moteris ir vyras - TIK DRAUGAI - tikiu.
savo gyvenime, patikėsit ar ne, turiu nemažai vyrų-draugų.
manau, diskutuojančios šioje temoje, be reikalo maišo du dalykus: potraukio/traukos/aistros atsiradimą ir tos aistros išpildymą.
viskas labai priklauso nuo vyro ir moters. aistra gali atsirasti - ir netgi nenormalu, jei vyras ir moteris, jusdami simpatiją viens kitam, pagarbą ar draugiškumą, visiškai jos neišgyentų bent jau laiks nuo laiko (na nebet viens kitam jie totaliai neatitinka moters/vyro trokštamo tipo). esmė tame, kas po to daroma su jausmais. ar jie išpildomi lytiniu būdu ar pan. o gal žmonės per silpni ir leidžia įsivyrauti įtampai. o gal jie nori būti stiprūs, brandūs, viską pasveria ir neužmušinėja savo draugiškų santykių.
kita vertus, seksualumo nereik bijot kaip maro. labai jau užakcentuojamas tas potraukio atsiradimas pažįstamui tarsi liga ar invalidumas. tarytum, mes būtume nesąmoningi ligoti žmonės ir ginkdie NEPAJUSTI POTRAUKIO kitai lyčiai, nes varge - neatsispirsim, teks būtinai lįsti į lovą arba nutraukti draugystę. man visai miela, jog mano draugas ne koks pabaisa, ir aš sveikai moku žavėtis kad ir jo patrauklumu, seksulaumu (jis mano taip pat ), bet TUO PAČIU juo nesinaudoti. vyras ir moteris - seksualios būtybės, mes nebūsim niekad kastruoti bendraudami su priešinga lytimi. gyvenimo didysis uždavinys: kaip išmokti neskausmingai džiaugtis, priimti bei tuo pačiu nesinaudoti kito patrauklumu, etc.
taigi, kartoju, viskas priklauso nuo žmogaus brandos. gal jau man labai subrendę pasitAIKė
turim šeimas, susitinkam jose ir atskirai, esame buvę draugai ir iki vieno ir kito vedybų. ir tuo pačiu, nesame viens kitam tokie jau šalti ir oficialūs. pasakom ir komplimentą, aš jiems, jie man - jog esu graži, miela, simpatiška. ir tai be jokių užsLĖptų minčių ar ketinimų. nes tai vyksta ir kitoms pusėms girdint, ir apskritai, nemažai metų.
taigi, aš tikiu, bent jau savo gyvenime.