atstumtas.
kai as laukiaus,mums dave 90% kad vaikas tures dauno sindroma.pasakiau tai vyrui ir jis pasake,kad jei ir tures mes ji auginsim ir jokiu kalbu,kad ji atiduoti(vyro mama apie tai kalbejo).jis pasake-KOKS BEBUTU JIS MUSU VAIKAS.
Papildyta:
LIENA IR KITOS MAMOS IR TEVELIAI AUGINANTYS VAIKIUKUS SU NEGALIA,

as jus visus palaikau 100% ir dziaugiuosi,kad lietuvoje yra zmoniu,kurie turi sirdi ir neatsisako savo vaiku