Insultas

Is pradziu davem smulkinta,nes protezai buvo isimti....dar tik kokia savaite valgo normalu maista...nes springdavo....dar ir dabar skysta geriam per buteliuka su snapeliu arba su siaudeliu...bet ir maista smulkinu gabaliukais...kad neuzspringtu..

Sveika,kaip jums sekasi?? Kaip mamyte laikosi??Ar gereja??

Stiprybės jums merginos.
Pasiskaičiau aš apie jūsų nelaimes ir pati visus vargus prisiminiau . Kaip artimas yra man jūsų išgyvenimas.
Mano mamai irgi buvo stiprus insultas prieš trejus metus. Paralyžavo dešinę pusę, visai nekalbėjo. Kaip aš ištvėriau visą tą košmarą dabar net nesuvokiu. Dukrelei tuo metu buvo 11 mėnesių. Pas mamą į ligoninę bėgdavau su ja (o ji dar net nevaikščiojo).... Sunkiausi buvo pirmi metai. Paskui jau kiek lengviau. Kiek judėjimas per metus atsistatė tiek ir liko. O dėl kalbos dar vis tikimės geresnių rezultatų, nes logopedė sakė, kad kalba 5 metus atsistatinėja.
izabele111, aš dėl reabilitacijos nelabai supratau - jūsų nesiunčia dėl to, kad dar neina ir nekalba? Jei tik dėl to, tai pabandykite pasiprašyti (ar pareikalauti), kad vis tik siųstų. Nes pačioje pradžioje reabilitacija yra LABAI svarbu!!! Mums irgi vienas pažįstamas daktaras patarė visais įmanomais ir neįmanomais būdais pakliūti į reabilitaciją. Mūsų provincijos (kurioje mes gyvename) daktarai sakė, kad nevaikštančių į jokią reabilitaciją nepriima, kad reikia laukti kol sustiprės. Nors patys net neprognozavo jokio sustiprėjimo . Bet paskiau paaiškėjo, kad vis tik yra toks reabilitacijos skyrius Santariškėse, kur priima ir gulinčius ligonius. Ten mama prabuvo 54 dienas. Mes ją atsivežėme jau sėdinčią ir net šiek tiek einančią su trišakiu pagaliuku ! Oi kiek tada man buvo laimės!!! Nes juk mūsų daktarai sakė, kad ji tik gulės... Ir kiekvienas mažiausias žingsnelis buvo kažkas toookio stulbinamo... Ir kiekvienas ištartas žodelis (net ne į temą) buvo pats mieliausias, pats svarbiausias...
Laikykitės. Viskas po truputuką tvarkysis. Po mažytį žingsnelį judėsite į priekį. Ir begalo svarbu kiek bus įdėta pačioje pradžioje. Darbas su logopede, mankšta, masažai (tik atsargiai). Tai baisi, sunki liga, reikalaujanti begalinės kantrybės ir sergančiojo ryžto, užsispyrimo ir noro atsitiesti. Ir dar reikia laiko.
Tikiu, kad viskas bus gerai.

labuka
na pas mus reikaliukai po truputi juda i prieki. judinam rankytes pirstukus ty. suspaudzia siek tiek kojytej tonusas atisirado, kai masazuojam, kojyte pradeda po truputi drebeti ir kai praso atsistumti kojyte, tai truputi stumia su logopede dirbame, jau dar pratimukus liezuvius, zandus ispucia, ale burmyte skalauja. kita savaite jau ko gero kels i reabilitacija vakar sedomes, nuleistom kojytem, tai laikesi, sedejo ilgai ir tvirtai, na kaip ilgai apie 5min, bet stabiliai
tik problemos su tustinimusi, nepavyksta paciai, zvakutem jau panika kyla kai tik statom, tai lasiukus nupirkau, tai is vakaro duodam, kad ryta pasitustintu.
b grupes vitaminu kompleksa paskyre, lasalines stato ir krauja skystinancius leidzia. o kai pas Jumis reikaliukai?
Papildyta:

Isivaizduoju kaip buvo sunku, ypac su vaikiuku, mes ir planavom lialiuka kepti, bet kolkas viskas atsideda...
savrbiausia kad mamyte pastatyti ant koju

Jo, su vaikiuku buvo sunku. Bet iš kitos pusės, aš gi sėdėjau vaiko priežiūros atostogose, tai mamą parvežus namo galėjau jau nuo pat ryto būti su ja, nes vienos niekaip negalima buvo palikti. Ryte atsikeldavome su maže, papusryčiaudavome, susidėdavau į kuprinę maistą (kurį iš vakaro paruošdavau pietų), leliaus daiktelius, lelių į vežimą ir pirmyn - pas mamą. Taip su maže ir prižiūrėdavome bobutę, pamaitindavome, pamankštindavome, namus sutvarkydavome ir vakare, kai iš darbo pareidavo tėvelis (senelis), eidavome namo - savo namų tvarkyti . Tiesą pasakius savo namai tuo metu buvo visai apleisti . Kartą, atsimenu, atėjo žmonės ar tai skaitiklių patikrinti, ar tai dar kokio galo (nebepamenu) tai jų veidai net persikreipė pamačius kaip mes gyvename. Visur buvo išmėtyti visokie daiktai, nes tvarkytis laiko aš neturėjau, o be lialiaus turėjome (ir tebeturime) dar vyresnį vaikelį. Vat jam buvo sunkiausia, nes visai dėmesio mažai jam kliūdavo. Vakare apsikabindavau jį ir sakydavau: "Suprantu kaip tau dabar sunku, bet pakentėk truputį, sesytė paaugs, bobutė atsistatys ir bus lengviau". Ir jis supratingai kentėjo...

Sveika,aciu tau ,kad pasidalinai isgyvenimais.....
Mano tetis taisosi labai po biskuti,viena diena .atrodo labiau pajudina kojyte,o kita diena - visai nebejudina...paliko labai piktas,kai mankstinu,jam tikriausiai skauda,tai jis tik susiraukia ir pradeda kalbeti:tttttttttttt...ir griezti dantimis.....kai as pasakau,kad reikia judinti ranka,koja paciam- tai jis tik numoja ranka....
O kaip gi pakliuti i ta centra Santariskese??Kas cia turi pasiusti - reabilitologas,ar gyd.gydytojas,ar seimos gydytojas??O ar ilgai tavo mama dare i pampersus???Mano tetis dar i pampersus daro,dar nesuvokia kada paprasyti ant puodo....Ir vakar jis man toks pasyvus atrode,pradejo koseti su karkaliukais,ir tempa buvo 37"...bijau ,kad ant kokiu plauciu nesoktu....
O kiek tavo mamai metu????Ir dar klausimelis:kai tavo mama gulde i reabilitacijos skyriu:ar ji dare i pampersus,ar judino paralyzuota puse,ar nors truputi kalbejo,ar jau pasodinta -sededavo,ar pavalgydavo pati su kaire ranka......labai butu aciu uz atsakymus....

Papildyta:

Mano dar visai nejudina rankos...tik truputi koja pajudina,paspiria truputi,kelius zodelius pasako....bet seip bendrai - tai piktokas pasidare,pats nenori mankstintis,o kai as mankstinu - pyksta....O mums niekas neduoda jokios logopedes Ar cia reikia patiems ieskoti??O kaip jus -ar su pampersais ar daro pati???Laseliniu jau mums nebestato seniai,o B grupes vitaminus irgi jau gavom.....
Dieve ,kaip reiks viska istverti??Tau stiprybes linkiu ir kantrybes.....to paties ir sau linkiu....

sveika, mus tai iskart is neurologinio skyriaus siuncia i reabilitacija, tik liksim reabilitacija lazdynuose, nes pasake kad iskart po reabilitacjos, mamai grazins kauliuka i vieta, nes smegenu tinimas jau nusileido, tai galima grazinti viska i vietas. tai dziugina labai. bet kai atejus mamos draugei, tai papasakojau, mama irgi klause tai labai susijaudino , verke ilgai, negalejom nuraminti, tai dave raminumuju, as isvaziavau, nes mama ant manes pyko, sukosi vis nuo manes, ranka trauke nuo manes. tai nebenorejau jos erzinti. dabar kai skambinau mamos draugei kuri liko, tai sake guli rami, bet kai pradedi kalbinti, tai graudinasi. siaubelis, nezinu ne ka galvoti.. tikiuosi neuzisies ant to, uzsimirs... bijau kad neprasidetu depresija, nes mama linkusi i ja...

logopede mums paskyre neurologinio gydytojas ir kinezeterapeuta tai pat, tai kasdien ateina.siandien su mamyte jau vaiksciojom, na kaip vaiksciojom gydytoja ja laike ir as, na bet kojyte viena kele pati, kita stumem mes. bet visvien progresas... tik viska labai sumakalavo mamos nusiminimas..

kie zinau tolimesnes reabilitacija skiria seimos gydytojas, nors galit kreiptis ir i ligonineje gydziusi gydytoja.

o manksta daryk pries jega, mama irgi raukosi kai darau, bet sakau ziurek kojyte jau juda ir jauti, tai mankstos deka ir panasiais zodziai nukreipiu jos demesi, aisku visko buna, kad jau uzsiraukia, tai tiesiog darau, nekreipdama demesi i nepasitenkinima.

Pas jus gal yra reabilitacijos skyriai...o pas mus rokiskyje toks skyrius tik ambulatorinis....o stacionaro nera...todel mes gulime slaugoje....o ten niekas neskiria logopedu.....

Tetis ant manes irgi supyksta,kai as nesuprantu ko jis nori...daro taip pat.,kaip ir tavo mama
...
Labai saunu ,kad jus jau vaikstote Mums dar tik pasvajoti.....

O del mankstu,tai irgi darau nekreipdama demesio kartais i ji....tiesiog nusuku veida...ir aiskinu,kad tai yra butina....
O siandien gydytojas paklause ir pasake,kad brochitas...as jau pastebejau ,kad jis kosti ir gargaliuoja......sake leis antibijotikus 7 dienas....

Dėl reabilitacijos centro Santariškėse - galite pabandyti pasiskambinti į tą centrą (tel. 852365174, 852365170, 852365001, informac. 852365000). Mus siuntė tiesiai iš ligoninės neurologinio skyriaus. Kažkaip irgi iš pradžių nelabai buvo linkę kažkur siųsti, bet prieš pat išrašant kažkaip stebuklingai "prisiminė", kad vis tik yra toks centras kur ima visai nejudančius. Mama tada nesedėjo (gal tik visai truputį), bet Santariškės uždraudė sodinti, nes pasirodo kojoje buvo trombas. Ji visai nejudino nei rankos nei kojos, o dėl valgio, tai aš ją maitindavau. O jau ten Santariškėse ji pradėjo pati valgyti. Na, gal jau kiek iš atminties išsitrynė, gal ji jau kiek ir pamakaluodavo šaukštu kaire ranka...
Santariškėse dar jai dėjome pampersus, nors ji pyko labai, bet ką padarysi... Buvo problemų su tuštinimusi, nes nuolat gulėjo.
Dar pas mus ligoninėje irgi buvo užpuolęs plaučių uždegimas, gydė antibiotikais.
Labai jai skaudėjo, kai darydavo masažą, mankštą. Ji pyko, varė masažuotoją. Pyko, kad negali pasakyti, kad mes nesuprantame. Dar ir dabar pyksta, nes ir dabar dar nelabai suprantame. Jau išmokau apsimetinėti, kad supratau, kai ji šiaip ką pasakoja ir nereikia nieko konkretaus atsakyti jai.
Mano mamai 58 metai. Kai ją ištiko insultas jai buvo 55 metai. O kiek tavo tėčiui?

Pas mus irgi uzkieteja viduriai...pastatom Microlax..tai tada visa diena tustinasi....Jau dabar nebenori ,kad detumem klizmute,nes supranta,kad vel daug tustinsis....
Dabar pas teti bronchitas,turejo tempos ,leidzia antibijotikus,duoda nuo kosulio tabletes ,bet jau lyg ir zvalesnis.....Manksta ir masaza darau as pati ....jam irgi skauda,tai prasau kad pakentetu...kartais nieko,o kartais labai pyksta,griezia dantimis,nusisuka nuo manes....Ir kas pikciausia,kad jis pats nenori mankstinti saves...tiesiog tingi,numoja ranka ir viskas....Teciui 70 metu....
Tai tavo mama dar jauna yra...uztai jai lengviau atsistatyti buvo....na tikiuosi ir as stebuklo....
As paklausiau gydytojo del reabilitacijos,tai sake ,kad anksti....nes is tikruju,ka suo juo darys,kai jis pats dar tik po milimetra judinti pradeda koja.....reikia ,kad daugiau judetu,tada tuoj i reabilitacija arba i sanatorija sius.....Lauksim.....

Kai mes mama vežėme į reabilitaciją, ji nieko nejudino net po milimetrą. Visai nejudino. Ir aš tik tai reabilitacijai dėkinga, kad ji po biškiuką vaikšto. Ten gi specialistai dirba. O ką mes patys padarytume? Jei ji nepakliūtų ten, tai, aš manau, kad ji taip ir nieko nepajudintų. Jai reabilitacijoje buvo labai sunku, ten ją kankino, laužė, bet pastatė ant kojų. Manau kad buvo žiaurios sąlygos, buvo įvaryta į kampą ir priversta dirbti. O mes gi savi, mums gi būtų gaila, mes gi nepriverstume. O ir nesame kinezeterapeutai, nemokame...
Atvažiavome mamos pasiimti iš reabilitacijos ir atvežeme dovanėles daktarams. Visiems dėkojame, mama lyg ir nieko, irgi liksi galva. O kai atėjo į palatą atsisveikinti jauna tokia mergina kinezeterapeutė (kuri mamą tiesiogine to žodžio prasme pastatė ant kojų, išmokino vaikščioti, ir kuriai aš nuoširdžiai be galo dėkinga) aš jai puoliau iš visos širdies dėkoti, dovanėlę įteikiau - žiūriu, mama tik užsiraukė. O paskui, kai ta išėjo, mama dar ir išbarė mane . Tai supratau, kad labai nesicackino su mama, gal net ir užgavo kažkur. Juk tokios nelaimės ištikti žmonės nori užuojautos, supratimo, švelnumo, bet kad žmogus mobilizuotų visas paskutines savo jėgas ir rastų naujų kažkokių rezervų savyje, jis turi būti pastatytas į sunkias sąlygas. Turbūt taip... Kaip žiariai neskambėtų...

As skambinausi i Santariskiu reabilitacine ir i Panevezio....pasake,kad reikia siuntimo is daktaro,o tik tada uzrasys i eile i ligonine,bet kai as paklausiau savo daktaro,tai jis pasake,kad tikrai dar anksti,reikia labai daug paciam dirbti(o tetis tingi,arba nesupranta),ir kol galvoje normaliai neprades funkcionuoti kraujagysles,tol jis vistiek negales vaikscioti.....viskas priklauso nuo smegenu....Sake i sanatorija ar reabil.ligonine tikrai vaziuosit,bet dar reikia palaukti....
o del pinigu ar kokio sokolado ir mano tetis pyksta...jeigu paduodu slaugutei ir pan.....