Psichoterapija

#49
QUOTE(lpd @ 2011 09 15, 00:05)
Merginos... ar cia nemokama psichoterapijos sesija?

ar reklama?
gal Jus asmeniskai susitikite  biggrin.gif
jeigu estae psichoterapeute/ u  nepatenkinta, kodel jai to nepasakote?  Jokia psichoterapijos mokykla nei CBT nei psichoanalize, nei Helingeris nebus panaceja kliento ir psichoterapeuto santykiui. Gydo ne mokykla, o tarpusavio santykis. Kalbekite apie save ir jus kartu ir rasite rakta.


Psichoterapijai reklamos nereikia, tai mokslo pagrista terapijos rusis placiai taikoma visame uzsienyje, valstybinese ligoninej. Lt political pinigus tapo sau Todel ir mocute privacy.
Atsakyti
#50
jeigu rasytumet aiskiau lietuviskai, tai gal ir suprasciau ka norit pasakyti smile.gif
Atsakyti
#51
Norėčiau paklausti psichologų ir psichoterapeutų, ar įmanoma gauti kokią pagalbą suaugusiam žmogui ne dėl psichologinių problemų, o būtent dėl autizmo sprektro sutrikimų. Problema maždaug tokia, kaip čia aprašyta:

QUOTE
--- ASS turintiems vaikams būdingas neįprastas kognityvinių (pažintinių) gebėjimų profilis, kurį reikia pripažinti ir prie jo priderinti mokykloje bei namie atliekamus darbus. Vienas iš šio profilio aspektų yra sutrikusi vykdomoji funkcija. Šis profilis yra panašus į vaikų, turinčių dėmesio sutrikimą ir reiškia, kad jiems kyla sunkumų planuojant, organizuojant ir atrenkant prioritetus, jie gali būti impulsyvūs ir nelankstūs spręsdami problemą, prasta jų darbinė atmintis. Kiti bruožai – sunkumai generuojant naujas idėjas, jiems reikia patarimų sprendžiant, kas yra svarbu, o kas ne, jie prastai suvokia laiką ir valdo jį.


Atsakyti
#52
4u.gif g.gif bigsmile.gif galvoju..kiek reikia sirgti, kad motina ir sesuo..kurias as turiu ir be ju daugiau neturiu nieko.. butu tokios siurkscios.. nerandu, nei laimes;)nei galiu atgauti tikrasavo dokumnt;}ji mane laiko maniaku..opati savo ligos negydo..;]
galvoju, kad daugkas ismanes tyciojasi.. ir sunku gyventi ;(
;( ;( ;(
gal mamos turi supratima, kokia mama mano gali buti?:]
as turiu problema..;]
vaikystejenet tekdavo i darba eit;}kapeiku prasyt, ka ir dabar kartais darau, kai neturiu ka daryt.. darbo su mano liga susiprasti, kad tai reikia-tikrai sunku.
bet as dirbciau..
noriu i anglija..
ten geriau, o pasanegrazina.
taigi..;] sako jeigu eisi i policija, tai ash tave uzdarysiu..
skaiciau, kad priverstiniam gydymui gali uzdaryt, jeigu pavojingassau ar kitma;) ir tik teismo deka gali suvokti ar ten reikia..
bet as galvoju..
man net psichoterpaja padeti:} f..jeigu tu atrasysi.. mano ligakokia?:} chia diskusijos.lt narys;) jipadejo man..;] sake, kad tai liga sizoafektinis, o ash galvomju, kad kliedesiai gali isivystiti palaipsniuj, jeigu kas rrpriesh.. tai ash shitame puslapyje nsilankytsiu..
ten jau manesuvoke;) ir uzblokavo..
dar galvoju.. jeigu negali uzdaryt per prievrt..
ka ne karta buvo padarius, netgi globo t nori per prievarta..
tai kas ji man?:} mano sesuo.. gaila jai net ant talono, o vaistai..
sako daryka nori;] as tave vaistais gydau.
nei jokios apguoduos;) jeigu ta gali ji suprati.
netgi galovju, kad ash jaudinuose labai.
4u.gif
Atsakyti
#53
Sveiki...į psichoterapiją pradėjau vaikščioti prieš 4 mėnesius, ne vienerius metus kovojau su valgymo sutrikimais (nuolatiniu perisvalgymu), panikos priepuoliais, liūdesiu, baimėmis,hipochondrija, beprasmybe, niekda nemaniau, kad nueisiu pas psichologą, jau nekalbu apie psichoterapijas, bet va nuėjau ir likau ten. Mano vos atsimenama ir "normalia" laikyta vaikystė, beeinant į terapijas išlindo visu "gražumu", kai pradėjau atsiminti detalias ir suprasti, kad tai kas man buvo normalu, toli gražu labai toli nuo normalumo ribų - buvo labai sunku, sunku ir dabar, tikriausiai per šiuos mėnesius nebuvo nė vienos terapijos be ašarų, o pamenu vaikystėje neverkiau...Sunkiausia buvo suprasti, kad nebuvo gražios vaikystės, kad neturėjau galimybės pažinti tėvo ir gyvenau su mama, kuri mane žemino, trypė ir manipuliavo, o įtampa, žeminimai, man tapo įprasta kasdienybe ir normaliu gyvenimu. Skaudžiausiai buvo suprasti, kad norėdama išsigelbėti turiu tolinti santykį su mama, kad vienintelis žmogus ką turėjau - mama, tampa mano priešu. Vis dar mokausi negyventi jos gyvenimo, nesileisti manipuliuojamai ir žeminamai. Mano gydymo laikas nėra apsibrėžtas, aptarėme apie 2 metus, kad tik tiek užtektų susitvaryti gyvenimą, būtų puiku...Masno psichoterapeutė taiko psichodinaminę psichoterapiją, kadangi pati esu baigusi panašias studijas, pati daug domiuosi skaitau knygas šia tema smile.gif bet žinau dar ilgas kelias manęs laukia.
Atsakyti
#54
Vaanile, ar nekilo noras mamai priekaištauti, atstumti ją? Jei, ne paslaptis, kur gydaisi? Ar psichoterapeutė tik dėsto faktus, ar ir mokina atleisti?
Atsakyti
#55
labas, gal kasnors rekomenduotu patikima ir profesionalu psichoterapiauta Klaipedoje? 4u.gif
Atsakyti
#56
Eikite i Psichikos sveikatos centra ir pas gyd-psichoter. Babas.
Atsakyti
#57
Nežinau, ar psichoterapija ar nepsichoterapija, bet man darbas su psichologu labai padėjo.

Pabandysiu sudėlioti. Viskas prasidėjo nuo to, kad prieš penkerius metus savo noru iš gyvenimo pasitraukė mano mamytėsad.gif Daug nesiplėsiu, buvo sunku, tamsios mintys, stengiausi kažkaip save guosti ir neliesti šios temos, laikui bėgant atrodė, kad emocijos rimo ir kad kažkaip susitvarkiau. Net nepastebėjau kaip tai nutiko, bet per kelis metus visa tai kažkaip peraugo į nenorą turėti jokių santykių su vyru, su draugėm, atsirado kažkokia nejautrumo siena tarp manęs ir žmonių. Tada ir nusprendžiau (paraginta draugės, kuri ir parekomendavo specialistą) kreiptis pas psichologą.
Kalbėtis nebuvo lengva, pradžioje net nesinorėjo, kartais tiesiog tylėdavom, kartais verkdavau, keista, kad šalia jo leidau sau tai - gyvenime niekada prie žmonių neverkiu. Pajaučiau, kad viduje nešiojuosi daug skausmo ir esu tarsi sustingusi, lyg stengiuosi savo viduje nejudėti, kad tik jo nepakelčiau į paviršių. be to palaikymo, šilumos, kurį gavau iš psichologo turbūt nebūčiau išdrįsusi apie tai šnekėtis.
Dabar mano gyvenimas šviesesnis, visoks, nesakau, kad nebūna liūdna - vis dar būna, bet sąstingio nebėra, nebeliko jo ir santykiuose su vyru smile.gif
Keista apie tai rašyti, bet norisi perduoti toliau draugės man duotą patarimą ieškoti psichologo pagalbos, kai jos reikia.

N.
Atsakyti
#58
QUOTE(svajoklė_pelėda @ 2014 12 05, 20:14)
Nežinau, ar psichoterapija ar nepsichoterapija, bet man darbas su psichologu labai padėjo.

Pabandysiu sudėlioti. Viskas prasidėjo nuo to, kad prieš penkerius metus savo noru iš gyvenimo pasitraukė mano mamytėsad.gif Daug nesiplėsiu, buvo sunku, tamsios mintys, stengiausi kažkaip save guosti ir neliesti šios temos, laikui bėgant atrodė, kad emocijos rimo ir kad kažkaip susitvarkiau. Net nepastebėjau kaip tai nutiko, bet per kelis metus visa tai kažkaip peraugo į nenorą turėti jokių santykių su vyru, su draugėm, atsirado kažkokia nejautrumo siena tarp manęs ir žmonių. Tada ir nusprendžiau (paraginta draugės, kuri ir parekomendavo specialistą) kreiptis pas psichologą.
Kalbėtis nebuvo lengva, pradžioje net nesinorėjo, kartais tiesiog tylėdavom, kartais verkdavau, keista, kad šalia jo leidau sau tai - gyvenime niekada prie žmonių neverkiu. Pajaučiau, kad viduje nešiojuosi daug skausmo ir esu tarsi sustingusi, lyg stengiuosi savo viduje nejudėti, kad tik jo nepakelčiau į paviršių. be to palaikymo, šilumos, kurį gavau iš psichologo turbūt nebūčiau išdrįsusi apie tai šnekėtis.
Dabar mano gyvenimas šviesesnis, visoks, nesakau, kad nebūna liūdna - vis dar būna, bet sąstingio nebėra, nebeliko jo ir santykiuose su vyru smile.gif
Keista apie tai rašyti, bet norisi perduoti toliau draugės man duotą patarimą ieškoti psichologo pagalbos, kai jos reikia.

N.


Labas Pelėda:)

Ar išduotum pas ką vaikščiojai? Ieškau rekomendacijos.. o ką pasakoji sakmba gražiai;)
ačiū
Atsakyti
#59
QUOTE(dovi88 @ 2015 06 19, 14:21)
Labas Pelėda:)

Ar išduotum pas ką vaikščiojai? Ieškau rekomendacijos.. o ką pasakoji sakmba gražiai;)
ačiū


Tiek čia to ir išdavimo:) psichologas Giedrius, radau - www.slaminskas.lt
Atsakyti
#60
O aš turiu pasidalinti tuo, kad man psichoterapija, trukusi 2 metus, deja, nepadėjo, nerašysiu psichologės vardo pavardės, nes tikiu, kad yra žmonių, kuriems ji galbūt ir padėjo, bet aš vos neiškeliavau iš pasaulio savo noru, būtent po dvejų metų kankinimosi pas ją ir savęs žlugdymo, nuolatinio kalbėjimo apie praeities skausmą, verkimo pas ją kiekvieną savaitę ir visų aplink kaltinimo (nes ji nuolatos bandydama palaikyti mane sakydavo - aš turiu teisę taip jaustis, ir visi kiti neteisūs mane skaudindami).
Man kažkiek pagerėjo pasipriešinus jai ir išėjus iš terapijos. Labai gaila, bet dabar su didžiule abejone ir nepasitikėjimu žiūriu į visokias psichoterapijas, ir manau, kad dažnai tai tėra pinigų melžimas ir žmogaus žalojimas. Ypač neprofesionalių ar nepataikančių psichologų, nesugebančių pajusti kito žmogaus pojūčių.
Net nežinau, kaip turėtų man įrodyti, kad psichoterapija bus veiksminga.
Pati dėjau daug pastangų, skaičiau tikrai nemažai literatūros, prašiau jos man namų darbų, literatūros rekomendacijų ir kažkokių nuorodų kaip elgtis mano proto užtemimo situacijose. Bet jos atsakymas tik būdavo - aš netaikau tokių metodų, aš taikau santykio kūrimo konsultacijos metu metodą. Tai kas iš to, jei žmogus vos nesunaikina savęs.
Atsakyti