bet mūsų tėtis iškart mane nugęsino

Bet tevai tai psielgė pervargę nuo jo ligos ir bejėgiškumo.Jie savo poelgį motyvuoja tuo,jog taip tam pačiam vaikui geriau jis medikų priežiūroje prižiūrimas,be to porą kartų į mėnesį jį jie aplanko.Na taip tai tiesa,jie jauni,kaip ir mes(neturi 30 METŲ).Jie dabar tipo laisvi,gali dirbti rūpintis savimi,kurti viską iš naujo,tikisi susilaukti kitų (sveikų vaikučių).Jiems nereikia kiekviena diena susidurti su tuo ,su kuo susiduriu aš,žmonių,gydytojų ir kitų specialistų pašaipiais ir nemaloniais žvilgniais,replikomis.Kas diena aš kovojų už savo mažąjį gražuolį.Kas dieną aš daugeliui turiu įrodinėti,jog mano mažylis irgi žmogutis,tik skiriasi tuo jog jis serga.Na iš tiesų skaudu,kai nekaltai spec pedagogai pamina pedagogine etika,išskirdamas silpnesnės sveikatos vaiką iš daugelio.Kai per tėvų susirinkimą yra pasakoma girdint kitiems tėvams,jog Tau pieštukų nereikia pirkti,nes tavo vaikas nesugeba piešti.Tikrai būtų daug maloniau,jei nieko nebūtų replikuota ir mes būtume nupirkę tuos pieštukus ir flamasterius juk būtų jais pasinaudoja jo grupės draugai,bet yra kaip yra .Mes auginantys sergančius vaikučius turime prie to priprasti ir susigyventi.Skaudu ir tai kai Tavo sergantį vaiką priima tokį koks jis yra paprasti specialios įstaigos tarnautojai-sargės,šeimininkėlės,tačiau su jo liga nemoka draugauti tam specialiai mokinęsi aukštosiuose mokyklose specialistai.Spec pedagogės auklėtojos sunkiai suvokia ,kad žmogus į tuoletą kviečiamas ne pagal laikrodžio minutes,o tada kai užsimano organizmas.Jos pyksta ant visišką negalią turinčio vaiko,kad dvi dienas jis sėdo ant puodo lygiai 17 val ir padarė,o trečią dieną tą pačią valandą jis nieko nepadarė.Na aš visai paprasta mama,be jokio įsilavinimo,bet negaliu įsivaizduoti kaip galima organizmui įsakyti kada jis turi tą,ar tą daryti.Šuniukai turbūt tik tai gali.



Pavargau kovoti ir su medikais,kurie sako ,jog jokio gydymo Autistams nėra,jiems nepriklauso jokio reabilitacija,jokia sanatorija,kaip daug sveikiasniems vaikams,nes tai vistiek nėra jokio efekto,jis turi visišką negalią ir tai jau riba po kurios nėra nieko,bet kažkodėl tokiam beviltiškam ligoniui,kuris pats nieko nesugeba,neturi jokių elementarių įgudžių,nemoka pasiprašyti ant puodo taip reikalingos sauskelnės net nekompensuojamos.Jau apie vaistus aš net nešneku,nes pasaulyje net nėra tokių vaistų kurie galėtų padėti nors mažytę dalelytę mano keturmečiui.Na niekaip nesugebu suvokti tokio išskirtinumo ir tokio atstumimo šalies vadovų kaip mano mažylis.Kodėl kompensuojamos tos prakeiktos sauskelnės tik vaikams ,kurie turi VCP-vaikų cerebrinį paralyžių.Juk yra tokių vaikų kurie turėdami tokią deagnozę visiškai nesinaudoja slaugos priemonėmis,jų jiems papraščiausiai nereikia.Juk ta pati liga vienam gali pasireikšti itin sunkiai,o kitam ji gali beveik būti nepastebima,tai juk yra visokių formų ir tai pripažįsta patys medikai.O tie vaikai,kurie yra visiškai bejėgiai,turintys visišką negalią,sauskelnes turi žvejotis be jokių kompensacijų pilna kaina.Juk tokių vaikų ,kaip Laurius tikrai yra nevienas.Galiu paminėti ir daugelį urologinių,nefrologinių,psichikos,tos pačios neurologijos ligų,dėl kurių kenčia šlapi vaikai.Ar tai nediskriminacija,tokių vaikų ir jų tėvų atžvilgiu.?Kodėl taip elgiamasi?Gal tai būdas iškankinti tokius tėvus iki beprotystės,kad jie patys atneštų,atveštų savo ligoniukus į prieglaudas ?Kam tai naudinga,kam tai reikalinga?Po tokių kasdienių kovų,ašarų ir beviltiškumo,aškartais prarandu norą gyventi,prarandu norą ,kad gyventų šiam pasaulyje mano vaikas.Žinau,jei skaitai šią mano žinutę,Tau visą tai gali kraupiai skambėti,bet pažįstu nevieną mylintį tėvą,kurio svajonė,kad jo brangusis mažas žmogeliukas užmerktų greičiau akis ir pasibaigtų jo kančios tokiame abejingame ir skaudžiame pasaulyje,kuriame jis tik rakštis visiems išskyrus savo mylintiems tėvams.Ir vėl aš įsigąstų savo pačios minčių ir vėl stoju į kovą,už savo beviltišką visiems,o man mylimą savo pagranduką.Ir vėl viskas iš pradžių.ko labiausiai bijau?Tik to,jog nepalūžčiau visiems laikams,kad sugebėčiau,kaip visada palūžusi atsistoti ir vėl kovoti.O Dieve ,apsaugok mane nuo minčių,kurios užvaldė tą šeimą,kuri palūžo,atidavė savo didižausią turtą tiems,kam jo visiškai nereikia.Ačiū,už tai ,kad pakolkas man tai net apie tai baisu ir pagalvoti,tik kas laukia manęs ateitį,kokios mintys ?
Tai ar pateisinate tokį jaunų tėvų poelgį?