Turiu du sunus, ir esu pati laimingiausia mama
Pirmo kai laukiau, be proto sunaus norejau, sakydavau man nereikia kiaurusku
Antro norejau berniuko, kai pastojau, bet pilvukui augant uzsinorejau mergyckos, norejau porytes, smagu augint skirtingus vaikiukus, gime sunelis, ir trecio noreciau, aisku gimtu mergyte, but smagu, bet ir berniuka myleciau be proto, jie tokie mieli. Aisku senatvej nukarsint dukra greiciau padeda, bet db jau laikai keiciasi, kaip paziuriu i aplinkiniu dukras, susidaro toks ispudis, kad jau 5 metu mergaite, jau ozius rodo, ir jau teveliai ant blakstienu stovi, aukstina dievina baisiausiai, manau is tokiu nieko gero neuzaugs, man gaila mano sunu, as tikiuosi negaus tokios zmonos kuri gyvens savo fantazijose ir isivaizduos, kad esa princese
svarbiasia yra sveiki vaikai, ir man keista kaip kai kurios nusistaciusios pries berniukus, ligotumu kvepia o gal pavydi kitom , del to nemyli ju, o vyrus savo ar mylit? Gal vyras tik reproduktorius uzstatyt vaika? Vyrai juk su kiausiukais