SERGANTĮ VAIKĄ ATIDAVĖ Į VAIKŲ NAMUS

aš manau čia nėra tokios sąvokos kaip "gerai" ar "blogai"....nikad niekad nedrįsčiau teisti žmonių, susidūrusių su tokiai gyvenimo sunkumais...tikiu, kad jie daro viską, ką gali...ir gerbiu juos už tai...

Nors ir sergantis vaikas jis yra mano ir niekas be manes neturi teises jo liesti.Atiduoti i vaiku namus-tai nusimetimas nastos,kuria likimas siuncia.Vaikelis niekuo nekaltas,kad jis gime ligoniukas. Jam dar labiau reikia mamos ir tecio. Palikti toki vaika auginti vaiku namams yra nusikaltimas ir tai turi buti baudziama.

Nezinau net kaip ir pasakyti, sakyciau nepateisinu, bet suprantu, bet kai paziuriu i savo dukrytes, tada jau nebesuprantu.

Kai ziuriu i savo vaika, nesuprantu tevu kurie atiduoda vaikus, bet situo atveju nezinau ka daryciau, nes tas berniukas labai stipriai serga, ir nuolat gydytoju prieziuroje turi buti. O kiek zinau, kad ir baudzia tevus valstybe jei jie neisio neisto palieka vaikus. Jau rasiau, kazkada kad tos seimos nesmerkiu, nes siektiek apie juos zinau, bet pati nenoreciau ne uz ka mazylio laikyt su svetimais zmonemis....

Aš niekaip negaliu pateisinti tokių tėvų. Man jie tolygu asocialiems alkoholikams , kurie palieka sveikus pagimdytus vaikus .Niekaip negalima pateisinti , jeigu vaikelis atėjo į šį pasaulį neįgalus ir dėl to jį palikt svetimiems , aš to nesuprantu.Aš manau DIDŽIAUSIOS PAGARBOS vertos tos mamos , kurios augina neįgalų vaikutį , tai juk jos kūnas , jos kraujas.O kaip dar galima galvoti tik apie save , kad man tai persunki gyvenimo našta , aš neištversiu...O ką jaučia tas mažutis žmogutis , kuris atėjo į šį pasaulį , kuo jis kaltas, ką jis išgyvens be tikrosios mamos meilės vaikų namuose.Man didžiausias meilės ir pasiaukojimo pavizdys mamos slaugančios metų metus neįgalų vaikutį , mamos paaukojusios darbą, karjerą ,kartais pamiršusios save, bet nepamiršusios savo brangiausio turto,kad ir netokio , kokio laukė,bet taip lėmė likimas.Stiprybės , sveikatos , JUMS MAMOS .

Ne man juos teisti, niekinti Atrodo, kad tu darytum kitaip, kad yra daug budu to isvengti. Bet... Sunku ne vien moraliskai, sunku nepaluzti nuo uzgauliojimu, nuo pasaipiu zvilgsniu, repliku o ir labai sunku istverti su tokia pasalpa. Viskas susideda. Kaip pragyventi, kai slauge tau gali kainuoti zymiai daugiau nei tu gausi algos? Darzeliai... o eiles i juos patekti? Nezmoniskos... Slaugyti savo vaika, taip sutinku tai geriausia ir teisingiausia, bet jei nera uz ka duonos nusipirkti? Mums labai lengva teisti zmones ziurint is savo varpines. Bet kai pabandai isijausti i tu zmoniu kaili... Nemanau, kad jie augine savo vaika lengva ranka ji nutrenke valdiskos istaigos globai. Gal jie negalejo pasielgti niekaip kitaip... Gal tai laikina, gal po keliu menesiu jie pasiims ji atgal? Gal ji pastoviai lankys ir nepamirs... Manau butu daug blogiau, jei paliktu serganti vaika ir atsisakytu jo visam gyvenimui. Gal taip jie pasielge is nevilties, negalejimo issiversti...
O apie zmones su negalia ir i juos esanti poziuri galiu papasakoti oi kiek daug... Mano mamyte sunkiai serga ir man tai teko tiek kartu matyti, tiek kartu patirti, kad... Sunku net labai stipriam zmogui atlaikyti zvilgsnius gatveje, ligoninese. Sunku jausti tokia neteisybe, kad norisi kaukti vilku... Matai, kad tas zmogus niekam nereikalingas, kad atrodo net sudaromos tokios salygos, kad tik juo greiciausiai atsikratyti... Sunku, baisu tau jausti, o ka isgyvena tas ratukuose sedintis bejegis ir nuo kitu priklausomas zmogus...

Apie kokią čia gėdą kalbama, čia žiūrima tik , kad iš manęs šaipysis , kad svarbiau ką aš kentėsiu , o bejėgis , nelaimingas žmogutis atiduodamas į vaikų namus.Tada kodėl tos mamos , kurios onkologinėje vaikų ligoninėje neatsisako savo vaiko , juk jis taippat nesveikas, o atvirkščiai pasiaukoja dar labiau tam vaikeliui.Turiu ir aš pavyzdį visai šalia, mano vyro brolis- daunas, jam jau virš 20m. , bet anyta jį myli labiau už sveikus 4 savo vaikus.Oji dar gyvena kaime laiko gyvulius .Ji 40 metų liko našlė su 5 vaikais , iš jų 1 invalidas , nebuvo pyragai , bet nemanau, kad butų jai atėjusi mintis atiduoti kažkur svetimiems savo patį brangiausią , labiausiai likimo nuskriaustą vaiką.Aš nerandu pateisinimo tokioms mamoms , kad ir ne iš gero gyvenimo atiduoda savo vaiką , tai yra manau , lengviausia ką gali padaryti, dėl savęs , bet ne dėl vaiko.

Ne apie geda eina kalba, bet apie is visu jauciama "uzuojauta', kuri dar baisesne uz pasaipa. As kalbu apie tai ka as matau, ka as jauciu. Man negeda, kad mamyte kitokia, bet "pjauna" sazines neturejimas, abejingumas ir pan. is kitu tuomet apima ne geda, bet nuoskauda, neviltis, pyktis, kad zmones gali buti tokie, kad tvarka yra tokia, kad... O jei kas isivaizduojate, kad kai salia taves sergantis tau brangus zmogus, ir tu juo nori atsikratyti tik del tariamai jauciamos gedos... Tai tuomet dar esate laimingi zmones, kurie net krasteliu nebuvo prisiliete prie to. Bet nemanau kad vien abejingumas, patycios ir kiti moraliniai veiksniai gali taip paveikti zmogu, kad jis ryztusi tokiam zingsniui. As nenoriu pasakyti, kad noriu isizadeti mamos, ja kazkur atiduoti, tik bandau pasakyti, kad labai sunku jausti kaip tau brangus zmogus daugiau niekam nereikalingas, kaip visas jo skausmas, asaros net nesudrebina nei vienos kietos sirdies, kuri bent kiek galetu padeti, pagelbeti... Kad regis viskas daroma taip kad kazkam butu patogu neziurint i tuos ir taip skaudziai likimo nuskriaustus zmones...
Ka jaucia tie tevai negalim nei viena isivaizduoti, o ir nezinom. Kas juo priverte taip pasielgti taip pat nezinom, tad kodel puolam smerkti? Gal nutiko kazkas labai baisaus, kad jie turejo ta vaikuti atiduoti globai? Kad kazkas augina ir myli ir aukojasi yra nuostabus dalykas, lenkiu galva pries tokias mamas. Nuosirdziai dziaugiuosi ir linkiu stiprybes, bet tas mamas, kurios atiduota as neturiu teises smerkti... Kiekvienas savo gyvenimo kalvis, jis elgiasi taip kaip jam liepia sirdis. Tikiuosi, kad vaikuti ta seima vel pasiims auginti

Visu pirma zmogus turi moket mylet kita zmogu stipriau nei pats save tuomet ir nebutu perpildyti valdiski namai.

Su sventem visas

Mano mama dirba su vaikais turinciais dauno sindroma, cerebralini paralyziu ir t.t ir visada, kai mato savo anukus sako:

Nera didesnes laimes, kaip auginti sveikus vaikus.......

Čia buvo kalbama apie kūdikiu namus vaikučiams su negalia....taip kinezioterapeutai ten labai geri,taip pat ateina dažnai studentu, jie visi gerai elgiasi su tais vaikučiais ir personalas pagrinde geras.Aišku ne visi tokie .Kai kurie žiauriai elgiasi su labai sunkiais ligoniukais

Pati negaliu nei smerkti nei teisinti tevu, bat savo vaika neatiduočiau

Labai lengva kitus teisti kai negyvename jų gyvenimo.. Lengva sakyti - neatiduočiau, kai savas vaikas sveikas...
Aš jų nesmerkiu. Ne visi vienodai esame stiprūs.