Vyras ir moteris - TIK draugai

1. Kadangi atstovauju ne tik antraja zmona, bet kazkada ir pirma zmona, tai galiu tikrai pasakyti, jog sutuoktiniai draugais buti negali. Nepazistu ne vienos issiskyrusios poros, kuri butu draugais.
2. Ir nusikalteliui, kuris kazka pikta padare, galima dovanoti. Bet susidraugauti tikrai ne. Taip ir zlugusioje santuokoje-net jei dovanoji kazkokias nuoskaudas, dziaugiesi atejusia ramybe ir tiesiog nenori nieko girdeti apie ta buvusi sutuoktini, absoliuciai nieko. Visiskas ignoras. Tik vardan vaiku esi priverstas su tuo ignoruojamu zmogumi minimaliai bendrauti. Bet tik tiek. Tai nedraugyste, tai tolimi pazistami

niekad nebuvau išsiskyrusi, nepažįstu išsiskyrusių porų, bet neseniai buvau ant skyrybų ribos ir galvojau, kaip toliau bendrautumėm, jei jos vis dėlto būtų įvykusios. aš bent jau būčiau galėjusi likti draugais, nes tas žmogus man ilgus metus buvo pats artimiausias, tas, su kuriuo dalindavausi visais rūpesčiais, pasakodavau apie prabėgusią dieną, klausdavau patarimo. taip, išsiskyrus jis nebebūtų mano gyvenimo dalimi, bet jį va taip nubraukti. na, aš truputį nestandartinių pažiūrų šitoj srity, todėl gal taip ir mąstau. bet dabar galvoju, kad gal verta su jumis iš dalies sutikti ir pasakyti, kad įmanomas normalus bendravimas, be pykčio, be neapykantos, bet ir be labai artimo draugiškumo.

na čia tikrai ne ta tema, bet neapykantos jo vaikui aš nejaučiu (tai apie ką tu kalbi buvo susiiję su mano pogimdyviniais jausmais ir jau kuris laikas santykiai yra susuinormalizavę), bet meilės, tai jau nepyk, aš jai irgi nejaučiu. O kodėl aš turiu ją mylėt? Tai pagal tavo versiją, jei myli vyrą, tai turi mylėt ir jo tarkim vaiką š kitos santuokos, tai ir jo motiną ir tėvą betgi... paskaitykime temas apie anytas, tikrai ne visi postai spinduliuoja meile. Taip kad nesusidūrus su tokia situacija nereikia lialia apie meiles mylimo vyro vaikams.

Matai, jusu nesieja bendri vaikai, bendras turtas-o kai yra tokie dalykai dalinami, pykcio ir bjauriu zodziu, pasakytu vienas kitam, neapsieinama. Aisku, jei issiskirti su buvusiu sutuoktiniu/draugu be jokiu negraziu pasakytu zodziu-tada gal ir imanoma likti draugais. Nors vel sakau "gal" mat visos draugystes tesiasi tikrai ne per gyvenima visa, tik pacioj pradzioj, kol vienas susiranda kita puse, tada daromas spaudimas ir is tos naujos puses, kad jokiu susitikimu, susimatymu nebutu, bijant, kad tie buve partneriai nesusieitu vel

O sakykit, kai išsiskirsit ir ieškosit kito vyro, tai naujasis nebūtinai turės mylėti jūsų dukrytę?

na...aš myliu jo tėvus ir tikrai ne todėl, kad jie jo tėvai, bet todėl, kad jie geri žmonės ir padovanojo man mano vyrą (ta prasme suteikė jam gyvybę ) o apie neapykantą aš parašiau tik todėl, kad ji sklido iš tavo žodžių "užtenka to, kad kiekvieną savaitgalį esu priversta matyti jo vaiką" kaip tu to nenorėtum, bet tavo vaikas ir jo vaikas iš pirmos santuokos yra broliai/seserys (nepamenu lyčių).
gerai, nebebus lialia. tik visada prieš spaudamas į vandenį, žmogus turi pagalvoti, kad ir pats gali ištrokšti. aš čia vėl apie tai, o kas jei...



tai va. sunku ir sudėtinga. bet vis dėlto žmonės civilizuoti esame ir man šlykščiau nebūna, kai buvę sutuoktiniai draskosi ardosi vietoj to, kad draugiškai susitarti ir civilizuotai išsiskirti. žinau tokią situaciją...draskėsi kelis metus... tiksliau žmona draskėsi, vyras su viskuo sutiko, nes norėjo kuo greičiau išsiskirti, bet jai buvo vis maža ir maža...tai aišku, po tokių skyrybų draugystė kaip ir nebegalima....
dėl tų visokių spaudimų nuomonę išsakiau anksčiau, tai nebesikartosiu

Su savo ex'u draugais buvom gal pusmeti po issiskyrimo.
Kazkaip galvojau kad tai imanoma... Na jam buvo sunkoka, bet islikom draugais-gal dar vis tikejosi mane susigrazint, todel ir buvo... Na o as buvau taip prie jo pripratus, prisirisus, kazkaip labai sunku buvo nubraukti ta bendruma, artuma, viska kas siejo iki tol.
Na aisku man buvo lengviau- as jau turejau kita artima zmogu, o jis jautesi baisiai isduotas, iskaudintas..
O as tiesiog neatsisakydavau jo draugisko demesio
Bet niekaip negalejom nutraukti tu tokiu 'guminiu' musu santykiu, kurie is principo mus abu kankino.
Bet po truputi vis tolom, mazejo musu susitikimai, susiskambinimai.
Laikas dare savo. Na ir pagaliau- jis sutiko nauja mergina...
Taigi...paleidau ji... palinkejau graziu santykiu, kad saugotu viens kita ir pan. Abudu graziai atsisveikinom, siltai taip.
Pasijutau issilaisvinus is praeities...

mylėti? aš su savo dabartine patirtim manau, kad mylėt svetimo vaiko nelabai įmanoma (gal su retom išimtim). todėl aš truputį iš kitos pusės žiūrėčiau. TAIP santykis naujo vyro ir mano vaiko man būtų labai svarbus - gal net pagrindinis kriterijus, sprendžiant ar susiet su tuo žmogum savo gyvenimą.
todėl nė kiek nesijaučiu kalta, kad nejaučiu meilės vyro dukrai, bet jai atvažiavus aš ja rūpinuos (pvz pasitariu su ja gamindama maistą, žiūriu , kad užsidėtų kepurę eidama į lauką ir pan) bet aš jos NEMYLIU


Ir iš viso čia ne ta tema. Aš tik norėjau pasakyt, kad nepritariu buvusių sutuoktinių draugystei

Vaiciuke, tu nepyk, aš tikrai nenoriu tavęs nei įžeist, nei ką. Bet man kartais atrodo, kad tu tiesiog labai noeri būti visų draugė. Aš netyčia kažkada perskaičiau kažkokioj temoj, kaip tavo draugas kažką negražaus pasakė (nepamenu, ką, tik pagalvojau, kad mane, kaip moterį, labai įžeistų tokie žodžiai). O čia tu kalbi kaip norėtum būti su juo draugais. o jei būtumėt išsiskyrę po tų žodžių? tai vistiek norėtum dar draugiškai kavutę gert ir aptarinėt esamą gyvenimą?

aš ir nelabai tikiu darugyste po kuo stipresni jausmai sieja, tuo mažiau šansų likti draugais

nebuvom vede, bet draugavom 6 metus, kartu gyvenom 3. issiskyrem tikrai nelabai graziai... pasakiau , kad laukiuosi nuo kito niu bet fain bachuras, pasiskambinam iki siol ( praeja kokie 3 metai ). pasveikina sunu su gimtadieniu, del mokslu pas viens kita kreipiames, siaip kavuko atsigeriam nu tikrai draugaujam

Nepykstu ir visai manęs neįžeidei.
Nežinau, kodėl tau atrodo, kad noriu būti VISŲ drauge, bet atsakyk man į klausimą, ar blogai yra turėti daug draugų. Taip, draugų. Ne pažįstamų, ne kolegų, bet draugų? Nesakau, kad VISIEMS esu ir noriu tokia būti, bet tu gerai pastebėjai, aš daugeliui esu gera ir draugiška. Su naujais pažįstamais tuojau pat pasikeičiu telefonais, meilais. Pasiskambinam, susirašom, bendraujam. Tai blogai? Na, jei taip tau atrodo, tada tiek to. Aš esu tikrai labai draugiškas ir taikus žmogus. Išmokau atleisti, išmokau žiūrėti žmogui į akis ir nejausti nuoskaudos už padarytą "blogą darbą" mano atžvilgiu. Kai visa tai išmoksi padaryti, gyventi yra žymiai lengviau, nors širdis ir srūva krauju. Štai ir dabar esu įskaudinta vieno žmogaus. Kadangi jo nematau jau ilgą laiką, stengiuosi padaryti su savim kažką, kad atsikratyčiau blogų jausmų, kad jį sutikusi, galėčiau nusišypsoti. Manau, kad dėl mūsų konflikto kaltas ne tik jis, bet ir aš. Dabar bandau susitarti su savim ir galbūt jo atsiprašyti. Sunku per save perlipti, bet aš stengiuosi. Laikomas viduje pyktis niekam dar neatnešė laimės. Taip, ateisti yra labai sunku, bet kai atleidi, tikrai pasidaro geriau.
Išmokau ir dar vieną dalyką. Išmokau neimti į širdį skaudžių žodžių, ypač ištartų barnio metu, nors jie ir labai drasko širdį. Maždaug įsivaizduoju, ką tu turi omeny. Taip, tie žodžiai mane įskaudino ir tikrai norėjau bėgti neatsigręždama, bet...nepabėgau ir dabar esu labai laiminga dėl to. Jei būtumėm išsiskyrę, manau, būčiau jam atleidus ir paleidus. Ir ramiai (gal ne po mėnesio, ne po dviejų) gerčiau kavą ir kalbėčiau apie gyvenimą.
Dar sykį kartoju, pas žmones per daug pykčio. Mes prisimenam tuos, kurie mus įskaudino prieš daug metų, nesistengiam jiems atleisti, nesistengiam gyventi toliau. Kam laikyti tą pyktį? Sakysit, kad nereikia laikyti to pykčio, bet nereikia ir draugauti su "skriaudiku". Gal ir taip, per daug nesiginčysiu. Aš tik sakau, kad galima likti draugais net ir po baisių skyrybų. Tereikia to norėti. Tačiau daugelis negali atleisti, negali užmiršti ir nešioja tą pyktį savyje. Vardan ko? Kam nuo to geriau?